Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11.

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
Penktoji dalis
Šeštoji dalis
Septintoji dalis
Aštuntoji dalis

***

Teorijos valdinys,
Surakintas žalčio,
Pliekiamas beprasmybės...

Akyse degė liepsnos. Nakties fantazijos skraidė ore, nešdamos magijos šydą. Stovykla švietė akinančia ugnimi. Kraujas tirpo gyslose ir trūkinėjo smegenyse. Įsitempiau ir atsiklaupiau. Už manęs kvėpavo žmogysta. Kūnas nuėjo pagaugais, po to sekė stiprus buožės smūgis į pakaušį.

Vėl tamsi patalpa. Vėl kietas gultas... Širdis suvirpėjo, akys išsigando, ausys pasistiebė, o kojos bei rankos sulinko. Atsikėliau ir peržengęs galimybių ribą nutipenau link sienų. Rankos lietė ir pažindinosi su patalpa.
- Matai kur patekai? – paklausė neviltis.
- Jis kvailys! – patikino racionalus protas.
- Reikia trupučio meilės, – įsiterpė jausmai.
Nusišypsojau. Ar aš jau išprotėjau? O gal toks buvau visą gyvenimą? Nuo A iki Z pakopų?
- Kas mane užtars? – pasidomėjau, nors vilties buvo maža.
- B***! Gerai jis padarė! Taip ir reikia tiems šunėkams prakeiktiems. Galėjai dadėt nuo manęs, – suriaumojo emocijos.
Nurimau. Reikėjo atsiriboti nuo balsų ir galvoti kaip ištrūkti. Atsakymas buvo arti. Netikėtai kambaryje užsidegė šviesos. Dešinėje plytėjo grotos, už kurių gulėjo vaikinas. Jis atrodė išsekęs ir alkanas. Kūnas drebėjo...
- Toks bus ir tavo likimas... – pasakė pesimizmas.
- Nieko... Ištrūks tas vaikis. Jam juk visada pavyksta likti gyvam, – priešinosi optimizmas.
- Užtilkit!!! – užrėkiau.
Vaikino kūnas išsitiesė ir pakilo nuo grindų. Negalėjau patikėti... Aukštas vyrukas, auksu tviskančiais plaukais bei jūros akimis. Tai tiesiog neįmanoma. Šis vyrukas buvo... Gabrielius!
- Daktarėli, sveikas atvykęs... Galvojau, kad šaudymas nekažką tau, bet klydau... – išstenėjo vaikinas.
- Gabi, kaip tu? – paklausiau.
Vaikinas nugriuvo. Jo jėgų likutis buvo per menkas išlaikyti svorį.
- Kaip matot – gyvas. To pakanka, ar ne? – tarė Gabrielius.
Per šį laikotarpį dabartinė išspausta šypsena buvo pati natūraliausia iš visų. Gabis atsakė tuo pačiu.
- Truputį kvailoka scena iš šono, žinant, jog mes vyrukai, įsodinanti į kaliūzę, – pajuokavo Gabrielius.
Mano žandai paraudo, bet ne iš gėdos, o iš džiaugsmo.
- Klausyk... Aš tau padėsiu, nors tai būtų mano paskutinis žygis, – pasakiau.
Į kūna įsiliejo adrenalinas. Apžiūrėjau amuniciją. Lenkai nepasistengė išimti nei peilio, nei Nagano, tik sunkuosius ginklus. Svarsčiau kas būtų geriausia...
Sprogimas! Baisi skylė žiojėjo sienoje. Gaila, jog tai buvo mano celė, o ne Gabrieliaus. Pritūpiau ir bandžiau įžiūrėti kieno tai darbas. Lauke vyko kautynės. Tikriausiai lietuviai susivienijo ir užpuolė lenkus... Dūmų uždanga pamažu skyrėsi, o akyse atsivėrė didingas mūšis. Aidėjo klyksmai, skrajojo kulkos ir krito gyvastys. Suėmiau dėklą. Iš kitų patalpų pasigirdo lenkiški kovos riksmai. Prisispaudžiau prie sienos ir laukiau. Iš durų išlindo lenkas, kuris tapo dar viena auka. Ašmenys suraudonavo naktiniam blyškume ir pasislėpė dėtuvėje. Rankose atsidūrė automatas. Prasidėjo atvira kova – puota Hadui. Į kambarį pasipylė kareiviai. Automato vamzdis negailėdamas varė šovinius. Vienas po kito krito lenkų išgamos. Gabrielius sunkiai atsistojo ir žvelgė į šį spektaklį. Baigėsi kulkos, kareiviai gulėjo, aš alsavau.
- Saugokis, – ištarė Gabrielius.
Iš skylės išlindo žalia apranga vilkintis pažįstamas karys. Jis buvo antras mano taikinys.
- Čia aš, – spėjo ištarti jis.
Peilis pradėjo dirbti iš naujo, lyg nieko nebūtų įvykę. Ši kova nebuvo panaši į praeitą, kurioje norėjau greičiau pabaigti ir atsiduoti požemiams. Šį kartą tikslas buvo išgyventi. Atkeršyti jam už viską, kas atsitiko. Bloodsword gynėsi, stengdamasis pagriebti durklą. Jo pastangos buvo vaisingos, tačiau susikoncentruodamas į vieną ranką, Aleksandras nematė svarbiausio dalyko. Kairioji kabliu tvojo į veidą Bloodsword. Pasigirdo duslus inkštimas. Kova nepasibaigė... Atsilaisvinęs peilis įleido savo syvus į lazokrato odą. Karys sustūgo nesavais balsais. Durklas ėjo lygiai, kaip per sviestą. Pasmeigtas Aleksandras neketino pasiduoti. Iš jo nugaros sutviskėjo kardas. Mėgstamas ginklas kirto petį. Abu kraujavome. Gabrielius nestovėjo vietoje. Jis sugraibė mirusio lenko pistoletą. Plačios grotų atšakos nesutrukdė pistoletui patekti į Gabrieliaus celę.
- Sustokit! – sukomandavo jis.
Jaunuolio balsas buvo gyvesnis bei tvirtesnis. Jo jėgos atsinaujino. Bloodsword ištraukė kardą man iš peties. Karys stipriai kraujavo, nuo jo neatsilikau ir aš. Abiems reikėjo greitos pagalbos. Į kambarį įžengė Timofiejus.
- Nešauk į jį! – maldavo Bloodsword.
- Ką darysi? – paklausė manęs sąmonė.
Kodėl ji išlenda netinkamiausiu metu? Aš sumišęs ir negaliu racionaliai mąstyti, bet tai nereiškia, kad prireikė pagalbos.
- Atstok! – sušukau, atkreipdamas visų dėmesį.
- Timofiejus – piktas, turintis ginklų, šalčiausiai mąstantis žmogus šiose patalpose. Gabrielius sužeistas, pavargęs, nieko nepažįsta, išskyrus tave. Naudokis tuo. – patarė sąmonė.
- Gabi, šauk į jį. – parodžiau link Agutino.
Ruso reakcija buvo greitesnė. Pirštai žaibiškai užčiuopė TT pistoletą ir pasigirdo šūvis į Gabrieliaus plaštaką. Laiko buvo nedaug.
- Gana, – suaimanavo Bloodsword. – Timofiejau, paimk Mantą ir veskis į saugią vietą. Aš turiu sutvarkyti reikalus su „BlackClown“.
Timofiejus savo tvirtomis rankomis pakėlė mane nuo žemės. Nesiruošiau taikstytis su juo. Alkūnės pagalba išjungiau lazokratą.
- Ką tu darai? – paklausė Bloodsword.
- Jis pašovė Gabrielių... Tu išdavei mane... Norėjai lengvai nužudyti tarp savų, bet nepavyko. Tada palikai vieną, tikėjaisi, kad lengvai nugaišiu, tačiau vėl klydai. Dabar manai, jog patikėsiu tavimi. Matau tave kiaurai.Tavo užmačios atiduoti mane lenkams. Aš juk esu šio sukilimo rengėjas. Nemaži pinigai būtų, jei sutiktum parduoti mane – Mantą Krašauską, – dėsčiau savąsias mintis.
Gabrielius sunkiai atsistojo ant kojų. Iš jo rankos tekėjo vyšninės srovelės. Išėmiau Naganą. Bloodsword nelaukė... Jis išsitraukė du kardus ir grėsmingai artėjo. Negalėjau nuspausti svirtelės. Tai buvo per sunku.
- Jis ne tas... – kalbėjo sąmonė.
Mintys ištirpdė šventą laiką. Kardo rankena prispaudė mane prie sienos. Tada sekė sąmonės netektis dėl Bloodsword firminio smūgio į kaklą.

Išdeginta žuvis,
Išsisėmusi viltis.
Toks valdinio likimas...

Gyvybės ir mirties akivaizdoje laikiausi duoto pažado. Nepasiduoti. Tikėjau savimi, tikėjau sėkmės suteiktomis aplinkybėmis. „BlackClown“ turėjo žūti, nes kitaip Lietuvai nebūtų teisės funkcionuoti. Jis padarė tai, ko niekad nesugebėjau sau atleisti...

Eksas