Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis

***

Danguje sugriaudė gamtos šėlsmas. Vėjas sustiprėjo, lietus pradėjo plauti iš manęs nevilties likučius.
- Pajėgsi nueiti iki sraigtasparnio? – tarė karys.
- Ką? – nustebau.
- Mano kodinis vardas Bloodsword. Padėsiu tau pasiekti tašką, kuriame būsi saugus. – tarė jis.
Negalėjau patikėti savo akimis. Kaip Gabrielius? Ar gi tai veltui?
- O kaip Gabrielius? – paklausiau.
Bloodsword priėjo prie manęs. Laukiau, bet laukimas buvo blogas pasirinkimas. Antras niuksas iš eilės, šį kartą kritau be sąmonės.
- Naujokėli, tau dar reikia išmokti perprasti žmones...


Gniaužtai liepsningai aistrai,
Pjedės stalas Indigo kultui.

Apakau, o gal tai buvo tik tamsa. Juodas paukštis apgaubęs akių obuolius stengėsi įvykdyti nedorovingą planą – sukurti pabaigos iliuziją, bet aš pasipriešinau. Kojos pajudėjo, rankos sudrebėjo, galva palinko į viršų. Vis dar protas buvo apakintas gilybės juodų atsiminimų. Kas buvo? Ar aš miręs, o gal tik sėdžiu citadelėje, kurioje ruošiamasi mano sielos aukcionui? Išlipau iš gulto. Nesupratau kur atsidūriau. Neapgalvotas žingsnis - suklupau ir nykstelėjau koją. Grindinys šaltas ir abejingas mano nelaimei...
- Sorry, pack master, but he is bastard. This shit attack me. – išgirdau balsą.
- Where he lives? – klausiamu tonu atsakė nepažįstamasis.
- In Lithuania.
- Kill him. – trumpai sukomandavo pastarasis.
Bloga nuojauta, lyg dūmai skverbėsi į kiekvieną tarpelį. Sugiržgdė durys. Kažkas stovėjo visai šalia manojo gulto, aš įtariai klausiausi kiekvieno žingsnio. Girdėjau žmogaus kvėpavimą, pats, tuo tarpu, stengiausi nė krustelėti. Nušliaužiau prie gulto. Vos ne vos įžiūrėjau batus – jie buvo kariški. Pasigirdo keistas garsas. Po sekundės gultą nušvietė kulkų tirada. Šovinių skrydis buvo lyg mirties šauklys mano ausims. Neturėjau laiko galvoti, puoliau karį iš pasalų. Jis nesuprato kas įvyko, todėl čiupęs vyrą už kojų, lengvai nuverčiau jį ant žemės. Grumtynės darėsi vis sunkesnis. Ranka bandžiau nuginkluoti kariškį, tačiau jis buvo patyręs. Automato buože stengėsi trinktelti man per makaulę, tačiau nesėkmingai. Aš visus smūgius atrėmiau alkūnėmis. Jėgos vis silpo, bet nepasidaviau. Galva trenkiau priešininkui, jis tik dusliai suaimanavo. Pasinaudojau pranašumu - vikriai smogiau dešine, paskui sekė galingesnis smūgis kaire. Karys nebuvo iš silpnųjų, todėl pats atsakė stipriu trenksmu į dubenį.
- Little fucker. – sugriaudė vyriškis.
Kol jis rėkė, mano ranka nuklydo prie jo diržo. Bandžiau apčiuopti reikalingą daiktą, tačiau man nesisekė. Karys užsimojęs kirto man tiesiai į kaktą. Nusliuogiau ant grindų. Mano pastangos buvo bevaisės. Rankomis siekdamas žemės atsistojau. Vyrukas nemiegojo, o greitai pagerino savąją padėtį spirdamas man tiesiai į veidą. Atsirėmiau į gultą. Laukiau progos... Vyriškis atsistojęs, tiesėsi link manęs, tačiau aš, apskaičiavęs atstumą, atjungiau jį su kairiąja koja. Pergalė! Pritūpęs prie jo, ieškojau peilių, pistoletų ir kitų šaudmenų. Nusprendžiau nesitaikstyti ir tiesiog persirengti jo drabužiais. Viskas vyko paskubomis, todėl užtruko neilgai. Užsimaukšlinau kaukę ir paėmęs automatą išėjau iš kambario.
- You killed him? – pasakė prieš mane netikėtai išniręs karys.
Nežinojau ką atsakyti. Nemokėjau šios kalbos, todėl spėdamas, jog tai klausimas, sulinksėjau.
- Great. Now we go to kill fucking traitor Bloodsword. – pasakė vyras.
Bloodsword... Juk tai vardas to, kuris mane išdavė... Užmigdė ir atnešė čia. Oponentas man parodė sekti iš paskos, aš, be abejo, ėjau. Neturėjau kito pasirinkimo. Niekada mintyse neturėjau varianto mirti kaip kalinys. Išėjęs iš barako, pamačiau visą koloniją. Kur pasižiūri – kariai, barakai, furgonai, patikros bokštai, tvoros. Šiame miške buvo kažkas įkurta - kažkokia stovykla. Puikiai apšviestoje teritorijoje spindėjo karių kaukės. Kiekvienas turėjo savų reikalų ir niekas nelindo į pokalbius.
- Hey, Hynakud! Clear the mess in this barrack. – parodė pirštu karys į mūsų baraką. – I and Kerguela go to 2B base, talk with Bloodsword.
Kažkoks vyrukas įbėgo į mūsų baraką. Džiaugiausi, jog mane dengė kaukė, nes buvau apgailėtinas melagis. Mane išpylė šaltas prakaitas. Prie manęs stovintis karys, kaip supratau vadas, pakėlė pirštą ir užrėkė komandą. Prie mūsų privažiavo džipas. Abu įlipome į jį. Vadui paliepus, mus vežantis karys sukrutėjo. Automobilis pajudėjo ir mes nuvažiavome. Žvelgiau pro stiklą miško skliautes. Vadas sėdintis prie manęs, tarė:
- After all, I will retire. I am tired for this shit. So this is my last mission. – liūdnu tonu kalbėjo vadas.
- Who will be captain? – paklausė vairuotojas.
- Before mission in Lithuania, I think that Bloodsword was good, but now I don‘t know. – tarė vadas. - Ok, end up this bullshit. I just want back to my family in Turkey.
Neįsivaizdavau pokalbio esmės. Šiek tiek supratau, jog jie sumanė nuvežti mus pas Bloodsword. Tikriausiai tąsai yra jų visų lyderis. Mašina sustojo. Kelionė praėjo greitai ir sėkmingai. Visi išlipome. Prieš mane atsivėrė maža, apkiurusi trobelė be langų. Vadas žengė pirmas ir atidarė duris. Vairuotojas paklusniai nutipeno prie pat vado, o aš ėjau paskutinis. Atstatęs automatą ruošiausi šauti ir paėmęs džipą, važiuoti kuo toliau. Priėjau arčiau, kad pamatyčiau tikrąjį Bloodsword veidą. Karys buvo stipriai sumuštas ir sužalotas, tačiau veidą įžiūrėjau. Vyriškis apie keturiasdešimties metų, žalių akių, rudų, banguotų plaukų, tiesios nosies, vešlios, rudos barzdos ir ūsų. Akimirka jaučiau gailestį šiam žmogui, bet racionalus protas nusvėrė mano kvailą abejonę. Laukiau kol vadas jį nušaus, tuomet pribaigčiau visus, bet jis laukė. Matėsi, jog tai jam buvo sunku. Vis dėl to, tikriausiai, jie kartu daug metų dirbo.
- You have issued us. So now I kill you, motherfucker. – jo rankose tirtėjo ginklas.
- Sorry, but I think you need to wait. – tarė Bloodsword ir ištraukė iki šiol paslėptas rankas.
Jos buvo ne tuščios, o su dviejais Makarovo pistoletais. Greita reakcija nepavedė jo ir šį kartą. Vadas krito negyvas po kelių kulkų į galvą. Po to sekė kova su kitu kariu, nes pastarasis vikriai nustryksėjo prie Bloodsword ir išmušė iš jo rankų ginklus. Turėjau daug pasirinkimų...

Prarijau ašaras. Gerklėje tyvuliavo glitūs gumulai. Atidariau duris kažkokiam nepažįstamui, kuris visą tą laiką šaipėsi...
- Užjaučiu. – tyliai pasakė kariškis.

- Tu likai gyvas ne veltui. Tavo draugų nėra, bet esi tu. – pradėjo vyriškis. – Tai ženklas kovoti iki galo.

Nusvėriau automato svirtelę. Orą skrodė dešimtys žudikų, kurie ieškojo aukos. Išgirdau garsų stūgavimą, kuris netrukus pasibaigė. Karys krito, o Bloodsword nustebęs pažvelgė į mane.
- Who are you? – paklausė jis ta keista kalba.
Parodžiau savo veidą. Bloodsword nustebo ir klausiamai pažvelgė į mane.
- Po perkūnais, vis gi, tu dar gyvas. – džiaugsmingai pasakė karys. – Ir pažangą padaręs!
Nusijuokiau. Aš, taip pat, negalėjau tverti kailyje. Likau gyvas.
- Kodėl? – surimtėjau.
- Ilga istorija. – vengė pasakoti Bloodsword.
- Tik pasakyk, ar galiu tavimi pasitikėti? – paklausiau.
- Taip, gali. – visiškai rimtai atsakė karys.
- Koks dabartinis mūsų tikslas?
Bloodsword paslaptingai nusišypsojo.
- Kaip matai, turime džipą ir ginklų. – pažvelgė į lavonus. – Susprogdinsim tą grifų lizdą.

Tolimas tas, kuris tiki,
Artimas tas, kuris žino.

Už Gegužės 1 dieną! Tegu eLietuva gyvena kuo geriau!