Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis

***

Karys atatupstais pradėjo trauktis. Rodos suprato ką norėjau pasakyti. Po kelių minučių likau vienas. Pagaliau galėsiu pabūti su savimi, bent jau paskutinį kartą gyvenime. Grįžau į pradžią – vietą, kurioje gulėjo Izabelės ir Gulko lavonai. Karas pralaimėtas. Po kelių metų tai tik bus nuobodus įrašas kurioje nors istorinėje knygoje. Įraše laviruos rezultatai, faktai, statistika, bet ne jausmai. Nei vieno žmogiško, natūralaus jausmo vardan gailestingumo jūros, sukurtos iš sąžiningų žmonių pastangų. Jokio prisiminimo apie mane, Hauzerį, Gabrielių... Apie tai, kaip mes kentėjome visą tą laiką. Kojos drebėjo, lauke darėsi šalta. Saulė pasivogė visų šilumą ir paslėpė už horizonto. Iš nugaros prie manęs priėjo lenkas. Jis nieko nesakė, tik nustatė automatą prieš mane. Jaučiau gilų atodūsį. Pakėliau rankas ir nulenkiau galvą. Leidau jam pabaigti visą tai. Trumpa pauzė. Duslus aiktelėjimas. Atsisukau. Priešais kojų tyvuliavo kraujo klanas. Lenkui buvo perrėžta nugara. Žvilgsnis nukrypo į tą, kuris tai atliko. Prieš mane stovėjo aukštas, stambus, kaukėtas vyras. Visą kūną, kojas bei rankas dengė dėklai, gertuvės, diržai, neperšaunama liemenė, apsaugos, pirštinės. Prie diržo buvo pritvirtinti du Makarovo pistoletai ir tiek pat kovinių peilių, už krūtinės styrėjo keturios kardų rankenos, kelių apsaugose buvo įdėta pora TT pistoletų. Kaukė buvo karinė – žalios spalvos. Supratimas, jog tai žmogus atsirado tik pažiūrėjus į jo plaukus – banguotus, rudos spalvos, susitaršusius plaukus. Jis žengė prie manęs, o aš atsitraukiau.
- Ką pasakysi, naujoke? – paklausė slogus balsas.

Vėjo gūsis persmelkė gyvasties lobyną. Mane palietė raudona skraistė. Mirties šydas grįžo ir jaučiau, kad artėja ta akimirka. Prieš mane stovinti vyrukas įtariai ilgai spoksojo į mane. Jo akys buvo uždengtos kauke, tačiau aš užuodžiau susidomėjimą manimi. Lėtai atsitraukiau žingsniu tolyn.
- Dwie sekundy... Litewski? Polak? – paklausė manęs karys.
- Nesuprantu ką šnekate. – tariau.
Nuo mano akių tiesiog tryško gailestis Izabelei. Jos šaltą ranką talžė artėjanti vėtra. Akys grįžo ties įprasto taško. Tuo tarpu vyriškis, atrodo, nusiramino ir priėjo prie manęs.
- Skystalas iš tavęs beliko... Geriau būtum likęs pas mamą, naujoke. – pašaipią frazę metė kariškis.
Aš į tai nekreipiau dėmesio. Tik pasiruošiau lemtingai minutei. Sugniaužiau peilį ir... Pasiruošiau puolimui. Vyras tai puikiai matė.
- Mes vienoje linijoje, naujoke. – nusijuokė jis.
Sukaupęs jėgų likutį puoliau kresnuolį, tačiau tik pajaučiau skausmą nugaroje. Supratau tik tai, jog jo greičio nesugebėjau numatyti. Karys greitai atsitraukė ir pakartojo geliančią procedūrą. Suklupau.
- Tu silpnesnis nei tikėjausi. – vyriškis to mėgavosi, - Ką pasiūlysi dar?
Pirštais pakeičiau peilio padėtį, kad jis skrostų kario oda. Mano ranka įsitempė ir pro ją prašvilpė vėjas. Kariškis spėjo nusižvengti ir drąsiai čiupo manąją ranką, kurioje puikavosi šaltasis ginklas. Po kelių sekundžių gulėjau ant abejingos žemės su užlaužta ranka.
- Kas tave mokė kovoti? Tėvas – mažai prošvaisčių, mama? Panašūs žingsniai, lyg iš baleto trupės būtum paimtas. Labai moteriškai viską darai, o dar tavo greitis... Tikriausiai ir močiutė prikišo nosį. – dėstė vyrukas.
Kai jis kalbėjo aš pradėjau priešintis. Netikėtai man pavyko išsilaisvinti ir aš jau vėl galėjau stoti į kovą.
- Supyko naujokėlis? Nagi, kol negrįžo mama, gali ir pasirodyti koks esi puikus tešliukas.
Bėgau be jokios strategijos tiesiai į jį. Nebuvo noro gyventi. Lenkai laimi, lietuviai išnyks. Pačio gyvenimas apgailėtinas, o dar šis vyriškis... Gavau stiprų niuksą.
- Nuobodus tu man. Neapsimoka laikyti tokį klapčiuką savose gretose. Tik pakenksi nei naudos duosi.
Supratau kur link suka karys. Klūpėdamas meldžiau jo:
- Nužudykite mane, prašau!
Mano akyse sublizgėjo ašaros. Apnuogintas kūnas skleidė medžiams šilumą ir žinutę, jog tuojau jie galės priglausti prie savęs šią esybę. Kaukėtasis išsitraukė kardą. Hipnotizuojantys ašmenys mainėsi su vakarėjančiu dangumi ir iššaukė tą paslaptingumo šydą, kuris apdengė visą lauką. Šią ramybę sutrikdė besiveržiantis lenkas su automatu.
- Dar vienas šuniukas palaidūnas. – prakalbo vyriškis.
Lenkas atstatė ginklą prieš jį. Per vėlu viską baigti. Dabar laukia nelaisvė ir katorga. Turbūt mes vieninteliai likę lietuviai miške.
- Žiūrėk, naujoke. – sušnibždė karys.
Viena... Dvi... Tris... Laikas bėgo nenumaldomai. Žaibiškas kariškio rankos mostas ties dėklo, pritvirtinto prie diržo. Šūvis ir lenkas negyvas. Makarovo pistoletas puikiai pasidarbavo, be to, šio kario įgūdžiai vis labiau ryškėjo.
- Baigiame juokus. Greičiau kelkis, nes artėja audra. Galime laimėti arba pralošti pasinaudojus ja. Reikia apžiūrėti tavo žaizdą ir būklę, ypač psichinę. – papokštavo karys.
Peilis gulėjo prie mano kojų.
- Aš esu sukilimo vadas. – tariau.
Karys tylėjo.
- Šiame kare praradau visus artimus. Pajaučiau išdavystę ir norą mirti. – tęsiau.
Karys sukrinkštė.
Prarijau ašaras. Gerklėje tyvuliavo glitūs gumulai. Atidariau duris kažkokiam nepažįstamui, kuris visą tą laiką šaipėsi...
- Užjaučiu. – tyliai pasakė kariškis.
Vienintelė viltis ruseno tik burnoje. Ji ruošėsi prasižioti.
- Ar jis gyvas... – sudejavau.
Karys iki tol laikęs galvą panarinęs, ją pakėlė.
- Jo vardas Gabrielius. Aukštas blondinas, mėlynos akys, liesas, bet raumeningas. Nematei? – paklausiau.
Karys susimąstė.
- Mačiau... Hmmm. Taip, jis buvo ten. –vyrukas parodė į šiaurę.
Viltis su kiekviena sekunde didėjo. Nežinojau kaip elgtis. Ką man daryti? Tęsti ar pabaigti.
- Tu likai gyvas ne veltui. Tavo draugų nėra, bet esi tu. – pradėjo vyriškis. – Tai ženklas kovoti iki galo.
Taip, man juk iki šiol sekėsi, nors to nenorėjau. Visad meldžiausi pasiduoti ir mirti, tačiau man kažkas neleido. Paskui mane sekė mirties šleifas, tačiau jo rankos neprisilietė. Gal... Gal man reikia eiti toliau?
Danguje sugriaudė gamtos šėlsmas. Vėjas sustiprėjo, lietus pradėjo plauti iš manęs nevilties likučius.
- Pajėgsi nueiti iki sraigtasparnio? – tarė karys.
- Ką? – nustebau.
- Mano kodinis vardas Bloodsword. Padėsiu tau pasiekti tašką, kuriame būsi saugus. – tarė jis.
Negalėjau patikėti savo akimis. Kaip Gabrielius? Ar gi tai veltui?
- O kaip Gabrielius? – paklausiau.
Bloodsword priėjo prie manęs. Laukiau, bet laukimas buvo blogas pasirinkimas. Antras niuksas iš eilės, šį kartą kritau be sąmonės.
- Naujokėli, tau dar reikia išmokti perprasti žmones...

Už eLietuvą ir jos buvusį gimtadienį! Už mus visus!