Join the new world

Kurią tai dieną skypu gavau žinutę nuo žmogaus, kurioje buvo prašymas išspausdint jo parašytą kūrinį. Sutikau. Visi laurai/akmenys neturėtų būti adresuojami man. Autorius panorėjo likti incognito. Gero skaitymo!


Iš apkasų išlindęs majoras rėkia man:
- Eilini, greičiau ŠAUDYK!...
Bet jau buvo pervėlu. Majoras negyvas. Pamačius mirtį visas pasaulis nusispalvina kitomis spalvomis. Tamsesnėmis. Koks, pasirodo, trapus yra tavo kūnas. Lyg gelelė.
Prieinu prie majoro Stankevičiaus. Paimu jo automatą. Už manęs prieina vienas lenkas ir kažką suburba panosėje. Nieko negirdėjau ką jis pasakė, bet jeigu ir būčiau girdėjęs, nebūčiau supratęs. Atėjo kitas jo draugužis. Aš sustingau. Norėjau šauti, bet kažkas man neleido. Pajaučiau stiprų skausmą pakaušyje. Supratau, jog man trenkė su buože. Netekau sąmonės.

Lietuva užimta ir viskas baigta. Lenkai džiaugiasi. Tapau vergu. Bandau atmintyje atgaminti kaip tai įvyko ir prisimenu. Po įstojimo į NWO. Lenkai įtikino visus, kad jie svarbesni už lietuvius. Jie paskelbė mums karą. Stengėmės, kovojome, tačiau mums nepadėjo niekas, tik estai. Rusai nusigrėže nuo mūsų vien dėl to, kad mes jau ne Terra aljanse. Serbai, indonezai, turkai ir vengrai nusisuko manydami, kad mes ne tokie svarbus kaip Lenkija. Lietuva jausdami spaudimą, viduje visiškai subyrėjo. Visi ėmė panikuoti, o kiti ėmė emigruoti. Liko tik privatūs būriai ir patriotai, kurie kovojo TIK UŽ LAISVĘ! Tai buvo labai jausminga scena. Dabar aš gailiuosi kodėl joje dalyvavau ir esu vienintelis gyvas iš karo dalyvių. Būčiau emigrantas ir gyvenčiau Tailande.

Vėl nauja diena. Aš uždarytas kažkokiame kalėjime. Labiau panašus į koncentracijos stovyklą. Visi aplinkiniai kraujuoti, taip pat ir aš. Kiekvieną dieną plušam – skaldom akmenis, pjaunam žolę, grebiam šieną, o už tai gauname kas antrą dieną dubenėlį košės. Mums ją duoda kaip šunims.
Per visą toje stovykloje praleistą mėnesį susidraugavau su tokiu vokiečiu – Hauzeriu. Jis mokėjo lietuviškai. Su juo greitai radom bendrą kalbą ir kūrėm planus pabėgimui. Atėjus tinkamai dienai, šį planą realizuosime. Paėmėm dar kelis stiprius likusius vyrus. Jie sutiko padėti manydami, kad ir patys pabėgs, bet klydo. Man buvo gaila jiems meluoti, tačiau troškimas gyventi buvo daug svarbesnis. Jie nukreipė sargybinių dėmesį apalpdami. Tuo tarpu kita dalis vyru atėmė iš jų ginklus ir kraugeriškai nušovė. Mes stebėjome šį reginį. Hauzeris teištarė:
- Vargšeliai, jie net nežino, kad mirs. Teks jų žmonoms nusiųsti gėlių ar dar kokį menkniekį.
Aš lėtai linktelėjau.
Kai vyko sumaištis, mes atjungėme tvoros elektros maitinimą. Pagaliau tapome laisvi.

Prabėgo du mėnesiai. Hauzeris keliavo su manimi į Lietuvą galvodamas sukurti privatų būrį, kuris pasipriešintų Lenkijai. Tai aišku buvo neįmanoma, bet mes tikėjome. Hauzeris dėstė savo planus:
- Pirma mes surinksime vadus – patikimus ir protingus žmones, kurie padės mums. Antra rinksime narius. Iš visur. Svarbiausia, kad galėtų šaudyti. Rinksime juos iš visų užvaldytų šalių – Vokietijos, Rumunijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos. Darysime 6 milžiniškus padalinius. Kiekvienai šaliai po vieną padalinį, o toje šalyje padalinį sudarys kokie 5 – 10 būrių.
- Viską ką sakai, drauge, yra labai gražu ir tiesiog teikia vilties, bet į mano vidų pasibeldžia realybė ir sako: neišdegs.
- Koks tu pesimistas. – piktai tarė Hauzeris
- Pesimizmas geriau negu optimizmas, dėl kurio mirtis būna dar šaltesnė, o aš, žinai, mirt nenoriu.
- Tai tu nieko neturi, tau mirtis būtų pats tas. – beveik juokdamasis pasakė Hauzeris.
- Koks tu žiaurus.
Po šio pakalbio mes nuėjome ieškoti vadų. Visur – nuo kavinių iki seimo, kuris priklauso lenkams. Pirma susipažinome su labai jaunu ir pašėlusiu Gabrieliumi. Jo šmaikštumas buvo toks kaip juodaodžio amerikiečio.
- Sveikas. – pasakiau jam tokius pirmuosius žodžius.
- Jūs farai? Žinote aš nieko nepadariau, nežiūrint į faktus.
- Ne, mes šis tas rimčiau. – tarė Hauzeris, netempdamas gumos.

Po kelių savaičių radome visus reikalingus vadus. Jais tapo – Gabrielius, Petras, Janis, Morkūnas ir Aistis. Sužinojome, jog jie turi daug ryšių, todėl kaip mat suradome ir stiprius vyrus, kurie kovos už mus. Viskas ėjo kaip sviestu tepta, kol nesutikau jos. Jos vardas buvo Izabelė. Žavinga. Ji buvo mūsų padalinio narė. Vidutinio ūgio, liekna, lyg styga. Plaukai iki pečių, akys tokios mėlynos, lyg būtų iš vandenyno paimtos. Ji mane pakerėjo. Iš karto pradėjome bendrauti. Tačiau po kelių dienų pažinties ištiko nelaimė. Lenkai suprato ką mūsų būrys rezga ir užpuolė būstinę. Visi traukė ginklus gautus iš kontrabandos ir pradėjo nuožmų karą. Jaučiausi lyg miręs. Mano ausyse spengė kulkos. Prie manęs pribėgo Gabrielius ir šaukė:
Gydytojėliau, žinote, jog Hauzeris negyvas?!
Žinau tai baisu, bet aš nekaltas. Jį nužudė lenkas Gulkas toks. Keistas vardas jo? Dabar laikykitės einu šaudyti.
Nustebau, kaip kare taip gali šnekėti žmogus, bet tai buvo nesvarbu. Mano draugas mirė. Aš vėl sustingau, bet neilgam. Pamačiau lenką norintį šauti į mane, tačiau Gabrielius jį nupylė greičiau ir tarė:
- Daktarėli, saugokitės, dar prireiks jūsų, juk neturėsiu iš ko vogt.
Dabar atsitaikėjau ir supratau padėtį. Paėmiau automatą ir bėgdamas pyliau šovinius į visus baltai raudonus lenkus. Šaudžiau tol, kol baigėsi šoviniai. Galvojau, kad mirsiu, bet dar kartą mane išgelbėjo Gabrielius:
- TRA TA TA, jūs šunys. Dabar pamatysite, kas yra šundaktaris. TRA TA TA.
Mūsų gretos mažėjo. Atėjo laikas atsitraukti. Aš su Izabele, Aisčiu, Gabrieliumi ir Janiu bėgome į miškus. Kai kurie lenkai sekė mus, tačiau gera bendražygio akis juos pamatė juos. Priešams teko mirti.
- Ką dabar darysime? – beviltiškai ištarė Aistis, - Visi negyvi, likome tik mes.
- Teks keliaut į Ameriką ir ten skanduoti U-S-A. – kaip visada ne į temą pasakė Gabrielius.
- Baik pokštus Gabi. Dabar reik galvoti kaip likti gyviems, o ne tavo USA. – tarė Petras.
Mes įrengėme stovyklavietes. Tą naktį įvyko bent vienas geras dalykas iš visų. Izabelė įėjo į mano palapinę ir meiliai tarė:
- Aš tave myliu.
Aš buvau pakylėtas norėjau kažką sakyti, bet Izabelė pirštu uždengė man lūpas ir po kelių sekundžių pabučiavo. Pagaliau kažkas gero per visą šitą mėsmalę. Tačiau ne viskas buvo gerai.
Artėjant rytui lenkai mus atsekė. Mes pradėjome bėgti. Prieš tai aišku šaudėme, tačiau baigėsi šoviniai. Janis, Petras ir Aistis pasiliko ir teištarė:
- Mes atkreipsime jų dėmesį, o jūs bėkite. Ate!
Mes taip ir pasielgėme. Lenkai greitai nudėję juos vijosi toliau. Izabelė paslydo ir pargriuvo. Aš jai bandžiau padėti, bet ji keistai nesistojo. Priešai pasivijo mus. Gabrielius suprato viską ir suprasdamas, kad mums jau niekas nepadės tarė:
- Pone, turbūt jums bus skaudu, bet Izabelė kaip matome išdavikė.
- Ir aš matau Gabrieliau. – iškošiau verkdamas.
Prie mūsų priėjo Hauzerio žudikas Gulkas:
- Na beždžionės, ką darysite? Mano žmona gerai padirbėjo.
Mane pagavo įniršis ir aš prisiminiau, jog turiu peilį. Išsitraukiau jį ir iš keršto perėžiau Gulkui gerklę. Vienas lenkas šovė į mane. Aš nukritau ir kraujuodamas tepasakiau:
- Izabele, jeigu tu manęs nemyli prieik arčiau manęs.
Ji priėjo ir aš pamiršdamas visus jausmus pasakydamas šiuos žodžius, vien dėl to, kad ji girdėtų, įsmeigiau jai į širdį peilį:
- Tu esi atmata. – tariau iš viso pykčio ir prisimeniau Gabrielių, - Gabi BĖK!
- Adjos! – tariąs šiuos žodžius jis išbėgo.
Lenkai bandė vytis, bet bergždžiai. Jis nubėgo. Likau vienintelis gyvas. Iš kažkur lenkai žinojo mano vardą ir vienas mokantis lietuviškai ištarė:
- Ponaiti Mantai, jūs kankinsitės.

Likau aš vienas miške. Visi išbėgo vytis Gabrieliaus. Žinojau, kad mirsiu. Dabar galvojau tik apie Gabrielių. Meldžiausi, kad šis vaikinas liktų gyvas. Skausmas tapo labai didelis. Jau nebijojau mirties ir supratau, jog mirtis nebaisi, tik jos laukimas baisus. Galvojau apie savo tėvynę, meilę ir bevertį gyvenimą. Mąsčiau, kodėl Didysis manęs greičiau nepaėmė, kodėl paliko šioje dykynėje trūnyti dar keletą mėnesių. Galėjau lengvai mirti kare su lenkais kaip ir majoras. Kiekviena lemtis yra svarbi savaip. Ką turėjau padaryti, tą ir padariau, bet nemanau, kad kažką naudingo. Bėgo minutės. Su kiekviena sekunde artėjo mano mirties valanda. Bandžiau rast gyvenimo prasmę. Prie manęs gulėjo Izabelės ir Gulko lavonai. Nepadariau aš to, kas svarbiausia gyvenime - nesuradau meilės ir nepratęsiau giminės. Todėl aš mirštu. IKI, VISI, KAS MAN BUVO BRANGŪS! Išsitraukiau iš Izabelės širdies peilį. Užsimerkiau. Iš akių pradėjo ristis ašaros. Išgirdau šūvį! Gabrielius negyvas. Neverta gyventi. Adjos Gabrieliau!

Kūrinys skirtas visiems eLietuvos gyventojams. Už laisvę!