Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis

***

Aš – Mantas Krašauskas. Išgyvenau karą – mirtiną, bedievį, bejausmį. Kai kuriems buvau ne tose gretose, o kai kuriems visų laikų didvyris. Gyvenimas tekėjo sena vaga. Tik prisiminimų atspindžiai dar tegrasindavo man savo pilkais gniaužtais. Prieš lenkus teko kovoti iš visų jėgų, bet man pavyko. Atrodė, kad mirtis atsėlino slapčia ir savo lediniais kaulais siekia mano sielos. Beliko atsisveikinti su viskuo – Gabrieliumi, Janiu, Petru ir Aisčiu. Išdavikai Gulkas ir Izabelė jau buvo kritę po mano peilio ašmenimis. Viską praradęs tikėjau ta, prieš akis išnyrančia, juoda skraiste apsigaubusia, kaulėta baidykle. Peilis mano rankose tirtėjo, krutėjo ir visaip bandė susijungti su mano esybe, bet man pavyko. Kaip? Štai:



Likau aš vienas miške. Visi išbėgo vytis Gabrieliaus. Žinojau, kad mirsiu. Dabar galvojau tik apie Gabrielių. Meldžiausi, kad šis vaikinas liktų gyvas. Skausmas tapo labai didelis. Jau nebijojau mirties ir supratau, jog mirtis nebaisi, tik jos laukimas baisus. Galvojau apie savo tėvynę, meilę ir bevertį gyvenimą. Mąsčiau, kodėl Didysis manęs greičiau nepaėmė, kodėl paliko šioje dykynėje trūnyti dar keletą mėnesių. Galėjau lengvai mirti kare su lenkais kaip ir majoras. Kiekviena lemtis yra svarbi savaip. Ką turėjau padaryti, tą ir padariau, bet nemanau, kad kažką naudingo. Bėgo minutės. Su kiekviena sekunde artėjo mano mirties valanda. Bandžiau rast gyvenimo prasmę. Prie manęs gulėjo Izabelės ir Gulko lavonai. Nepadariau aš to, kas svarbiausia gyvenime - nesuradau meilės ir nepratęsiau giminės. Todėl aš mirštu. IKI, VISI, KAS MAN BUVO BRANGŪS! Išsitraukiau iš Izabelės širdies peilį. Užsimerkiau. Iš akių pradėjo ristis ašaros. Išgirdau šūvį! Gabrielius negyvas. Neverta gyventi. Adjos Gabrieliau!

- Specialiųjų pajėgų kovotojas Tadas. – prisistatė karine apranga vilkintis žmogysta.
Mano peilis vis dar kabojo ore ir tik aš pats galėjau nuspręsti kam jį smeigti – sau ar prašalaičiui. Pastarasis atrodė nudžiugęs radęs mane. Jis išplėšė iš mano sustingusių plaštakų peilį ir permetęs ranką per galvą, pakėlė mano leisgyvį kūną.
- Ko tu nori? – piktai suniurzgiau.
Vis dar norėjau mirti. Šis išgelbėjimas man buvo bereikšmis. Gabrielius miręs, Izabelė mirusi, Gulkas miręs – visi mirę. Tikriausiai kažkas lošia pokerį iš mūsų gyvybių ir aš laimiu...
- Čia tuojau bus kariai. Matau su pora susitvarkei, tačiau jų bus tik daugiau. Greičiau einam, turiu susiradęs saugią vietelę. – bandė įtikinti Tadas.
Aš sukaupęs jėgas atsiplėšiau nuo jo ir dabar stovėjau ant savųjų kojų. Kai mano krauju pradėjo tekėti mažesnė adrenalino dozė, nusprendžiau pagalvoti.
- Tu nematytas... Ne iš mūsų būrio? – paklausiau, prisiminęs, jog jis prisistatė kaip Spec. Pajėgų kovotojas.
- Dabar tai nesvarbu. Kol lenkai užsiėmę kažkokiu bepročiu, kuris ką tik paliko jus, mes turime šansą bėgti. Išnaudokime? – aiškino Tadas.
Neturėjau noro būti savanaudžiu ir likti gyvas vienas, žinant, jog karas pralaimėtas ir viskas kas buvo – pražuvo. Peržvelgiau savo artileriją – Izabelės ir Gulku krauju išteptas peilis, pistoletas su viena kulka ir granata.
- Kur mes eisime? – tariau.
Tadas suprato, jog bandyti perkalbėti mane eiti, nieko nepaaiškinus, yra daugiau nei kvaila.
- Kai jūs kūrėte būrį, kuris kovos prieš lenkus, emigrantai irgi nemiegojo. Mes sukūrėme Spec. Pajėgas. Mūsų daug daugiau ir mes geriau paruošti. Lankėmės užsienio karo mokyklose. Esame treniruoti. Iki karo likus kelioms savaitėms šiame miške įkūrėme būstinę iš 20 žmonių. Surinkti geriausi pajėgų kovotojai, išmanantys žudimo meną. Vienas iš jų aš.
Sutikau. Parsidaviau jam, kad išgelbėčiau savo apgailėtiną kailį. Koks aš savanaudis šunsnukis... Bet tai yra karas – gyvenimo šešėlis, sekundės kuopoje laukiantis šanso.
Mums bėgant išgirdome dar vieną šūvį. Miške buvo palyginus ramu, tačiau po šūvio pamatėme už savęs prabėgantį lenką. Atrodė, jog jo tikslas visai ne mes... Tadas išsitraukė pistoletą ir ,pernelyg nesistengdamas prisitaikyti, šovė tiesiai lenkui į pakaušį. Pastarasis krito be gyvybės ženklų. Galbūt Tadas tikras profesionalas? Jo pirštuose blizgėjo kruvinoji mašina, sutepta nekaltųjų gyvybe. Kam visa tai? Kam tas prakeiktas karas, kuris malšinasi tik negyvųjų vėlėmis, prašančiomis atleidimo. Aš sustojau kaip įbestas.
- Kas atsitiko? – paklausė kovotojas.
Išsitraukiau iš dėklo Nagano pistoletą. 7 šoviniais užtaisomą revolverį, kuriame lindėjo tik 1 kulka. Vieneto kaina prilygstanti dešimtimis metų. Ar tai verta?
- Turime paskubėti, nes čia padaugės lenkų. – patikino Tadas.
Pakėliau akis į jį. Tik dabar pamačiau kaip atrodo šis jaunas vyrukas – aukštas, blondinas, mėlynos akys. Jam gyvenimas tik prieš akis...
- Aš neisiu, o tu turi dingti iš čia. Mūsų siūlas trumpas bei plonas. Nevalia žaisti juo, ypač kai tau viskas prieš akis. Tavo tikslas – grįžti ten kur gyveni. Pas savo artimuosius, draugus. Pas tuos kurie tavęs laukia.
Tadas netikėjo manimi. Jis suraukė kaktą ir kilstelėjo antakį.
- Iki šiol norėjau laisvos Lietuvos, tačiau ji nebebus tokia kaip buvo. Ji bus pastatyta ant mano buvusių draugų kaulų. Gali būti pastatyta ir ant tavųjų, tačiau turi to išvengti. Prižadėk man – tu gyvensi! Ačiū už gyvybę, bet aš tau skolingas. Dabar nešdinkis!
Karys atatupstais pradėjo trauktis. Rodos suprato ką norėjau pasakyti. Po kelių minučių likau vienas. Pagaliau galėsiu pabūti su savimi, bent jau paskutinį kartą gyvenime. Grįžau į pradžią – vietą, kurioje gulėjo Izabelės ir Gulko lavonai. Karas pralaimėtas. Po kelių metų tai tik bus nuobodus įrašas kurioje nors istorinėje knygoje. Įraše laviruos rezultatai, faktai, statistika, bet ne jausmai. Nei vieno žmogiško, natūralaus jausmo vardan gailestingumo jūros, sukurtos iš sąžiningų žmonių pastangų. Jokio prisiminimo apie mane, Hauzerį, Gabrielių... Apie tai, kaip mes kentėjome visą tą laiką. Kojos drebėjo, lauke darėsi šalta. Saulė pasivogė visų šilumą ir paslėpė už horizonto. Iš nugaros prie manęs priėjo lenkas. Jis nieko nesakė, tik nustatė automatą prieš mane. Jaučiau gilų atodūsį. Pakėliau rankas ir nulenkiau galvą. Leidau jam pabaigti visą tai. Trumpa pauzė. Duslus aiktelėjimas. Atsisukau. Priešais kojų tyvuliavo kraujo klanas. Lenkui buvo perrėžta nugara. Žvilgsnis nukrypo į tą, kuris tai atliko. Prieš mane stovėjo aukštas, stambus, kaukėtas vyras. Visą kūną, kojas bei rankas dengė dėklai, gertuvės, diržai, neperšaunama liemenė, apsaugos, pirštinės. Prie diržo buvo pritvirtinti du Makarovo pistoletai ir tiek pat kovinių peilių, už krūtinės styrėjo keturios kardų rankenos, kelių apsaugose buvo įdėta pora TT pistoletų. Kaukė buvo karinė – žalios spalvos. Supratimas, jog tai žmogus atsirado tik pažiūrėjus į jo plaukus – banguotus, rudos spalvos, susitaršusius plaukus. Jis žengė prie manęs, o aš atsitraukiau.
- Ką pasakysi, naujoke? – paklausė slogus balsas.



Už mūsų tikruosius didvyrius! UŽ KOVO 11