Teisingas sprendimas arba mirtis VIII (Sugrįžimas)

Day 2,172, 08:15 Published in Lithuania Lithuania by Eksas

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11.

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis

Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
Penktoji dalis
Šeštoji dalis
Septintoji dalis

***

Žaidimas tęsiasi... Didysis vakaras, juosiantis padangę kraugeriškų galvų. Jos nori išgyventi... Iki šiol buvo vienas prieštaraujantis šiam dėsniui, tačiau dėsnis yra dėsnis. Aš supratau jį... Žaidimas tęsiasi...

Aimanų smūgiai,
Užklupti karalystės.
Panaudoti vergams.


Sugavo vėjas. Kūną pakirto tirpus gūselis, o rankas bei kojas nepagailėjo romumu garsėjanti tamsa. Žodžių tingumas ir tylos karaliavimas išryškėjo vis labiau, tačiau ją sutrikdė gyvas, triukšmingas pašnekesys. Nelaboji dūšia mane sekė. Ji nenorėjo trauktis, atvirkščiai. Prakeiktieji gniaužtai yrėsi pirmyn, kaip energiją naudodamiesi negyvųjų riksmais. Padėtis susiraizgė į mažus siūlelius. Gyvatės smaugė kojas, šakos susiliejo su rankomis, oro šuorai talžė krūtinę. Trūko oro. Įbrukęs ranką į kišenę užčiuopiau ryšulėlį. Jame atsispindėjo tepalas. Panašus buvo pateptas ties žaizda. Pasinaudojau juo, ištrindamas vietas, kurios buvo sumuštos arba sužalotos.
- Nori ilgėliau manęs paklausyt? – pradėjo svetimas balsas.
Jis buvo šiltas ir ramus, tačiau man tai kėlė susierzinimą.
- Ko nori? – paklausiau.
- Pagal tave, šis skystis kelia haliucinacijas. Ar gi ne?
- Kalbi kaip Bloodsword. Neturėtum būti panašus į lavonus... – tariau.
- Kuo? – balse pasigirdo didelė nuostaba.
Nusišypsojau. Prie manęs artėjo šlamesys. Pėdos visiškai nesistengė pasislėpti. Tai buvo atviras pasiūlymas, kuriuo nusprendžiau pasitenkinti. Ištraukiau peilį ir pasilenkiau. Pro galvą praskriejo kulkos. Sugriebiau durtuvą už ašmenų ir pasiunčiau jį į karį. Lenkas nebuvo pėsčias. Jis, didžiai mano nuostabai, išvengė mirtino kirčio. Pakėlęs automatą naujam susidūrimui nustebo. Už manęs stovėjo du vyrukai. Jie irgi turėjo ginklų, kurie pasitarnavo. Lenkas krito nuo mirtinų šovinių dūrių.
- Įdomi apranga, vade. Galvojom, kad mirėt, – tarė lietuvis.
Atsisukau. Tai buvo jaunas vyrukas, kokių 20 metų. Nepaisant to, smakre žiojavo vešli barzda. Jis buvo juodų plaukų, rudų akių, aukštas, liesas jaunuolis. Už jo stovėjo kresnas, žemas, vidutinio amžiaus vyras. Į atmintį įstrigo savo ryškiai žaliomis akimis. Abu priėjo prie manęs. Kariai turėjo po vieną kalašnikovą. Drabužiai apiplyšę, murzini.
- Vade, leiskite palydėsime jūs stovyklon. Pažiūrėkite koks sužeistas esat. – tarė žaliaakis.
Vyriškis tiesėsi link manęs, tačiau aš pakėliau ranką, taip sudrausdamas jiems artintis. Jie spoksojo į mane, aš į juos. Veiksmas vyko ilgai ir nuobodžiai, pirmasis atsibudęs iš letargo priėjau prie gulinčiojo ir paėmiau peilį bei ginklą. Plaštakose spindėjo AK-47. Minties nešvarumas blaškė racionaliam sprendimui. Iš šautuvo pasipylė mirties valdovai. Lietuviai krito nuo manęs. Nuo mano nešvarių minčių. Tautinė savimonė išnyko kaip dūmas, genamas pykčio. Protavimo įsčios žlugo kaip imperija, patiesta sukilėlių. Juodybės plito akies obuoliais, slinko tarp šlapių pirštų. Nebuvimas pastovioje būsenoje įteikė raktą į šviesą.
- Ką padarei? – paklausė niurzglys.
- Tą ką senai turėjau padaryti, – atsakiau.
- Nesusimąstei, jog beprotystė nepagydoma ir sunki. Nemanai, kad tau laikas atsikratyti to ir pereiti prie moralės...
- Užsičiaupk! – pertraukiau jį.
Nužudytieji puvo mėnesienos platybėse. Kažkur, tolumoje, sušvitėjo sprogimai. Tikslai pasikeitė. Laikas nenumaldomai tiksėjo, iki pabaigos liko nedaug, vos kelios valandos. Galbūt tai paskutinė karo diena, o galbūt tik pradžia. Žengiau priekyn.
- Nepaliksiu tavęs, – tarė kvailys.
Nusijuokiau. Tai buvo prakeiktai užknistas spektaklis. Labai nuobodus ir nepalyginamai blogas. Pakėliau ginklą galvos lygyje. Vėl tie patys žingsniai. Artėjau prie svarbaus lenkų taško, todėl priešininkų pajėgų gausėjo.
- Pasiduodu! – sušukau.
Lenkas paspartino žingsnius ir pamatęs mane, nusitaikė. Parodžiau pakeltas rankas ir atsiklaupiau. Karys nepatingėjo prisiartinti, tai jam buvo paskutinė klaida. Peilis susmigo į krūtinę. Didvyriška mirtis... Kvailių žaidimai ir tiek. Balsas nutilo amžiams, bent taip tikėjausi.
- Pamėgai žudyti? Maniau, jog tai Bloodsword darbas. Jis juk geriau moka, – pašiepė mane balsas.
- O tu Bloodsword kekše tapai? Juokinga... Mano sąmonė susidėjo su kažkokiu dezertyru. Aleksandras Kardas būsimas kapinių gyventojas. Aš jį nudaigosiu... – užrėkiau.
Drebulys žudė svetimkūnius įsigalėjusius organizme. Negalėjau pasipriešinti. Kažkas užspaudė krūtinėje didelį pūlį.
- Tai tu dar gali manimi manipuliuoti? – suurzgiau.
Sugniaužiau durklą ir brūkštelėjau skaudamą vietą. Dūriai nustojo kankinti manąją esybę. Viskas nurimo, tik kojos dilgčiojo nuo tirpulio.
- Daugiau taip nedaryk...
- Kas tavęs klausė? – sugriaudžiau.
Atsistojęs pradėjau lėtai kelti kojas. Laikui bėgant, pėdos atgavo pojūtį ir žingsniai tapo tvirtesni. Su kiekviena sekunde artinausi prie lenkų bazės. Proskynuose aidėjo šūviai ir sužeistųjų raudos. Buvo ir lietuviškų riksmų. Jie meldėsi tėvynės palaiminimo, artimosios užuojautos ir malonės. Nejaučiau džiaugsmo, bet manęs neaplankė ir liūdesys. Buvau neutralumo vaikiščias, norintis patekti ten, kur negali kiti, vien pasinaudodamas savuoju statusu. Mėnulis pažėrė daugybę mįslių, kurios priminė balkšvą siluetą. Jis valdė mus – sprendimus, nusistatymus, požiūrius, nuomones, veiksmus.
- Ne ten eini. Tau reikia išeiti, pameni? – grįžo dykaduonis.
- Man reikia, ko man reikia. Negali kontroliuoti manęs, – pasakiau.
Skausmas perbėgo nugara. Vargulys išleido iš narvo snaudulį. Vokai lėtai lėtai šliaužė žemyn. Viskas išlindo į viešumą. Prisiminimai ignoravo mano nusistatymą...

Mes įrengėme stovyklavietes. Tą naktį įvyko bent vienas geras dalykas iš visų. Izabelė įėjo į mano palapinę ir meiliai tarė:
- Aš tave myliu.
Aš buvau pakylėtas, norėjau kažką sakyti, bet Izabelė pirštu uždengė man lūpas ir po kelių sekundžių pabučiavo. Pagaliau kažkas gero per visą šitą mėsmalę. Tačiau ne viskas buvo gerai.


- Ji tave išdavė, sutinku, bet ar to siekiama? Ar tu nori keršto? Dėl ko tu toks? – paklausė balsas.
Žingsniavau toliau. Tikslas buvo netoli. Uždengiau protą mintimis apie pergalę. Niekas daugiau manęs nedomino, tik bazė. Bazė, kurioje galėjo būti paskutinė viltis. Būti gyvam arba mirti paaiškės jau netrukus. Nuo to priklausys pergalė. Mano gyvenimo pergalė.

Apnuoginta proza,
Atsidavusi citadelėm.