Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis

***

Nusvėriau automato svirtelę. Orą skrodė dešimtys žudikų, kurie ieškojo aukos. Išgirdau garsų stūgavimą, kuris netrukus pasibaigė. Karys krito, o Bloodsword nustebęs pažvelgė į mane.
- Who are you? – paklausė jis ta keista kalba.
Parodžiau savo veidą. Bloodsword nustebo ir klausiamai pažvelgė į mane.
- Po perkūnais, vis gi, tu dar gyvas. – džiaugsmingai pasakė karys. – Ir pažangą padaręs!
Nusijuokiau. Aš, taip pat, negalėjau tverti kailyje. Likau gyvas.
- Kodėl? – surimtėjau.
- Ilga istorija. – vengė pasakoti Bloodsword.
- Tik pasakyk, ar galiu tavimi pasitikėti? – paklausiau.
- Taip, gali. – visiškai rimtai atsakė karys.
- Koks dabartinis mūsų tikslas?
Bloodsword paslaptingai nusišypsojo.
- Kaip matai, turime džipą ir ginklų. – pažvelgė į lavonus. – Susprogdinsim tą grifų lizdą.

Variantai tau,
Muilo Burbulas man.
Skulptūrų povyzos,
Medžių kamienai.
Paralelinė vienatvė
Sujungusi tave ir mane.

Kūną gėlė skausmo peiliai. Jie buvo aštrūs. Pažvelgiau į Bloodsword. Jo padėtis sudėtingesnė, ypač dėl kairiosios plaštakos. Ji buvo perrėžta. Veidas sumuštas, lyg bokso kriaušė.
- Kas jie buvo? – paklausiau.
- Partneriai. – šaltai atsakė.
Štai koks kariškas gyvenimas. Vieną dieną tu esi sąjungininkas, o kitą išdavikas. Jie sumušė saviškį be jokio pasigailėjimo, o tąsai nužudė vadą šaudamas tiesiai į galvą... Neblogas santykių aiškinimasis... Džipas lėkė pašėlusiu greičiu. Kas pakliūdavo kelyje, turėdavo sutikti baisią lemtį, tačiau dažniausiai pakliūdavo šakos. Šis miškas buvo sėsliai įsiraizgęs ir didelis.
- Kaip iš čia pabėgsime? – paklausiau.
- Šiame miške yra apsistoję maždaug 120 lenkų, 50 lietuvių ir 100 maniškių. Taigi 220 prieš 2... Lygiavertė kova. – sausai pareiškė Bloodsword.
Iš kur jis gali būti toks ramus, jei mes dar esame nesaugūs, ypač, šiame miške. Meldžiausi, jog Bloodsword sakyti žodžiai apie Gabrielių būtų tiesa. Juk, vis dėl to, lietuvių dar yra.
- Iš kur tokie skaičiai? – susidomėjau.
- Mano organizacija pateikia tikslus skaičiavimus. – atsakė Bloodsword.
Įdomu... Tuomet galimas daiktas, kad visi likę lietuviai yra pasislėpę šiame miške.
- Čia spąstai? Lenkai mus lengvai galėjo nužudyti, bet ne, jiems reikia pažaisti... Teisingai supratau?
- Beveik. Šis miškas skirtas suklaidinti lietuvių pajėgas ir jas visas išmaišyti, kad lenkai galėtų panaudoti kiekybinę persvarą ir lengvai sugaudyti visus po vieną. Tuomet nereikėtų rizikuoti kiekvieno saviškio gyvybe, taip pat, nesunku būtų paimti lietuvius į katorgą. – paaiškino Bloodsword.
- Daugelis galėtų pabėgti iš miško ir užklupti lenkus. – bandžiau atsikirsti.
- Neišdegs. Mūsų organizacija specialiai pagal planą įsikūrė čia, kad galėtų įrengti žvalgybos postus. Mes esame uždaryti ir atskirti nuo kito pasaulio. Po 3 profesionalai saugo vieną žvalgybos postą. Šiame miške turėsime kovoti iki galo. – baigė Bloodsword.
Jis su situacija buvo susipažinęs geriau. Turėjau tik tylėti. Šiuo momentu, man nerūpėjo žodinė kova su kariu, bet planas kaip pabėgti iš miško. Mes lėkėm milžinišku greičiu ir su šviesom. Tai reiškė, kad esam lengvas grobis.
- Nebūtų protingiau sustoti ir susirasti vietą, kur galėtume pernakvoti? – paklausiau.
- Naujokėli, aš esu sužeistas, todėl vienas tikrai nenukaučiau net lenko, ką kalbėti apie savo buvusius partnerius, o tau bijau duoti ginklą, nes gali netyčia peršauti sau kokią koją ar ranką. – pajuokavo vyrukas.
Teko nusileisti. Jis juk kare turi daugiau patirties už mane. Nusprendžiau pailsėti ir pamiegoti. Tik dabar prisiminiau, kad visą parą nesu normaliai sudėjęs bluosto. Užsimerkiau... Tamsa vėl aplankė mane, šį kartą ji buvo draugiška ir įsileido į savąsias karalystes.

- Kelkis, naujoke! – energingai sušuko Bloodsword.
- Kam toks džiaugsmas?
- Turiu puikių žinių – benzinas baigėsi. Teks pasitikėti kojomis. – nusišypsojo.
Pažvelgiau kur esame. Vis ta pati žaluma, tik šį kartą šviesi. Saulė sunkiai skverbėsi pro lapiją. Įdomu ar tas miškas labai didelis...
- Tai didelis miškas? – paklausiau.
- Dainavos giria.
- Prakeikimas, juk čia gali būti gyvūnų. – išsigandau.
- Patikėk, naminiai gyvūnėliai šį kartą nėra problema. – veide sublizgėjo išdidumas.
Kažkas subruzgėjo. Bloodsword užsimaukšlino kaukę ir iš automobilio paėmė automatą. Aš suspaudžiau rankose Nagano pistoletą, kuris vis dar saugiai lindėjo dėkle ir nebuvo išimtas karių. Priešais Bloodsword išlindo karys. Bloodsword nusitaikė į jį.
- Lietuvis, polak? – paklausė.
- Prašau, ponai. Duokite maisto... Jau dvi dienas nieko neturėjau burnoje. Šoviniai baigėsi... Turėjau tik bėgti ir bėgti nuo jų, o jie vijosi.. Nužudė Kęstą... Žvėrys... – neaiškiai kalbėjo nepažįstamasis.
Bloodsword nuleido ginklą ir priėjo prie žmogaus. Netikėtas trenksmas buože tiesiai per galvą. Skurdusis vyriškis krito be sąmonės.
- Kaip visada, niekas neatsako konkrečiai į klausimus... Koks nemandagumas. Nepunktualūs šunsnukiai. – skundėsi Bloodsword.
Aš nustebau tokiu tonu ir poelgiu.
- Ką tu padarei? – piktai tariau.
Bloodsword atsisuko į mane ir pamojavo ranka prieiti. Aš neklausiau jo nurodymų.
- Klausyk, naujokėli. Dėl tavo užgaidų neketinu čia pirkti sau antkapio. Padedi ar ne? – surimtėjo oponentas.
- Klausiu, ką padarei? – balsas buvo piktesnis ir garsesnis.
- Mūsų tikslas pabėgti iš miško. Dabar, tikriausiai, mūsų džipo ieško maniškiai, todėl geriau į jį būtų įsodinti kažkokį lietuvį, kad bent kiek juos sulaikytų su savo verkšlenimais. – įsakmiai pasakė Bloodsword.
- Juk jis lietuvis. Nesiruošiu paaukoti jo gyvybės! – sušukau.
Bloodsword ištraukė mane iš automobilio. Jis ruošėsi kautis. Išsitraukiau Naganą ir atstačiau prieš jį.
- Sakau ne! – lyg griausmas nuskriejo mano balsas. – Dar vienas žingsnis ir tavo gyvybė nulėks, kaip ir taviškių.
Bloodsword suprato mano pyktį ir nusisuko.
- Naujoke... Toli neeisi... – nusivylė karys.
- Nesiruošiu savo prakeiktus pamatus kloti po kažkieno esybėmis.
Nusiraminau. Atsitūpiau prie nepažįstamojo ir patikrinau pulsą. Gyvas. Pakėliau jį ir nunešiau link džipo. Bloodsword iš užančių trenkė man. Suklupau ir pavaidinau netenkantį sąmonės. Karys nusisuko nuo manęs, o aš, tuo tarpu, greitai atsistojau, iš džipo paėmiau antrąjį automatą ir užrėkiau:
- Blogas sprendimas!
Bloodsword sustojo, lyg įkaltas.
- Kvaily, dabar mus sugaus.
Iš miško išlindo du kaukėti vyrai. Jie buvo ginkluoti.
- Squad Gi... We found a traitors. – tarė mikrofonui vienas.
Bloodsword pakėlė rankas, o aš vikriai pasislėpiau už automobilio priekio. Kariai pradėjo šaudyti, tačiau visos kulkos skriejo arba pro šalį, arba į automobilį. Vienas karys čiupo Bloodsword už rankos, o kitas lėtai slinko link manęs. Be sąmonės gulėjęs žmogus jau senai buvo paliestas kulkų krušos. Užsimerkiau ir prisiminiau Gabrielių. Bloodsword su alkūne trenkė jį laikusiam kariškiui, kuris buvo susidomėjęs mano sugavimu. Kitas kariškis atsisuko, bet tuomet prisidėjau aš ir automatas. Karys gavo porciją šovinių. Beliko vienas. Bloodsword pasilenkė ir koja privertė parkristi karį.
- Garguno, I am better than you. – piktdžiugiškai ištarė Bloodsword ir išsitraukęs pistoletą šovė kariui į kaktą.
Tik dabar supratau kaip giliai šnopavau. Adrenalinas tekėjo gyslomis ir gydė visas žaizdas daug geriau nei bet kokie vaistai.
- Matai, naujokėli. Štai taip tvarkomi reikalai. – pridėjo Bloodsword.
- Kokie reikalai? Tu norėjai nužudyti žmogų! – vis dar pykau.
- Kvailys liko kvailiu. Tąsai tavo „žmogus“ buvo paprastas organizacijos pėstininkas. Kitaip sakant, karo prostitutė, nusprendusi pažaisti su mumis. Jis buvo pasiųstas suklaidinti mūsų, kad mes nuspręstume padėti jam, o po kelių minučių iš miško išlįstų šitie kietakakčiai. – dėstė Bloodsword.
- Iš kur žinai? – netikėjau savo ausimis.
- To „lietuvio“ vardas Emeras Dekatas. Šito Henido Takai, – parodė prie manęs gulintį lavoną. – O prie manųjų kojų džiūsta Berelis Garguno. Dabar prie mūsų atvažiuoja dar keli. Turime kuo greičiau dingti, kad mūsų nesumedžiotų. Be džipo bus lengviau pritapti prie aplinkos.
Palinksėjau galva. Manyje knebždėjo kirminas, neleidžiantis nusiraminti. Nusprendžiau išlaisvinti abejones.
- Gabrielius gyvas? – paklausiau.
- Koks dar Gabrielius, naujoke? – nustebo Bloodsword.
- Tas, kuris pagal tave dar gyvas. Juk matei jį ar ne? – pasidomėjau.
- Hmmm. Teks pasakyti... Klausyk, naujoke. Aš taip pasakiau, norėdamas priversti tave eiti su manimi. – liūdnai tarė Bloodsword.
Nunarinau galvą. Viltis žlugo ir iš jos liko tik peizažas.
- Kodėl tau reikia manęs? – paskutinis klausimas, kuris man buvo nesvarbus.
- Ieškau lietuvių, nes pats esu lietuvis, vardu Aleksandras Kardas. – atviravo karys.

O kas tu?
Aš vis dar ieškau...

Su praėjusiomis Joninėmis bei Žvejų diena! (sunku buvo sugalvoti kokią šventę)