Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
Penktoji dalis
Šeštoji dalis

***

Niekada nekrisk į bedugnę, nes iš jos neišklimpsi. Kam pavyksta tokie stebuklai, o kas pasiduoda ir nebegrįžta? Ar palyginus su vertės matu, tai verta? Nuosmukiai pakelia kertelę, o pergalės teikia pradžią.

Laisvės farsas,
Revoliucijos žiburiai
Teka lėtai, lėtai…

Idėjų pasyvumas buvo nepakeliamas. Norėjosi viską mesti. Bloodsword palietė mano ranką. Akimis nusekiau jo veidą ir suradau vilties ženklą. Akys degė noru įrodyti vertę. Pergalė buvo šalia.
- Dislokacija nesaugi. Reikia judėti. – sukomandavo Timofiejus.
Rusas tvirtai žengė link miško tankumyno. Dabartinė situacija privertė eiti lažybų su sėkme. Turėjome pasitikėti fortūna ir spėti savo kelionės kryptį. Aleksandras ėjo pirmas, aš antras, o Timofiejus prižiūrėjo, kad niekas neužpultų iš nugaros. Žaizdoje išplito užkratas, todėl eiti toliau tapo mirtina našta. Mūsų grupė sustojo ir nusprendė pasižiūrėti kokia mano būklė. Žaizda kraupiai žaižaravo nenatūraliomis spalvomis. Bloodsword veidas susiraukė, Timofiejaus nepasikeitė. Galima buvo įžvelgti net džiugesio, tačiau turbūt tai buvo mano fantazija. Iš vaistinėlės Kardas ištraukė tūtelę. Ant jo rankos nuslinko tūtelės turinys, kuris po kurio laiko atsirado žaizdoje. Sustūgau, taip padarydamas didžiulę klaidą. Garsas sklido visur, kur tik užmatė akys, o aš nesupratęs kas įvyko praradau sąmonę.

- Koks tu pesimistas. – piktai tarė Hauzeris
- Pesimizmas geriau negu optimizmas, dėl kurio mirtis būna dar šaltesnė, o aš, žinai, mirt nenoriu.
- Tai tu nieko neturi, tau mirtis būtų pats tas. – beveik juokdamasis pasakė Hauzeris.
- Koks tu žiaurus.

Atsidūriau laukymėje. Aukštos žolės dengė veidą nuo saulės. Atsikėlęs apžvelgiau vietą. Saulė nenustygo vietoje, tolumoje spinduliuojantys milžiniški medžiai priminė sargus, neleidžiančius prasliūkinti be pritarimo, aplink mane siūbuojančios žolės maišė vaizduotę, vėjas leido prisipildyti racionalumu. Ieškojau kur galėjo pasidėti Aleksandras, su tuo įkyriu rusu. Už kelių šimtų metrų subolavo kontūrai. Jie priminė žmogų – pavojingą žmogų. Jis grėsmingai artinosi prie manęs, nepalikdamas vilties.
- Pavargai gyventi? – tarė balsas.
- Kas tu? – paklausiau.
Apsisukau ant kulno, stengdamasis pastebėti balso savininką, tačiau bergždžiai. Visa tai tebuvo farsas. Tik surežisuotas psichologijos teatras. Gal tas tepalas buvo haliucinogenas?
- Nebijok, aš tai tu, tu tai aš.
Per kūną perbėgo adatos dūriai. Kojas surakino slaptas užraktas, apsaugotas nesunaikinamu kodu. Kažkas pasikeitė, o tas pokytis kainuos man gyvybę.
- Tai jau nebenori mirti? – išrėžė sąmonė.
- Tu mano vaizduotės padarinys? Paprastas protas, išnaudojamas narkotikų, taip? – nusišypsojau.
- Pasižiūrėk kuo tapai. Jau su savimi šnekiesi. Ar gi, tas Mantas Krasauskas, kurį pažinojau, tapo paprastu bepročiu? – liūdną gaidelę užtaisė balsas.
Sugniaužiau veidą. Nagai šliaužė po antakius, nosį, burną, smakrą, tik kraštais palietė skruostus. Baigę, jie džiaugsmingai suįžūlėjo, rodydami savo kruopštų darbą – kraujo žymes.
- Pastangos pabėgti, ar tiesiog noras pasirodyti? – vėl jis.
Kas jis toks? Prakeiktas, nevykęs, parduotas, išleistas, pralaimėjęs. Kojos susvirduliavo, rankos suglebo, dribau ant žemės. Gyvastį pakirto blykstelėjimas kojoje. Aštrumas pervėrė visas gyslas. Akys sustingo taške – vabaliukas vaikščiojo žeme. Padaras dėjo visas pastangas pasiekti tikslą ir jį pasiekė. Jis lengvai nusliuogė nuo smilgos ir atsitūpė ant samanų.
- Detected enemy. Destroy him. – išplepėjo radijas.
Vabalą sumindžiojo batas, ne… Per anksti. Kojai pakilus, vabalas nuostabiai nusliūkino iš tamsybių ir skuodė ieškotis prieglobsčio. Jis išgyveno.
- Aaarghhh. – sugriaudžiau pykčiu.
Karys nusijuokė.

Nei vieno žmogiško, natūralaus jausmo vardan gailestingumo jūros, sukurtos iš sąžiningų žmonių pastangų. Jokio prisiminimo apie mane, Hauzerį, Gabrielių... Apie tai, kaip mes kentėjome visą tą laiką. Kojos drebėjo, lauke darėsi šalta. Saulė pasivogė visų šilumą ir paslėpė už horizonto. Iš nugaros prie manęs priėjo lenkas. Jis nieko nesakė, tik nustatė automatą prieš mane. Jaučiau gilų atodūsį. Pakėliau rankas ir nulenkiau galvą. Leidau jam pabaigti visą tai. Trumpa pauzė. Duslus aiktelėjimas.

- Pasiduosi? Verta?
Pabaiga ištinka ne tų, kurie tiki ja, o tų, kurie siekia tikslo. Pabaiga būna skaudi, niūri, tragiška, tuo pačiu ir garbinga, graži, džiaugsminga, viltinga. Kokia pusė valdys…
Buožė kirto per nugarą. Sutraškėjo kaulai, tačiau tai nebuvo paskutinis atodūsis. Mikliai atsitokėjęs, šokau prie kario ir išsitraukęs iš dėklo peilį, įspraudžiau šaltąjį ginklą į krūtinę. Lengvas slydimas korpusu kartojo atsisveikinimą: iki. Karys dramatiškai atsitūpė ir nukrito. Lazokratas mirė.
- Išsirink vertybes, gal tada tapsi žmogumi.
- Bet… Kol kas aš tokiu neesu? – paklausiau.
Tyla. Ilga, mirtina tyla. Viena blogybė iššaukia kitą blogybę. Visi sumokės už tai. Už tai mirs daug nekaltų gyvybių, bet tikslas išgyventi. To siekė vabalas, to siekė Hauzeris, to siekė Gabrielius, to sieks Bloodsword ir Timofiejus… To siekiu ir aš. Kas bandys pastoti kelią, mirs.
- Tikslas turi būti ne tas. Prioritetas kitoks… - grįžo balsas.
- Kam rūpi prioritetai? Tikslas išgyventi. Tai mano vertybė. Jei kas bandys tai sugriauti, jis mirs.
Galvoje tvinksėjo sausgyslės, iš kojos sruvo kraujas, senoji žaizda buvo kruopščiai sutvarkyta ir sutvarstyta. Viskas prasideda. Pergalė paskutinis siekis. Paėmiau iš lavono ginklą, rūbus ir kaukę. Žaidimas tęsiasi…

Už tai, kas mums miela🙂

Eksas