Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
Penktoji dalis

***

Tik dabar supratau kaip giliai šnopavau. Adrenalinas tekėjo gyslomis ir gydė visas žaizdas daug geriau nei bet kokie vaistai.
- Matai, naujokėli. Štai taip tvarkomi reikalai. – pridėjo Bloodsword.
- Kokie reikalai? Tu norėjai nužudyti žmogų! – vis dar pykau.
- Kvailys liko kvailiu. Tasai tavo „žmogus“ buvo paprastas organizacijos pėstininkas. Kitaip sakant, karo prostitutė, nusprendusi pažaisti su mumis. Jis buvo pasiųstas suklaidinti mūsų, kad mes nuspręstume padėti jam, o po kelių minučių iš miško išlįstų šitie kietakakčiai. – dėstė Bloodsword.
- Iš kur žinai? – netikėjau savo ausimis.
- To „lietuvio“ vardas Emeras Dekatas. Šito Henido Takai. – parodė prie manęs gulintį lavoną. – O prie manęs džiūsta Berelis Garguno. Dabar prie mūsų atvažiuoja dar keli. Turime kuo greičiau dingti, kad mūsų nesumedžiotų. Be džipo bus lengviau pritapti prie aplinkos.
Palinksėjau galva. Manyje knebždėjo kirminas, neleidžiantis nusiraminti. Nusprendžiau išlaisvinti abejones.
- Gabrielius gyvas? – paklausiau.
- Koks dar Gabrielius, naujoke? – nustebo Bloodsword.
- Tas, kuris sakėte dar gyvas. Juk matėte jį ar ne? – pasidomėjau.
- Hmmm. Teks pasakyti... Klausyk, naujoke. Aš taip pasakiau, norėdamas priversti eiti su manimi. – liūdnai tarė Bloodsword.
Nunarinau galvą. Viltis žuvo ir iš jos liko tik peizažas.
- Kodėl tau reikia manęs? – paskutinis klausimas, kuris man buvo svarbus.
- Ieškau lietuvių, nes pats esu lietuvis, vardu Aleksandras Kardas. – atviravo karys.

Gyvybės prado apgaubta tiesa...
Tavyje beldžiasi malda,
Skirta velionims gimti
Ir gyviesiems mirti.

Labai skaudėjo pilvą. Bloodsword nesibaigė kraujavimas. Abu buvome sunkiai sužaloti ir nesutvarstyti. Komplikuota padėtis...
- Tai tu lietuvis... – lyg sau pasakiau. – Kokia tavo organizacija?
- Lazokratai – tarptautinio masto karinė organizacija, kuri priima užsakymus ir žudo už pinigus arba tiesiog padeda kare. – išdėstė karys.
- Galiu tave vadinti Aleksandru? – paklausiau.
- Be abejo, naujokėli. – nusišypsojo Kardas.
- Kodėl turi kodinį vardą, kai, tuo tarpu, taviškiams užtenka vardo ir pavardės? – pasidomėjau.
- Geriausiems kariams išduodamas kodinis vardas. Aš pasirinkau Bloodsword. Tai reiškia „kraujo kardas“. Labai mėgstu kardus. – paslaptingai ištarė Aleksandras.
Kitą kelio dalį ėjome tylėdami. Sužinojau pakankamai, kad galėčiau daryti išvadas. Tas vyrukas yra užsakomas žudikas ir dar vienas iš geriausių organizacijoje, kuri yra tarptautinė. Kodėl jis sutiko padėti man bei išduoti saviškius? Po kelių šimtų metrų sustojau. Nusimoviau neperšaunamą liemenę ir marškinėlius. Pastebėjau, jog mano žaizda pulsavo kaip niekad dirgliai. Užkrėtimas...
- Kas atsitiko? – nustebo Bloodsword.
- Žaizda... Užkrėtimas. Jei kažko nedarysime, tai gali dar labiau pakenkti. – ištariau aš.
Aleksandras apžiūrėjo žaizdą. Nepastebimai sulinksėjo galva, tūpčiodamas vietoje. Šis miškas pragaištingas... O kas būtų, jeigu būčiau pasidavęs lenkams ir maldavęs atleidimo? Galbūt pavyktų gauti kulką tiesiai į galvą, o ne kankintis kaip dabar. Aleksandras Kardas mąstė.
- Daug laiko neturime. Lazokratai jau seka mus... Džipo nėra. Pirmą kartą padėtis tapo sušikta... – sustaugė jis. – Turėsime pulti...
- Ką? – nustėrau.
- Lazokratų būstinę, kurioje buvai įkalintas. – tarė Aleksandras.
Netikėjau, koks Bloodsword pramuštgalvis. Ar įmanoma 2 sužeistiems nukauti 50 karių su ginklais, kurie yra pilnomis apkabomis? Bloodsword pasisuko atgal ir jo žingsniai darėsi vis pranašesni už mano abejones. Pasitikėjimą kelianti aura švytėjo ir traukė mane. Rizikavau, nes šansų jau beveik nebeliko. Nieko neprarasime jei pabandysime, nebent gyvybes, kurios, šiuo metu, menkai vertos. Aleksandras beeidamas tikrino savo artileriją – keturi kardai, du Makarovo pistoletai, du TT pistoletai, du kariniai peiliai, automatas. Mano: Nagano pistoletas su viena kulka, karinis peilis, automatas. Rūpūs miltai... Atgal kelias buvo labai ilgas. Saulė jau pasiekė zenitą, tačiau mes ėjome. Ėjome be pertraukų, nes bijojome tų, pas kuriuos einame. Per visą kelionės laikotarpį, supratau vieną – Aleksandras nekalbus. Miške karaliavo natūralumo pulsas, pripildytas džiaugsmo, laimės ir abejingumo čia vykstančiam karui. Kardas sustojo.
- Užsimaukšlink kaukę ir kitus reikmenis. – greitai sukomandavo.
Įvykdžiau visus nurodymus. Iš proskynos pasirodė žmogaus siluetas. Žalia apranga, žalia kaukė - kažkur tai matyta.
- Why are you here? – pasakė lazokratas.
- Man, sorry. I don‘t know. One minute he kill our friend Garguno, next time he chopped Takai head. – bėrė kaip žirnius Aleksandras Kardas.
Pats turėjau tylėti, nenorėjau sugadinti visos scenos, kuri pagal mane, klostėsi mūsų naudai.
- Where you see him?
Bloodsword parodė už savęs esantį takelį. Karys liepė eiti kartu.
- You without car? – nustebo Aleksandras.
- So?
- We need car, because I see how he ran. I give you ten dollars but fact is that Bloodsword is too far.
Karys grįžo prie mūsų ir liepė sekti. Turbūt ėjome prie bazės. Karštis mušė vis stipriau, o žaizda tampė mano nervus. Bijojau prisiliesti ar kažką padaryti ne taip. Viskas buvo tobula ir privalėjo taip likti. Aleksandras Kardas ėjo už kario. Vos pamačiau kaip jis ištraukė kardą ir smeigė tiesiai kariui į paširdžius. Tylus dūsulys ir mirtis. Paprasta, panašus likimas gali laukti ir manęs.
- Matai, naujoke. Faktas tas, kad tau dar reikia daug išmokt. – džiaugėsi nusisekusiu nužudymu Bloodsword.
Tylėjau. Į tokią repliką nenorėjau atsakyti ir gaišti laiko, nes pilvo skausmai kilo iki pat debesų. Jie darėsi nebepakeliami.Varginantis gaišaties efektas ruseno oro molekulėse, tačiau išnyko, vos Aleksandrui supratus kokiame stovyje esu. Iš kario pavogėme šovinių ir ginklų. Dabar turėjau AN-94 automatą, kitaip vadinama Nikonovo. Bloodsword man įteikė M21 snaiperį.
- Klausyk dabar, naujoke. Ši misija labai svarbi tau ir man. Jei susimausi, neatleisiu, nes būsiu kapuose. – nusišypsojo jis. – Užlipsi į patikros bokštą, nukenksminsi karį, o tada šausi į baraką, kuriame bus pritaisyti mano sprogmenys.
- Supratau. – tariau ir apžiūrėjau M21.
Galingas ginklas, tačiau ar pajėgsiu? Kojos drebėjo, rankos tirtėjo. Kūnui trūko skysčių, o žaizda rijo mano energijos syvus greičiau nei tikėjausi. Bloodsword parodė kaip šauti ir užtaisyti. Pabandžiau pats, patikrinau kiek šovinių. Ėjome toliau, jaudindamiesi dėl lemties. Lemties paukštis skrenda, tačiau neamžinai. Prie bazės atkakome jau saulei ruošiantis pasislėpti. Bloodsword apžvelgė stovyklą ieškodamas reikiamo taško. Akys nukrypo ties kairiau esančio barako. Tuomet nupėdinome link dešinėje stūgsančio patikros bokšto.
- Pagal planą... Tu įlipi, pašalini, o aš padedu sprogmenis. – tarė Aleksandras.
- Viena problema... Iš kur tu jų gausi? – paklausiau.
Bloodsword pridėjo pirštą prie kaukės, tai išreikšdamas pasiūlymą patylėti. Pamatęs, jog planą supratau, greitai nėrė į proskynas ir dingo akyse. Atidariau geležines duris ir pamačiau mažą patalpą, kurios viduryje puvo medinės kopėčios einančios į nepamatuotas aukštybes. Tyliai prisiliečiau prie jų ir pradėjau kopti. Pats procesas vyko labai ilgai, nes pilvo skausmai raižė protą stipriau nei galėjau įsivaizduoti, o valios trūkumas atėmė iš manęs paskutinius jėgos likučius lipimo pradžioje. Sukandęs dantis, iškošiau keiksmažodį ir prisiverčiau judintis toliau. Pagaliau, po kelių įtemptų minučių, mano kojos pasiekė tikslą ir saugiai nusigavo ant kieto grindinio. Karys atsisuko į mane ir padavė ranką. Mano plaštaka prisilietė prie dėklo, kuriame tūnojo peilis. Vyras pakėlė mane ir leido atgauti kvapą.
- Why you... – vyras nespėjo baigti.
Peilis giliai susmigo jam į krūtinę. Vyrukas dusliai amtelėjo ir lėtai slinko žemyn palei mano uniformą. Iš nugaroje esančios dėtuvės išėmiau M21. Priėjau prie borto ir pažvelgiau į baraką, kurį nurodė Bloodsword. Laukiau kada jis išeis iš stovyklos. Minutės tiksėjo vėžlio greitumu. Papūtė šiaurinis vėjas – kūnas sukrutėjo. Peržvelgiau tolėliau plytinčius bokštus ir M21 pagalba apžiūrėjau juose saugančius vyrus. Iš viso tokių bokštų buvo 4 (be manojo). Iš svarbiojo taško išėjo karys. Nebuvau užtikrintas, jog tai buvo Bloodsword, bet ką gi... Nurodymai lieka nurodymais. Nusitaikiau, bet netikėtai iš barako išbėgo dar vienas karys, kuris pradėjo šaukti:
- Traitor! Traitor on tower!
Visų karių akys nukrypo į viršų. Daugelis žvelgė į bokštus, kai kurių akys krypo kairiau, kai kurių dešiniau, o kai kurie žiūrėjo į mane. Nelaukęs ženklo šoviau į baraką. Bloodsword žodžiai pasitvirtino – bazėje nugriaudėjo sprogimas ir beveik viskas išlėkė į orą. Danguje pradėjo tyvuliuoti dūmų plytimai. Pasilenkiau ir prigludau prie borto. Pasigirdo kulkų gausmai. Iš negyvėlio paėmiau papildomą porciją kulkų ir Makarovo pistoletą. Baigęs procedūrą, nėriau žemyn. Šį kartą vyksmas praėjo greičiau, negu ropštimas į viršų. Atsidūręs apačioje, lėtai atidariau geležines duris ir apžvelgiau vietą. Dūmai atsigulė ant samanų ir augalų, nepalikdami vietos regos laukui. Turėjau skintis kelią, mosuodamas rankomis ir vaikydamas nepageidaujamas dujas. Netyčia kažkam užvožiau.
- Skauda... – suglumo balsas.
Tai buvo Aleksandras. Paėmiau jį už rankos ir nutempiau ten, kur vaizdas pasidarė ryškesnis bei detalesnis. Pamatęs kur reikia bėgti, nelaukdamas pradėjau greitinti kojų judesius. Taip lėkiau kokias 3 minutes, kol mano baimė išseko. Bloodsword visą tą laiką bėgo už manęs.
- Galėjai sustoti. Reikėjo kelis vyriokus pamokyti mandagaus elgesio. – supyko jis.
Mano plaučiuose alveolės nebeatliko savo darbo. Menkiausia skaidula įtikinėjo sustoti. Tik protas žinojo kas bus jeigu sustosim, bet kūnas aptemdė smegenis. Netekęs jėgų, dribau ant žemės. Susižalojau ranką, tačiau trūko kelių sekundžių pasiskųsti dėl to. Mus pasivijo lazokratai.
- Gali parodyti savo pajėgumą. – pašaipiai patariau.
Nenorėjau kovoti toliau. Rankos suglebo, o kūnas atsidavė stingdančių samanų pulsui. Bloodsword greitai sureagavo ir parodė, jog aš esu sužalotas lazokratų karys. Jis atkišo pirštą prieš save, tikriausiai, sakydamas, kad priešai išlėkė tolyn. Lazokratų grupelė susižvalgė. Už visų esantis karys išsitraukė du kardus ir greitais mostais nužudė visus vyrus. Bloodsword padavė jam ranką.
- Susipažink. – džiugiai atkuto Aleksandras Kardas. – Timofiejus Agutinas. Mano geriausias draugas ir sąjungininkas.
Likau gulėti. Nepažįstamajam nieko nesakiau, tik nusikrenkščiau. Kiekvienas lazokratas man nepatiko. Tuo pačiu, nepasitikėjau ir Bloodsword. Kiek kartų jo sprendimai vos nepavesdavo mane į kapus. Timofiejus padavė ranką. Jo pasiūlymu likau nepatenkintas, tačiau atsakiau teigiamai – tuo pačiu veiksmu. Nepamatuojama jėga pakėlė mane ant kojų. Keli gilūs atodūsiai ir klausimas:
- Ko tau reikia?
- Lenkai niekada nebus su rusais. – pasakė Timofiejus Agutinas.
Bloodsword linktelėjo ir mes žengėme toliau.

Verksmai, aimanos, rauda...
Trio pompastiška galia,
Paveikiantį bet ką.

Sveikinu Darių ir Girėną su įsimintinu skrydžiu!

Eksas