Join the new world

Sveiki,

Tikiuosi nepradėjau atsibosti su savo šiokia tokia rašliava. Atkreipiau dėmesį, kad pastarąsias kelias dienas matau tik savo rašytus straipsnius bendroje Top News lentelėje, kitų straipsnių atsiranda vos vienas kitas. Na bet kokiu atveju, istorija po truputi keliauja jau link tiesiosios, tai ilgai aš Jūsų ir nekankinsiu.

Primenu jau ketvirtą kartą apie tai, jog šiuo kūriniu nenorima nei vieno Jūsų įskaudinti, įžeisti ar pajuokti, tai taip pat nėra nei MU, nei politinių partijų agitacija, tai tik mano asmeninė saviraiška. Grožinė literatūra - Erepublik kontekste. Tad labai stipriai nepykite, jei Jūsų nikas atsiras šiame kūrinyje, o tuo labiau jei jis atsiras ne taip kaip tikėjotės.

Esu dėkinga už kiekvieno Jūsų išsakytą nuomonę komentaruose, net jei ji ir nėra tokia, kuri liaupsina šį kūrinį ir rėžiama tiesiai šviesiai, kad na yra kaip yra ... Vertinu nuoširdumą ir atvirumą, taip pat didelis ačiū rėmėjams ir tiems, kurie nepagaili nei Vote, nei SUB. Ačiū Jums visiems.
Taip pat įdomi Jūsų nuomonė apie mano piešinius, prisipažinsiu ilgą laiką nepiešiau ir bandžiau prisiminti bent jau čia šiokius tokius įgūdžius, tikiuosi jų dar nepraradau ir mano piešiniai jums vis dar patinka. 🙂

Prieš pradedant skaityti šią dalį rekomenduoju paskaityti pirmąsias 3, kad susidarytumėte bendrą vaizdą, kas kaip ir kodėl vyksta:
Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis

Na, o dabar jau ketvirtoji dalis. Gero ir malonaus skaitymo 😃

---

Supratau, kad man nieko nelieka, tik arba ištverti šią naktį, arba pasiduoti. Kaip garsus rašytojas Šekspyras pasakytų:,, Likti gyvam ar mirti? Būti ar nebūti? Štai kur klausimas.” Aš nebūčiau aš, jei be kovos pasiduočiau ir leisčiau tam žmogui, o gal ir ne visai laimėti. Nežinau kas jis toks ir kodėl būtent mane pasirinko, netikiu žodžiais, kad esu kažkoks inkaras ir nepatikėsiu kol tuo pati neįsitikinsiu. Bet kokiu atveju dabar ir būtent dabar reikia atrasti jėgų nusiraminti ir pasprukti iš čia, kol manęs tai nesunaikino.


Vienintelis į galvą šovęs dalykas, kuris mane šiek tiek ramina tai, kad vis dar netikiu tuo kas čia vyksta, kad tai klaikus sapnas, dėl to, kad prisižiūrėjau siaubo filmų prieš einant miegot. Atsibusiu savo minkštoje lovoje, su misteriu Džounsu ( meškinu panašiu, kaip iš skype), kurį kažkada sudraskė šuo Naidūsia, kai dar buvau maža prabusiu iš to nesveiko sapno tuoj pat sau pasakiusi, kad tai tik sapnas ir nieko daugiau.


Užmerkiau akis, stengiausi sutvardyti savo nevalingus judesius. Stengiausi atrasti savyje stiprybės, galvoje pasistačiau nematomą sieną, stipresnę nei kada galėjau pagalvoti. Garsiai, bet savo pasąmonėje sužviegiau nesuprantamu net sau balsu, kad jie pagaliau liautųsi.


Nusprendžiau, kaip tik tą akimirką atsimerkti, vis dar jaučiau, kaip akys dega, skauda ir tuo pačiu tuštumą jose. Iš krūtinės besiveržianti širdis vis dar kalatojosi pašėlusiai, tačiau ne taip, lyg tuoj pat ji iššoks iš jos, gyslomis tekantis kraujas karštas verdantis, ir pačios kraujagyslės vis dar išsišokusios. Keisčiausia tai, kad atrodė, jog galų gale, viską pradėjau valdyti. Tai kas vyksta ir tai kas vyks vėliau, viskas mano valioje.


Atsimerkiau, o manieji demonai šėlę ir dukę bandantys veržtis į mane, paklusniai sėdėjo ir mane stebėjo. Pati nustebau ir išsigandau to. Negi esu blogesnė už juos pačius, kad juos suvaldžiau, o gal tai ramybės būsena prieš paskutinį ir žiauriausią kirtį, kuris mane visiškai sunaikins? Uždavinėjau klausimus vieną po kito, jų sukosi galvoje tūkstančiais. Žinojau tik vieną, kad negaliu leisti pasirodyti Giltinei, negaliu leisti tam, kuris mane čia uždarė kartu su tais padarais laimėtų šią kovą.


Ratas aplink mane vis dar švietė labai ryškiai. Patikrinau ar jis vis dar nepraeinamas ir nepralaužiamas. Mano nuostabai jame vis dar galiu jaustis saugi. Tačiau iš kitos pusės, kilo mintis gal, kaip tik šie demonai yra mano demonai, su kuriais gyvenau visus tuos septyniolika metų ir man jų nereikia baimintis. Gal tas, kuris mane nuo jų atskyrė to ir tikėjosi, kad išsigąsiu pati savęs, tuo kas esu. Mokėdama ir suprasdama, kaip juos sutramdyti, galbūt įveiksiu ir jį patį. Daugybė keistų minčių sukosi galvoje, tikėjausi rasti tinkamą sprendimą ar būdą išspręsti vieną nedidelę problemėlę: kad iš baimės nesprogtų širdis, kad sugebėčiau psichologiškai viską kas vyksta atlaikyti, kad neiškviesčiau savo baime Giltinės ir kad sugebėčiau iš čia pabėgti.


Man bemąstant ir kuriant įvairias strategijas vienas iš demonų pradėjo garuoti tvinkti, rodos tuoj sprogs. Negalėjau, kad ir vėl tai prasidėtų- pamišimo ir beprotybės nepaaiškinama ir protu nesuvokiama isterija.


- Liaukis.- Sušukau balsu, garsiai ir įtaigiai,- Liaukitės visi. Jūs mane blaškote, neleidžiate racionaliai ir nuožmiai mąstyti. Aš jūsų nebebijau,- demonai sukluso, bet pasiduoti matyt neketino, vos ištarus man šiuos žodžius jie pradėjo dar aktyviau atakuoti mane saugantį ratą, tik šį kartą, aš stovėjau plačiai atvėrusi akis, žvelgiau į kiekvieną jų ir bandžiau įžvelgti kiekvieno silpnąsias savybes.


Supratau, kad kai kurie yra akli, vadovaujasi garsais, kiti yra kurti, bet vadovaujasi pojučiais jaučiamais vėjo gūsiais, dar kiti viską mato, tie, kurie raudonomis akimis, tačiau nieko nejaučia ir nieko negirdi. Vis gi kiekvienas jų yra individualus ir kiekvienas jų puikiai orientuojasi aplinkoje, rodos jau ne pirmą kartą jie atsiduria štai tokioje situacijoje. Nusprendžiau, kad juos įveiksiu jei protingai mąstysiu... Apžiūrėjau savo aplinką, kas galėtų man padėti: kambarys tuščias, apart stalo žvakės ir popieriaus lapo, kuriame užrašyti kažkokie žodžiai nesuprantama man kalba. Pažvelgiau į lapą, jis nepajudėjo per visą vakarą kol buvau čia įkalinta. Kodėl būtent tie objektai? Ką jie bendro ir tarpusavyje turi? Bandžiau prisiminti istoriją, kurią kažkada skaičiau apie Giltinę, nepamenu, kad ten buvo bent vienas iš tų objektų, nebent ten nebuvo papasakota kažkokia dar tikrosios istorijos dalis, kažkas nutylėta.


Man taip bemąstant vienas iš demonų sukluso ir nustojo isteriškai rėkauti, blaškytis. Staiga jam surikus kažką, ko nesupratau, visi liovėsi tai darę. Supratau, kad tas vienas gali skaityti mano mintis, o kiti jo klausė.


- Pasikalbėkime,- tariau jam,- žinau, kad gali mane suprasti, bet aš negaliu suprasti tavęs. Žinau, kad tu čia esi ir Jūs visi čia esate ir nenorite čia būti. Jūs, kaip ir aš ieškote išėjimo. Tad siūlau išeiti kartu. Jūs esate pririšti prie šio rato, aš taip pat. Jums reikia patekti į rato vidų? O man reikia ištrūkti iš jo,- demonas priartėjo ramiai prie rato, kiti stovėjo apsupę ratą aplink, tačiau sudarydami bendrą poziciją, kad jiems vadovaujantis asmuo yra pirmasis.


Netrukus manasis demonas įgavo žmogiškąjį vaizdinį, tokį į kurį galėjau žvelgti be pasišlykštėjimo ir be baimės, netrukus jo pavyzdžiu pasekė kiti demonai. Tą akimirką mano kūnas tarsi atsakė į jų veiksmus, akys nustojo degusios, gyslose tekantis kraujas nustojo viręs, o širdis pašėlusiai kalatotis ir veržtis iš krūtinės. Manasis demonas prakalbo:


- Mes atėjome su tikslu, mums reikia ne rato, mums reikia tavęs… ir mes tave gausime… Tu mums buvai pažadėta, kiekvienas iš čia esančių neturėjo būti, nes nei vienas iš čia esančių nebuvai tu....

- Kodėl aš jums esu reikalinga? Ir ko Jūs iš manęs norite?,- įtaigiai ir griežtai paklausiau. Demonas tylėjo, tačiau buvo susikaupęs. Nusprendžiau, kad noriu sužinoti viską apie tai kur ir kodėl čia patekau, kodėl jiems manęs reikia.- Kodėl jūs manęs tiesiog nepasiimate?

- Ratas, mes turime jį įveikti kuo greičiau kol neprašvito.

- Kas nutiks jeigu jūs rato neįveiksite?

- Galas.- Demonas atvirto vėl į buvusį pavidalą, tuo pat metu tuo pačiu pavyzdžiu pasekė ir kiti demonai, o mano kūnas vėl atsakė į jų veiksmus, jau man žinomu veiksmu, tik šį kartą nebebijojau.


Galėjau rintis išgyventi pati- išgelbėti Giltinę, mirti pati, sukelti pavojų Giltinei, laimėti tam pabaisai už durų, tik kokį vaidmenį atlieka demonai. Nusprendžiau, kad eisiu trečiuoju keliu.


- Tu, taip tu, sustok, ir sustabdyk visus, žvakė- užgesink žvakę. Ta lapą atstumk man arčiau, kad galėčiau dar kartą perskaityti kas ten parašytą.- demonas atvirto į žmogišką pavidalą, paėmė lapą nuo stalo, užgesino žvakę, prinešė juos arčiau manęs, perskaičiau žodžius ir užpūčiau žvakę.


Tą akimirką visi demonai vėl pavirto į pabaisas, pradėjo siausti dar labiau nei kada tikėjausi, už durų esantis asmuo vėl pradėjo kvatoti, kaip pamišėlis, dar labiau gąsdinantis mane. Galvoje sukosi mintys, negi padariau būtent tai ko jis ir norėjo, tai ko jis tikėjosi. Kaip bebūtų nusprendžiau susidurti akis į akį su tuo kas manęs laukia, drąsiai ir ryžtingai.


Užpūčiau žvakę, ratas… ratas buvęs aplink mane ir švytėjęs, pradėjo nykti ir po truputi išnyko visiškai...