Join the new world

Sveiki visi, visų pirma norėčiau padėkoti, jog tiek daug žmonių už mane balsavo. Pats nustebau, jog buvau trečias pagal balsų daugumą. Nežaidžiu eRepublik nė metų, o tiek daug žmonių pasitiki manimi. Dėkoju ir spaudžiu dešinę jums visiems!

Taigi, po ilgos pertraukos, vėl tęsiu savo naują pasakojimą ,,Kelias į nežinią“. (Jei kas neskaitėte, štai nuoroda į pirmąjį skyrių: http://www.erepublik.com/en/article/-vykio-quot-autoriaus-naujas-k-rinys-kelias-ne-ini--1592254/1/20 ). Kaip tradicija, rašau vėlai naktį, pavargęs, word‘as klaidų netaiso, o ir miegas jau ima, tačiau tai vienintelis laikas, kai galiu tai leisti sau ir Jums, brangūs skaitytojai. Iškart atsiprašau už gramatines ir logines klaidas. Linkiu Jums Malonaus skaitymo.

DĖMESIO: šį kūrinį bandysiu sukurti šiek tiek žiauresnį negu praeitus, norėdamas perteikti tiek karo, tiek ir gyvenimo žiaurumus. Jei jums mažiau nei 14 metų, tiesiog patariu neskaityti. Ačiū.




Antras skyrius
PASIRUOŠIMAS


Sūnaus šypsena, jo patys juokingiausi anekdotai apie lenkus, įmantrus ir savitas ginklo valdymas, nuolatinis įprotis pergalingai sušukti nukovus priešą tiesiai į galvą. Priešais akis pralėkė visos linksmos akimirkos su taip branginamu vienturčiu sūnumi. Staiga auksinės, šviesios ir valiūkiškos spalvos pasikeitė į tamsias ir niūrias. Ir pasirodė tiek kartų prisimintas vaizdas. Sprogimas... tiršta, šilta masė... Sūnaus netektis...
Kruptelėjau, atsibudau išmuštas šalto prakaito. Visi žinome tą jausmą, kai staiga pabudus iš košmaro, vieną mažytę akimirkos dalelę nesuvokiame - mes jau atsibudome, ar vis dar sapnuojame.

-Užmigau prie stalo,- nusijuokiau apsižvalgęs,- matyt verslas išsunkė visas jėgas.
Lauke dar tamsu. Pažvelgęs į krūvą verslo popierių, susinervinau. Viskas atsibodo... Niekaip neapleidžiančios mintys apie tą baisingą įvykį, verslui nesvetingą rinką, nuobodulį... Viskas, tikrai viskas atsibodo šiam pasaulyje. Atsibodo ir tas tuščias butelis, kurį išgėriau vienas, pasišalinus Mredo123.
-O juk išeiti taip lengva,- pagalvojau paėmęs ginklą.
Šaltas metalas maloniai vėsino rankas. O kas jeigu? Pridėjau ginklą prie smilkinio. O kas jeigu man atsibodo žaisti šiame pasaulyje? Nieko čia brangaus nebeturiu, niekas nebedomina... Pirštas lėtai atlenkė saugiklį...

Pažvelgiau į didžiulį veidrodį esantį šalia. Pamačiau savo veidą ir į galvą įstatytą ginklą. Atvaizdas nusišypsojo kraupia šypsena.
-Kas per,- išsigandau, nė velnio aš nesišypsau!
Griebęs stiklą su jau ištirpusiomis ledukų nuolaužomis, sviedžiau į veidrodį. Ginklą padėjau į vietą ir rankomis susiėmiau už galvos.
-Aahh! Kas man darosi!
-Nieko, tu visiškai sveikas,- galvoje susidėliojo mintys.
Iš nevilties dribau į krėslą ir užmigau.

Pramerkęs akis, pamačiau, jog ryto saulė jau nušvietusi visą kabinetą. Nužvelgęs netvarką, sudaužytą veidrodį, visur besimėtančius stiklus, suaimanauvau:
-Oi, daugiau nebegersiu, nors nuo girtumo dar nėra buvę,- pažvelgiau į draugo paliktą žemėlapį,- velniop viską, keliausiu.
Staiga į galvą toptelėjo klausimas. Kaip ten nukaksiu? Reikia patikimo piloto... Beveik instinktyviai akys nukrypo į senąją bendražygių nuotrauką. Joje akimirksniu suradau Bil2ko veidą. Štai ko man reikia!


Iškarto mintys apsunko nuo prisiminimų. Vaizdas vėl tapo blyškus, pasigirdo sraigtasparnio sraigtų čiaukšėjimas, nepaliaujamas oro pjaustymas. Šalia manęs sėdėjo Bil2kas ir kandžiodamas lūpą, bandė išvengti priešo ugnies.
-Laiku mus paėmei, - juokdamasis pasakiau, - dar šiek tiek ir būtumėm be ginklų ėję muštis prieš jų tankus.
-Dėžė alaus arba aš, va čia, jus išleidžiu,- nusijuokė šaunusis pilotas.
-Jei išgabensi, susimesime ir dviems, ar ne vyrai?
Kabinoje nuskambėjo juokas ir linksmo savaitgalio kareivinėse, nuojauta.
Staiga, sraigtasparnį sukrėtė gana stiprus smūgis.

Ak, tas neapsakomas jausmas... Kai netoliese sprogsta priešo mirtinas užtaisas esantis per toli jog suteiktų mirtį, bet tuo pačiu ir taip arti, jog per kūną, kiaurai pereina Ta vibracija. Ši oro banga skirta susprogdinti vidaus organus, tačiau bombai sprogus per toli, jį kūną pažadina iš sąstingio. Žadina ir kulkos, kurios prašvilpia pro pat pat galvą, tačiau sprogmenys daug efektyvesni.
Per mūšį tokių ,,pažadinimų“ kariui tenka palyginus daug. Kiečiausi ąsai netgi varžosi, kas daugiau tokių pajaus. Bet ar prie to priprantama? Sakoma, jog kariams kurie gaudavo šią priklausomybę, atsiverdavo naujas požiūris į gyvenimą. Jie pradėdavo matyti haliucinacijas, kai kurias atvejais, net kliedėti. Bet kartu, visi kariai, kuriems išsivystė priklausomybė nuo ,,pažadinimų“ tapo pačiais garsiausiais karžygiais pasaulyje. Tačiau su neišvengiama sąlyga – visi jie mirė, ir patys suprantate, jog ne sava mirtimi.



Pabudau iš prisiminimų transo.
Staiga tapau daug žvalesnis ir pilnas pozityvios energijos. Telefonu įkalbinęs Bil2ką susitikti, pradėjau ruoštis kelionei. Auksas, pistoletas ir gana aukštos kokybės automatas. Įsimetęs pora batonų ir brangiųjų medikamentų, užsegiau savo kareivišką kuprinę. Su pakilia nuotaika pažvelgiau į suskilusį veidrodį. Galvą nusmelkė vos juntamas skausmas.
-Nebegersiu... Bent jau tiek daug.

-Sveikas, Migai!
-Labas, Bil2k,- apkabinau seną gerą draugą.
-Atrodai pavargęs.
-Ai, verslo problemos, pasidarysiu atostogas.
-Ak atostogos,- įtariai nužvelgęs automatą, tarė Bil2kas,- na nieko, sau poilsį žadi pasidovanoti, savotišką poilsį...
-Nejau pavydi?
-Neee, noriu prisidėti. Gi nuobodu, Baneris nenori karo.
-O kaip seimo rinkimai?
-Pabodo, noriu pailsėti nuo viso šito balagano.
-Tai nuskraidinsi? Man reikia į Kolumbiją, Amazonės regioną.
-Na nieko sau, čia labai dideli atstumai, vandenyno neperskrisiu, teks skristi į Angliją, o iš ten su laivu.
-Mums reikia į Ispaniją,- tyliai sušnabždėjau.
-Tau gal galvoje negerai!
-Pažįstu ten kai ką, kas privalės prisijungti prie mūsų, skrisi?
-Na gerai, bet už tai...
-Taip taip, dar viena alaus dėžė,- nusijuokiau.
Eidami link Bil2ko sraigtasparnio, tariau jam:
-Tu mūsų angelas sargas, tik ne sus sparnais, o su sraigtais.
-Aš tau ne Karlsonas,- pyktelėjo pilotas.

Po kelių akimirkų, jau sraigtasparnyje, žvelgiau pro liuką ir stebėjau tolstančią, nuostabią Lietuvos žemelę. Buvo nesmagu, labai nesmagu palikti savo partiją, darbą, šansą dar kartą būti išrinktu seimo nariu, galiausiai - draugus. Nors žinojau, jog palieku tai dėl labai svarbios užduoties, kuri galbūt pakeis mano gyvenimą. Nuojauta sukuždėjo jog darau blogai, jog kažkas atsitiks negerai, tačiau iš kažkur atsiradęs balsas galvoje, tyliai ramino ir gundė kuo greičiau pasinerti į nuotykius.

-Bil2k, pagarsink muziką...



BUS TĘSINYS