Join the new world

Žinau, jog priviso daug istorijų apie erepublik. Mano kūrinys jau nebebus toks orginalus, tačiau buvo keletas žmonių kurie primygtinai prašė parašyti ką nors naujo. Dėl jų pristatau naują savo kūrinį - ,,Kelias į nežinią".
Tai istorija, apie žmogų kuris ne tik bando atlikti tas misijas ir rasti ElDoradą, bet ir surasti savo vietą eRepublik pasaulye. Iškart sakau, istorija apie mane. Pats dabar esu užsienyje, nes bandau įsijausti į vaidmenį. Iš karto atsiprašau tų, kuriuos paminėsiu neatsiklausęs.
Kai kurie įvykiai paremti tikrais faktais. Linkiu malonaus skaitymo.

Kelias į... Nežinią

Aklinoje tamsoje, pirštai graibė savo tikslo – šviesos jungiklio. Rankai užkliuvus už iškilimo, pergalingai nusišypsojau. Maloni šviesa nušvietė visą kambarį. Sienos, dekoruotos medžiu, aplink subtili prabanga. Kabineto gale, stovėjo didelis ažuolinis stalas, už jo – juodas, didelis krėslas, kuris labiau panašėjo į patogų fotelį. Atsisėdau į jį ir pažvelgiau į stalą. Jis didelis, tačiau virš jo puikavosi vos keleta nuotraukų rėmelių ir nemaža krūvelė popierių.

Pažvelgiau į senas fotografijas, kuriose užfiksuota daug žmonių, tarp kurių buvau ir aš. Paėmus vieną iš šių nuotraukų, prabilo jausmai. Ak, mano senasis gerasis Naujokų Antrasis būrys. Velnias, kaip smagu buvo. Tos nepakartojamos akimirkos, kai pasiėmęs automatą, visu greičiu leki į priešo pozicijas. Jausmas, kai bėgi ir jauti, kad mirtis bėga iš paskos. Jausmas, kai slepiesi priešo teritorijoje ir kvailas lenkų būrys praeina pro pat pat mano slaptavietės. Tokiomis akimirkomis jauti kaip ponia Mirtis alsuoja tau į ausį. Žinoma, tai skiriasi nuo merginos alsavimo, tačiau vistiek labai malonus. Tokiomis, nepakartojamomis akimirkomis, jautiesi lyg iš naujo gimęs. Ir ką? Būdavo mūšių, kai atrodo jog į dieną dešimtį kartų gimei iš naujo.

O dabar? Mūšių nebėra, gyvenimas pasidarė ramus. Valdau dvi įmones, esu seimo narys, kuris karts nuo karto nueina į treniruoklių salęs, palaikyti formą. Surinkau popierius nuo stalo, peržvelgiau šiandienos įmonių veiklą, produktų kainas ir atlyginimų rinką.
Eh, pelnas minimalus. Nėra karo, batonai nepaklausūs. Grūdai pabrango, atlyginimai pakilo, o maisto kaina liko tokia pati. Velniava.

Vakaro jaukią tylą sugriovė trys energingi bilstelėjimai į duris. Ir nejučiom ranka nuslydo po stalu, kur laikau pistoletą. Nieko nelaukęs, pro duris įsiveržė Mredo123.
-Sveikas, nuobodyla, kodėl nepasirodei į rytines pratybas? – Kaip visada, su dideliu entuziazmu balse, pradėjo domėtis.
-Išsirašiau iš tos Kariuomenės,- mano pirštai po stalu, lėtai paleido pistoletą.
-Ką!!!?
-Nesąmonė, mūšių nebėra, o laiką, kariuomenė, baisiai ryja.
-Nebūk niurzglys, bus tų mūšių, o tu tada išvis sustabarėsi.
-Aš ir taip turiu ką veikti, valdau dvi įmones...
-Matau,- pertraukė mane ir apžvelgė visą kabinetą,- matosi jog tau pinigai svarbiau už mūsų būrį.
-Taip pat,- tęsiau aš,- esu Seimo Narys...
-Ir kaip ten sekasi?

Mredo123 sakinys sudavė per skaudžią vietą. Visi mano pasiūlymai buvo atmesti, visos idėjos niekingai sutryptos.
Atsistojau. Lėtai nuėjau prie baro. Pasižvalgęs po jo turinį, paėmiau brendžio butelį ir burbtelėjau:
-Tau su ledu ar be?
-Dviejų užteks.

Nešinas dviem stiklais nuėjau prie stalo. Dribęs atgal į krėslą gurkštelėjau gėrimo.
-Taigi, su kokiu reikalu? – Rimtu balsu paklausiau.

Mredo123 staiga surimtėjo:
-Turiu pasiūlymą.
-Įdėmiai.
Mredo123 atsilošė, gurkštelėjo iš taurės, įkvėpė ir pradėjo:
-Migasss, per praėjusį mūšį, po tos nelemtos bombos sprogimo, aš tau pasakiau, jog esu skolingas gyvybę. Turiu pasiūlymą, dėl kurio, ne vienas pasiryžtų žmogžudystei.



Staiga atsiminiau tą nutikimą, apie kurį jis užsiminė. Ruduo, gausiai lyja, visur tešlos. Vyko įnirtingas mūšis fronte. Aplink sproginėjo bombos, karts nuo karto pro galvą prašvilpdavo lenkiškos kulkos. Mes su Mredo123 stovėjome vienas šalia kito, dažnai net broliškai vienas kitą pridengdami. Atsimenu, lyg tai būtų buve vakar:
-MREDO123! – surikau, - NUBĖK PRIE AMUNUNICIJOS, BAIGIASI APKABOS! – Bandžiau perrėkti mūšio triukšmą.
Bendražygiui pasišalinus, į jo vietą stojo... ir tada... Jis žiūrėjo man į veidą, šypsojosi. Pasirodė nauja kulkų kruša, pradėjom inirtingai atsišaudyt ir tą pačią akimirką driokstelėjo sprogimas. Smūgio jėga parvertė mane ir visą aptaškė purvais.
Trumpam apdujęs, susiėmęs galvą ir kenčiantis nuo nepakeliamo spengimo ausyse pradėjau rėkti. Po kurio laiko, kai aprimo spengimas, pažvelgiau į savo dešinę ir paklausiau kaip jis...
Jo nebebuvo... Aplink tik tamsiai raudona masė susimaišiusi su purvu ir drabužių liekanos. Staiga supratau, jog mane aptaškė ne purvas... Nusibraukęs nuo kaklo raudoną masę, pradėjau žiaukčioti.



-Kaip tu, - tarė susirūpinęs Mredo123.
-Ne, viskas gerai.
Padariau baisią nuodėmę – vienu metu išgėriau taurę.
-Koks tas tavo pasiūlymas?
-Miglotas, tačiau tai privalo būti tiesa.
Pradėjau kramtyti neištirpusį leduką. Mredo123 matyt turėjo tam silpnybę.
-Baik, juk tai šlykštu!
-Įprotis, - nurijęs leduko liekanas tariau,- tęsk.
-Va, girdėjai tuos gandus apie Eldoradą?
-Jei tik dėl to,- nusivylęs ištariau,- visas pasaulis dėl to pamišęs buvo, bet jau praėjo tas vajus.
-Nes? – Šypsodamasis tarė Mredo123.
-Nes niekas ir nerado kelio į tą ale ,,Aukso Miestą“.
-O aš radau,- sušnabždėjo.
-Cha, -nusijuokiau,- netikiu, kieme nėra naujo bugatti.
-Gerai gerai, ne patį Eldoradą, o tiesiog žemėlapį į jį.

Ištrakęs sulankstytą popieriuką, jį išskleidė ant stalo. Tai buvo Pietų Amerikos žemėlapis, visas suglamžytas, nupieštas ranka, ant rudo popieriaus lapo. Matės apvalios žymės nuo kavos puodelio. Šis žemėlapis dvelkte dvelkė senove.
-Tai pokštas,- atsilošiau ir pažvelgiau į jo veidą. Laukiau kol nusišypsos ir pradės juoktis, tačiau bergždžiai.
-Ne, tai tikrų tikriausias kelias į Eldoradą.
-Iš kur jį gavai?
-Čia jau mano rūpestėlis, kadangi aš pats negalėsiu ten vykti, dovanoju jį tau.
-Negalėsi? – Pradėjau įžvelgti klastą.
-Kai baigsis Banerio kedencija, eisiu į prezidentus, be to, mane seka.
-KĄ?!
-Taip, viskas turi kainą, žemėlapis taip pat. Atiduodamas jį tau, sumėtyčiau pėdas, o kartu atsilyginčiau už išgelbėtą gyvybę.
-Tu tikrai žinai jog šis žemėlapis tikras?
-99,99%.
-Kokie mes atsargūs...,- nusijuokėm.
-Niekam to nepasakok, vyk ten kuo greičiau ir nesumanyk vykti tiesiai į tą vietą, manau jog dabar būsi sekamas ir tu.
-Aš dar visa savaitę būsiu seimo narys.
-Velniop tai, visi išvažiavo į Estiją kariaut, niekas net nepastebės.
-Mredo123, mane kamuoja baisi nuojauta, jog jei pasitraukisiu iš Seimo, kažkas ten įvyks.
-Ir kas galėtų nutikti? -, nusijuokė,- gal Seimas nuvers Raigirdą ir į jo vietą bus paskirtas Baneris?

Abu susižvalgėm ir nusišypsojom.
-Gerai, surimtėkim,- tariau,- tu jį man tiesiog atiduodi?
-Žinoma, - nuoširdžiai tarė Mredo123,- bet išvykti privalai jau rytoj, būtų gerai iš ryto.
-Žiūrėsim.

Mredo123 atsistojo.
-Man laikas.

Palydėjęs prie durų, palinkėjau stiprybės rinkimuose. Stebėjau, kaip gana tamsiam koridoriuje greitai dingsta jo siluetas.
Šis pasiūlymas išmušė mane iš vėžių. Mredo123 tikrai patikimas žmogus, apgauti jis tikrai negalėtų ir nebūtų už ką. O jį patį? Ne... Jis protingas, jei sako, kad patikimas, taip ir bus. Taip išeina, jog VALIO. Bet ar galima išmainyti politikos karjerą, verslą ir visus kitus dalykus, kurie reiškia RAMYBĘ? Iškeisti į ką? Vaikymasi vaivorykštės galo? Ir dar neaišku, ar pasiseks, ar ne.
Paėmiau gana seną nuotrauką ir išvydau visus tuo laimingus karius. Visi, sudarę tris eiles, šypsojomės ir džiaugėmės gyvenimu. Akimis perėjęs bendražygius, užkliuvo už to, už kurio mirtį gavau šį žemėlapį.
-O tu buvai pasiutęs, puldavai be atodairos, Krov tiek vargdavo bandydamas tave sutramdyti, karo dievas visada buvo tavo pusėje...

Pažvelgęs pro langą į ūkanotą dangų susimąsčiau. Žvilgsniui grįžus į nuotrauką, kreipiausi į mirusįjį kareivį:
-Žinau, jog būtum net negalvojęs ir puolęs į šią kelionę,- atsidusau,- vyksiu ir aš ten, sūnau...