Join the new world

Sveiki,

Na Jūsų dėmesiui štai ir penktoji dalis. Nedaugžodžiausiu.

Primenu apie tai, kad nieko asmeniškai blogo neturiu prieš tuos, kurie yra įvardinti šiame kūrinyje. Nesiekiama nieko įžeisti ar įskaudinti. Tai taip pat nėra MU ar politinių partijų agitacija. Tai meninė išraiška, grožinė literatūra Erepublik kontekste.

Prieš pradedant skaityti šią dalį rekomenduoju paskaityti pirmąsias 3, kad susidarytumėte bendrą vaizdą, kas kaip ir kodėl vyksta:
Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis

---

Vos tik išnykus ratui, o demonai pradėjo šėlti aplink. Baimė, kuri valdė mane jau anksčiau įgavo dar didesnę valią mano pasąmonei ir kūnui. Širdies dūžiai priminė greitojo traukinio važiavimą, kai girdi tik bendrą vientisą garsą, gyslose esantis kraujas jau sunkėsi pro odą į paviršių, pačio kraujo deginantį karštį jaučiau ir ant odos paviršiaus, akių nebejaučiau iš viso, nei skausmo, nei kad apskritai jos egzistuotų.
Demonai mane lietė atrodė plėšo odą į gabalus, visą tai jaučiau ir labai aiškiai suvokiau. Supratau, kad man galas, nes nežinojau ką daryti. Mano galvoje vis dar veiksnios smegenys nedavė jokio tinkamo impulso, šios dilemos sprendimui. Suvokiau, kad jei nepriversiu savo smegenų dirbti, o kūnui nurimti - viskas tuo ir baigsis, o tai bus paskutinis dalykas, ką esu nuveikusi dėl kito realaus ar nerealaus egzistencinio būvio.
Po kelių akimirkų jau mačiau, kad iš mano rankų telikę tik kaulai, nors jas valdyt galėjau pati. Vos tik pamačiau šį vaizdą dar labiau išsigandau ir nualpau.
***
Šviesu, langas praviras, o aš savo lovoje. Pakėliau galvą, bandydama įsitikinti ar tikrai esu savo namuose? Nepatikliai žvelgiau į savo kambario baldus, ant rašomojo stalo vis dar besimėtančius man gerai žinomus, mano asmeninius daiktus. Kelioninis krepšys, kurį buvau pasiėmusi važiuodama į Lenkiją, jis stovėjo savo vietoje, o drabužiai, kuriuos ruošiausi susidėti į kelionę, buvo išdėlioti lyg būtų paruošti sudėti į tą patį kelioninį krepšį.
Atsikėliau iš lovos nuėjau į vonią, asmeninės higienos daiktai taip pat buvo savo vietose, permatomas krepšelis skirtas susidėti kelioninei kosmetikai, buvo pilnai paruoštas, teliko įsidėti dantų šepetėlį, užtraukti užtrauktuką ir įsidėti į tą patį kelioninį krepšį.
Iš vonios kambario pajudėjau į virtuvę, atidariau šaldytuvą, jame vis dar gulėjo sutepti keli sumuštiniai, kad kelionėje praalkusi turėčiau ką užkąsti. Nusprendžiau patikrinti asmeninį kompiuterį. Elektriniame pašte radau kelias žinutes, viena iš jų buvo nuo rašytojo, kad viskas gerai, susitiksim toje vietoje, kur ir sutarėme, planai nesikeičia, tad iki pasimatymo.
Tą akimirką pagalvojau, velniava ir dėkojau Plato už tai, kad vis gi kas prieš tai vyko, ką aš atsimenu tebuvo sapnas. Atsidususi ir giliai įkvėpusi, net sprigtelėjau, atsikosėjus pajutau degėsių kvapą ir skonį burnoje. Užsimerkiau papurčiau galvą, pagalvojusi, kad mano vaizduotė lakesnė nei kas galėjo pagalvoti, kodėl man baigus mokyklą netapus rašytoja, jei užrašyčiau viską, kas dabar sukasi mano galvoje- išeitų puikus besceleris vertas filmo ir auksinio gaublio. Pati net nusijuokiau tokių savo minčių, na ir nesąmones čia pliurpiu pati sau.
Išsitraukiau iš rankinės veidrodėlį, tikėdamasi pažvelgti į save veidrodyje ir nusivalyti pajuodusius paakius nuo kosmetikos, kurią tikriausiai vakar pamiršau nusivalyti, nes nepamenu ar buvau vakar vonios kambaryje, o šiandien kai ten buvau užėjusi ne tas rūpėjo.
Tad pažvelgiau į rankinį veidroduką ir nukritau net nuo kėdės, kas ten buvo? Ramiai atsistojau, paėmiau į rankas dar kartą veidrodėlį, pažvelgiau prieš tai į savo rankas, atrodė įprastai. Vis gi nusprendžiau prieš dar kartą pažvelgdama į veidrodį įsitikinti, kad viskas savo vietose: rankos, kojos, širdis, akys. ,,Gerai aš pasiruošus dar kartą pažvelgti į veidrodėlį”: vos tai tarusi sau mintyse, taip ir padariau, pažvelgiau dar kartą ... ir įsitikinau dar kartą, kad mano vaizduotė lakesnė nei kada būčiau pagalvojusi. Na ir sapnas, visiškai mane išmušė iš vėžių.
Dar kartą prisėdau prie asmeninio kompiuterio, atsidariau savo elektroninio pašto dėžutę, norėdama atrašyti rašytojui, kad mano planuose taip pat niekas nesikeičia ir šiandien vakare susitiksime jau Varšuvoje. Tačiau vos tik atidariusi pašto dėžutę, išvydau dar vieną žinutę, kurios nepamenu ar buvau mačiusi prieš kelias akimirkas, tačiau atidariau ir perskaičiau. Joje buvo rašoma:
,, Atidaryk papkę, kurioje renki visus duomenis apie Giltinę, taip pat atidaryk savo slaptąją dėžutę, kurią slepi po moteriškais drabužiais. Tai ką pamatysi tave sustabdys nuo to, ką ruošiesi vėl padaryti.”
Pasirašė anonimas. Vėl padaryti, rebusai kažkokie, juokauja tikriausiai, na bet tiek to, atsidariau savo papkutę, kurioje buvau jau šiek tiek surinkusi medžiagos apie Giltinę, ir atsisėdau vietoje. Iš kur visa tai aš gavau…
Papkutė buvo jau ne papkutė, o visa papkė, pilna prigrūsta nenormaliai daug visokių keistų, gal net senovinių lapų. Atidarius tą minėtą dėžutę, radau sulankstytą lapą, bei raudoną žvakę, kurią pamenu tik iš sapno, dėžutėje taip pat buvo kažkokia užrašų knygutė, kuri tarsi buvo papildoma vis naujais lapais.
Asmeniniame kompiuteryje pasitikrinau datą, rodos kaip tik ta diena, kurią ruošiausi vykti į Lenkiją susitikti su Nexrow. Tačiau rašytojas Nexrow paliko žinutę tik šį rytą, o aš ją perskaičiau vos jam ją išsiuntus. Kitos žinutės, kurios buvo nuo šio asmens tai buvo tik planai susitikimui ir aptariamos įvairios detalės. Kažkokia mistika, pagalvojau sau.
Tad pradėjau vartyti popierius, vieną po kito. Verčiau ir skaičiau užrašus, rodėsi, kad jie buvo parašyti kažkokia man nesuprantama kalba. Užsimerkiau papurčiau galvą, dar kartą pažvelgiau į tuos lapus ir tarsi viskas kas ten parašyta buvo… jau buvo man aišku. Kas čia dabar, pagavau save ir nesuprantanti kas dabar įvyko… Tačiau vienas lapas ant tokio pat keisto popieriaus patraukė mano dėmesį, jame buvo parašyta, tarsi mano pačios raštu, bet ta keista kalba. Perskaičiau:
,, Aš Akviliutte, prisiekiu atkeršyti Nexrow, už tai ką jis man padarė. Privalau kitą dieną nevažiuoti atgal į Lenkiją dar kartą. Turiu surasti Nexrow, kur jis slepiasi ir jį sunaikinti, visiems laikams. Privalau ir kitą naktį ištverti demonų atakas, kad ir kiek brangiai man tai kainuotų, privalau, ištverti dar dvi tokias atakas. Privalau prieš einant miegoti aplink save apsibrėžti kreida ratą, kad neišeičiau iš savo kambario, tuo pačiu palikti kitą rytą sau tokią pačią žinutę elektroniniame pašte, kaip ir šį rytą, kad perskaičius tai sustabdyčiau save nuo pražūties. Tai sutartis pačiai su savimi, su tuo kas esu ar kuo tapau…”

---

Ko gero tai yra paskutinioji dalis šio kūrinio, tikiuosi Jums patiko. Ačiū visiems skaičiusiems, rašiusiems komentarus- nepatingėjusiems. Visiems rėmėjams, juos matote po kiekviena dalimi. Atsiprašau tų, kurie jei norėjote patekti į šį, kūrinį, o Jūsų vardo jame nebuvo. Ar galbūt tikėjotės kažko visai kito.

Tad iki kitų pasimatymų 🙂 Jūsų Akviliutte