Join the new world

Varnėnas mėgo savo tanką, ant jo buvo svarovskio kristalais išpaišęs BMW ženklą, o prieš stoteles vis pagreitindavo, mėgdavo, kad paprasti žmogeliai jo bijotų. Toks buvo ir gyvenime, mažas prieš didelius, ir labai didelis prieš tuos, kuriuos laikė mažais. Jo pasimėgavimas savimi neleido jam sekti vaizdo galiniame veidrodėlyje, nes būtų pamatęs kaip už kelių transporto priemonių jį nuo pat valgyklos seka karinis džipas. Varnėnas privažiavo nedidelę pilaitę, kurią jau metus laikė savo namais, žmonės kalbėjo, kad jis pavogė milijoną ir pasistatė ją, bet jis dievagojosi, kad tai tik paprastos varkės ir darbštumas jam leido pasistatyti kuklius namus. Ypatingai ramūs šunys voljere nesukėlė jo įtarimo, jis žengė porą žingsnių link durų, įžengė pro jas ir iškart krito, pakirstas vieno gero smūgio iš nugaros. Atsibudo greitai, nuo lengvų, bet skaudžių pliaukštelėjimų per skruostą. Sėdėjo savo mėgstamoje kėdėje, bet ne taip patogiai kaip įprastai. Rankos lipnia juosta buvo surištos už nugaros, kojos taip pat tvirtai apvyniotos. Priešais jį stovėjo keli vyrai su slidininkų kaukėmis ir uniformomis be skiriamųjų ženklų. Norėjo sodriai pasiųsti juos toli į Pietų Ameriką, bet tam trukdė juosta ant burnos nemaloniai plėšianti kelias dienas neskustą barzdą. Vienas iš vyrų pridėjo pirštą prie lūpų, sulaukęs Varnėno linktelėjimo jis staigiu judesiu nuplėšė juostą. Varnėnas cyptelėjo ir pradėjo greitakalbe teisintis. „ Aš nevogiau tos mašinos, aš nieko nežinau, pirkau ją, galėsiu pasakyti kaip atrodė pardavėjas“ – jis buvo įsitikinęs, kad tai dėl jo mašinos, bijojo, kad ji vogta eLenkijoje ir jos šeimininkai atvažiavo pasisveikinti.

„Tylėk ir klausykis špoke“ – su pašaipa balse prakalbo vienas iš vyriškių – „kai susitiksi su jaunuoliu, pasakysi, kad jo merga yra šiame pastate“ – padėjo lapelį ant kelių, paspyrė kėdę ir išėjo iš kambario. Varnėnas praleido kelias valandas bandydamas išsivaduoti ir tik atsitiktinai užsukęs draugelis rado jį šliaužiojantį po kambarį. „Nieko neklausinėk, man rodos, turiu bėdų“ –išvaduotas Varnėnas buvo konkretus, tik perskaitė kas buvo užrašyta ant balto popieriaus lapo ir iškart susisiekė su Sllegeor. Nors maudė kūną, jis suprato, kad jei tyliai ir ramiai darys kas liepta užsidirbs iš Sllegeor, o nedraugiškai nusiteikę vyrai nebegrįš.

Sllegeor nustebo, taip greit gavęs žinią iš Varnėno. Po darbo ir treniruočių jis nuskubėjo į susitikimą. Jo draugas Grazesnis jau antrą kartą skolindamas nemenką sumą pinigų klausiamai kėlė antakį, bet Sllegeor buvo sutrikęs ir nieko neatsakė. „Tai nesusiję su lošimais ar kažkuo prie ko gali priprasti“ ? – Grazesnis buvo girdėjęs apie magicbutton ir buvo labai skeptiškas jo atžvilgiu. „Ne, noriu nustebinti savo merginą, na ne visai merginą, bet tikiu, kad vieną dieną ji tokia bus, juk artėja kalėdos – stebuklų metas „ – Sllegeor bandė apsimesti romantišku ir melavo tik iš dalies, todėl nuskambėjo gana įtikinamai. Sllegeor nuėjęs į valgyklą neatkreipė dėmesio, kad Varnėnas buvo ne toks savimi pasitikintis ir ne toks pasipūtęs, šį kartą jis greitai paėmė pinigus ir pasakė adresą. Ir pagrasino – „Tai paskutinis mūsų susitikimas, nebandyk su manimi susisiekti.“ Sllegeor palinksėjo galva ir pabaigęs griaužti batoną išėjo, palaukęs dešimt minučių nuo Varnėno išėjimo.

Sllegeor vėl ėjo į sporto salę. Nuo paskutinio jo ilgesnio apmąstymo kentėjusi bokso kriaušė tyliai kabėjo kampe ir tik taiklūs Sllegeor smūgiai privertė ją šokti. Nuvažiuoti naktį, tyliai įsėlinti ir išvaduoti merginą? Pranešti būrio draugams, prašyti pagalbos? Kreiptis į šalies valdžią, pranešti apie pagrobimą? Daug minčių sukosi jo negreitoje galvoje ir jis nežinojo ką pasirinkti. Galiausiai nusprendė viską papasakoti savo draugui Grazesniui ir prašyti jo pagalbos. Grazesnis buvo įspūdingo stoto sportininkas, bet neturėjo kovotojo dvasios. Istorija jam atrodė romantiška, jei apie ją būtų filmas gal ir nueitų su kokia panike. Bet Grazesnis žinojo, jog filmuose laimi gerieji, o gyvenime stipresni. Bet negalėjo atsakyti draugui. Kažkas giliai jo viduje troško nuotykių ir išjungęs sveiką protą jis sutiko prisijungti prie Sllegeor. Šaudykloje jų dėmesį atkreipė m.mylia, pataikius dešimt kulkų į centrą iš dešimties. Jos ausinėse nebuvo spengianti tyla kaip pas kitus, o grojo Bachas. Išgirdus istoriją ji šyptelėjo „jūs labai blogai darote, kad niekam nepranešate, bet aš su jumis“. Visi trys patraukė iš treniruočių centro į kareiviškų palapinių miestelį, kai prie jų privažiavo autobusiukas. Avantiūristai pažino Mykolą O, dažniau rašantį nei kariaujantį. Bet žygiui reikėjo autobusiuko. Mykolas O buvo skeptiškas, autobusiuko neskolino - "Aš neleidžiu niekam jo vairuoti. Todėl važiuosiu su jumis."

Netikėtas komandos išaugimas maloniai džiugino Sllegeor, atmosfera kaito, jūra seko ir siekė kelius. Visą naktį trukęs planavimas nuvargino kovotojus. Iki puolimo buvo likusios keturiolika valandų.