Join the new world

Sveiki,

Vieną vakarą sėdėjom su Akvile ir mąstėm, kaip jai geriau komiksus kurti ir bemąstant kilo mintis parašyt apsakymą, kurį Akviliutte galetų iliustruoti. Deja kai kam staigmenos nebus, nes Akvilė nebutų moteris, jei iš kart nebutų nubegus visko isplepėt savo draugei 🙂 Na ir už bausmę gavo leist ir taisyti teksto klaidas😃 Visgi tekstą šiek tiek pakeičiau ir idėjau 3 skirtingas pabaigas. Kuri labiausia patiko,ar kuria pasirinkote parašykit tuose 5 komentaruose apacioje. Pagarbiai GW
P.S.- Veiksmo čia daug, kas jo nemėgsta neskaitykit 🙂



Snaigė tyloje
Aut.: Giedrius-Wraith


Jau temo. Gatvių blausūs žibintai įsijungė ir apšvietė sniego užpustytą „Saulėlydžio“ gatvę bei senus pastatus- nebyliai stūksančius aplink ją. Gatvė vis tilo, skubančių pilkų žmonių siluetų šurmulys blėso. Vis rečiau pasigirsdavo paskutiniųjų mašinų variklių garsų burzgesys.
Aukštas, juodų plaukų vaikinas su smaila nosimi ir įdubusiomis nuo nemigos ir ilgo skaitymo akiduobėmis, lėtai pasiraivė savo kėdėje, prie kasos. Gurkštelėjo juodos kavos puodelį, atvertė naują JSP teisės knygos lapą.
-Et, kaip nuobodu,- mąstė Mindziuss, sėdėt šioje antikvariatų LTS parduotuvėlėje šį trečiadienį. O dar tas teisės atsiskaitymas šį savaitgalį. Bet ko dėl dėdės Vaisalgo nepadarysi...
Vaisalgas, buvo Mindziuss artimas dėdė, turintis mažą antikvariatų krautuvėlę atokiai miesto pakraštyje. Parduotuvėlė buvo sena, bet jauki, prigrūsta įvr. tipo daiktų: nuo senovinių vazų ar žvakidžių, baigiant senovinėmis monetomis, ordinais ar net 19a.damų sukniomis. Mindziuss su dėde buvo labai artimi, nuo mažų dienų: dėdė juo nuolat rūpinosi, kai per nelaimingą autoavariją žuvo abu Mindziaus tėvai. Tiesa, dabar vaikinas gyveno nebe su juo, bet atskirai savo bute. Visgi kai neseniai, jo dėdė sunkiai peršalo ir apsirgo, jis nedvejodamas sutiko jį pavaduoti šias kelais dienas ir padirbėt šioje krautuvėlėje kol jis pasveiks.
Visgi per visą trečiadienio dieną, krautuvėje nepasirodė nė vienas pirkėjas. Taigi, pavyzdingas studentas naudojosi proga ir skaitydamas knygą ruošėsi egzaminui.
-Dun... dun... dun...,- garsiai lėtais dūžiais suskambėjo senovinis laikrodis.
Mindziuss pramerkė akis ir pažvelgė į medinį seną laikrodį, stovintį parduotuvės kampe. Žalvarinė angelo rodyklė rodė 10 valandų.
-O velnias, jau 10,- šuktelėjo Mindziuss! Užmigau. Reikia uždaryti krautuvę.
Vaikinas patraukė nuo stalo, jau atšalusį, taip ir neišgertą geltoną puodelį su kava. Šalia padėjo knygą ir staigiai atsispyręs nuo kėdės, pasičiupęs rudą švarką, išskubėjo laukan.
Lauke smarkiai snigo. Didelės snaigės lėtai, kaip pūkai dribo ant žemės taip sudarydamos vis didesnius, pūkų kamuoliukus. Jaunuolis uždarė parduotuvės duris, išsitraukė raktą iš kišenės, ir nepaisydamas sniego, atsiklaupęs vienu keliu ant žemės, kad geriau matytūsi gatvės žibintų prastai apšviesta maža rakto skylutė, bandė užrakinti duris.
-Labas vakaras, pone, ar galima pas jus apsidairyti,- Mindziui už nugaros pasigirdo jaunas moteriškas balsas?
-Atleiskite, mes jau užsidarome, instinktyviai atsakė, vaikinas ir pasisuko per petį.
Priešais jį stovėjo jauna, gal kokių 21metų mergina. Jos palto pilki skvernai sieke sniego pusnis ir puikiai paslėpė jos kojas. Ant kaklo buvo apsijuosusi juodą vilnonį šaliką. Ant galvos buvo ružavų siūlų megzta kepuraitė, kuri nors ir krito ant akių ir dengė ausis bei viršų, negalėjo paslėpti kyšančių palaidų tamsių merginos plaukų, kurie visi, lyg baltomis gėlėmis, buvo padengti stambiomis įvairiaformėmis snaigėmis.
Mergina atrodė sušalusi, ir Mindziuss net pats nepajuto, kaip ištarė:
-...Nors manau 5 minutes mes dar turime, užeikite prašom, ir Mindzuss atsistojęs džentelmeniškai atidarė merginai parduotuvės duris.
-Ačiū ponaiti, nusišypsojo lūpų kampučiais jam mergina ir lyg gulbė plaukdama įėjo į vidų.
Viduje ji iš lėto ėmė apžiūrinėti senovinius daiktus, ...
(tada staigiai paėme sidabrinį peilį ir perėžė Mindziui gerklę. Čia vienas iš scenarijų jei neatsibodo skaitykit toliau jai atsibodo The END).
...iš lėto tai prieidama tai paliesdama kiekvieną iš jų. Mindziuss įdėmei sekė merginą kokia dvidešimt minučių, kol pagaliau išdrįso paklausti:
-Jūs panele eee...
-Aš Miestietė, pone, atleiskite, kad neprisistačiau.
-Panele Miestiete, jūs ko nors iešskote specialaus?
-Gal būt,- tarsi susimasčiusi atsakė mergina. Ar galėčiau pasimatuoti šitai, parodė pirštu į vitriną, kurioje gulėjo auksinė 19a. segė su inkustruotom raudonom gėlytėmis?
-Tai labai brangi segė, - atsakė Mindziuss, nenorėčiau joms jums duot, nebent tikrai žadate ją pirkti.
-Aišku, šiek tiek nusiminus tylei tarė ji, tada kiek pagalvojusi prakalbo:
Sakykit, o kas yra ten, mostelėjo ranka į parduotuvės gale atokiai stovinčią senovinę didelę juodmedžio spintą, išmargintą įvairiais ornamentais ir simboliais.
-Nežinau,- nerūpestingai atsakė jaunuolis, pažvelgęs į spintą,- man dėdė griežtai uždraudė ją žiūrinėti, tikriausia kokie nors rakandai. Tada pažvelgė į merginą ir jos baltam lyg sniegas veide įžvelgęs kažkokią gėlą ir nusivylimą, susinepatogino ir skubiai pasitaisė- bet manau nieko tokio jei trumpam žvilgtelsime. Luktelkit tuoj susirasiu raktą stalčiuje.
Mindziuss, intensyviai pasikniso stalčiuje po kasa ir po minutėlės ištraukė juodą mažą raktelį. Pasiėmęs jį į ranką lėtai nužingsniavo prie spintos, o mergina sekė jam iš nugaros. Sustoj3s ties spintos durimis, Įkišo raktelį į spintos skylutę ir porą kart pasukiojo. Kažkas trakštelėjo, bet spintos durys neatsidarė. Vaikinas pabandė truktelt stipriau už rankenos, porą kart stuktelėjo koja ir dalis durų prasivėrė. Pro mažą atsivėrusį plyšelį pabiro keli sidabriniai šaukštai ir mažas metalinis kryželis. nukrito ant grindu prie jaunuolio kojų. Mergina, buvusi už jo nugaros baikščiai atšoko atgal.
Dun dund dun...netikėtai suskambo laikrodis.
-Man jau laikas, kažko persigandusi prakalbo mergina, kai Mindzius lenkėsi paimt nukritusių daiktų, ačiū, kad aprodėte parduotuvę. Sudie. Tai tarus ji išskubėjo pro duris.
-Keista mergina, - pagalvojo Mindziuss dėdamas, sidabrinius šaukštus atgal pro spintos durų plyšį.

Ketvirtadienio diena beveik niekuo nesiskyrė nuo trečiadienio. Per visą dieną į antikvarų parduotuvėlę teatėjo keli žmonės. Vienas, keistokas vyras, prisistatęs iPSiArt, ieškojo ir įsigijo 16a. rumunišką durklą pasidabruota rankena. Ir kiek teko išgirst Mindziui iš jo telefono pokalbio su kažkuo, ketino tuo durklu padurt kažkokį „žvėrį paramą“. Buvo dar atėjusios porą jaunų simpatiškų panelių. Bet jos tikriausia užsuko čia atsitiktinai, nes užuot žiūrėjusios į prekes, labiau viena su kita karštligiškai diskutavo kieno papai ir krūtinė gražesnė ir kuri labiau vyrams patinka. Taigi vaikinas galėjo visas pasinerti į knygasir toliau beveik niekieno netrukdomas ruoštis artėjančiam teisės egzaminui.
Buvo jau po devynių, kai Mindziuss pakėlė nuo knygos akis.
-Et ir vėl užsiskaičiau, –nusišypsojo sau. Tada pakilo nuo kėdės, apsidairė,- reikėtų vitrinas nuvalyt, dėdei žadėjau. Bet vandens nėra... Hm paspjaudysiu ir tiks,- tai taręs išsitraukė iš kišenės nosinę ir priėjęs prie vitrinų su segėmis ėmėsi darbo.
-Dun dun dun...,- duslus laikrodžio aidas paskelbė 10 valandą.
-Sveiki, pone, atleiskit, kad vakar taip netikėtai dingau,- už savo nugaros Mindziuss netikėtai išgirdo jau pažystamą skambų merginos balsą.
Jaunulis, staigiai atsistojo nuo vitrinos, nurijo seiles ir su apdulkėjusia nosine skubiai nusišluostė burną.
-Neišgirdau kaip įėjote, atleiskit,- vis dar sutrikęs, tarsi pagautas nusikaltimo vietoje tepasakė Mindziuss. Valiau dulkes.
-Matosi- jūs pone šalia lūpų išsipurvinęs,- koketiškai sukikeno mergina.
-Nieko tokio, aš tuoj nusivalysiu,- tarė Mindziuss ir jau norėjo tiest savo purviną nosinę prie lūpų.
-Duokit, aš jums padėsiu, - šyptelėjo Miestietė ir pasilenkusi prie vaikino, šaliko kampučiu pradejo valyti pajuodusias lūpas, o jos palaidi tamsūs plaukai švelniai palietė vaikino veidą ir jis tarsi užduodė salsų kvapą. Plaukai tarsi kvepėjo gaiviu miško oru persunktu, eglių ar pušų kvapu.
-Ačiū, - šiek tiek susigėdęs, jis tarė ir tik dabar regis pastėbėjo kokia ji graži: skaistus baltas veidas raudonos lūpos ir tamsūs plaukai, ją darė panašią tarsi į snieguolę iš pasakos. Tik juodos tamsios akys, gilios lyg bedugnė, kuriose nesimatė jokio atvaizdo kažkaip keistai slėgė.
Jaunuolis pasilenkė prie vitrinos ir ištraukė auksinę segę su raudonomis inkrustruotomis gėlytėmis.
Leiskit aš jums įpinsiu, minėjote, jog norėtumėt ją pasimatuoti vakar. Tai pasakęs jis paėmė jos tamsius plaukus ir atsargiai, kad nesupeštų plaukų, įpynė auksinę segę. Tada jiedu priėjo, prie šalimais esančio 19a. veidrodžio, kuris visas vis dar buvo aplipęs dulkėmis ir taip ir liko nenuvalytas.
-Žinote, Jums ši segė kaip tik, tarsi jums skirta būtų.
Mergina nusišypsojo savo baltais lyg perlai dantukais, o juodose tarsi bedugnė akyse kažkas žybtelėjo.
-Sakykit, jūs turit draugą, atleiskite už smalsumą,- netikėtai paklausė Mindziuss ir net šiek tiek įsitempė laukdamas atsakymo.
-Ne
-Puiku...tai yra kodėl?
- Niekas pas mane neateina,- myslingai atsakė Miestietė.
- Aš mielai ateičiau pas jus, jei pasakytumėt kur gyvenate? Su viltimi tesė toliau Mindziuss.. Ar seniai vieniša?
-Atrodytų lyg vieniša būčiau ištisą amžių...
-Dun dund dun...- Lyg žaibas suskambo senojo laikrodžio dūžiai.
-Man laikas eiti, ačiū už priėmimą, netikėtai sujudo mergina.
(Tada apsisuko ir nėrė pro duris. Mindziuss kurį laiką stovėjo be žado, o tada pliaukštelėjo garsiai sau per veidą. Ot gyvatė išdurė-gi ji mano sagę pavogė ant plaukų m..-dėdė mane užmuš...The End2...arba skaityit toliau)
-Taip greitai, juk dar tik...11.
-Turiu visada grįžti prieš 12.
-Ar dar pasimatysime?- Su viltimi kreipėsi į jau darančią duris šią paslaptingą tamsiaplaukę.
Mergina stabdtelėjo, ir atsisukusi plačiai nusišypsojo savo keista šypsena, tik juodos akys liko kažkokios šaltos ir nebylios. Tada durys užsidarė.
Vaikinas paėmė paliktą ant vitrinos segę ir atsargiai įdėjo atgal. Po to pasiėmė ant kėdės gulintį savo rudą švarką ir žengė pro duris laukan.
Lauke lyg niekur nieko lėtai snigo, o snaigės tyliai leidosi ant vaikino, veido ir tuoj pat ištirpdavo, nuo kūno šilumos. Nebuvo matyti nei gyvos dvasios, nei paliktų pėdsakų. Matyt sniegas jau spėjo paslėpti jos pėdas.
-Keista mergina, vis tiek...bet graži,- nusišypsojo.

Penktadienio diena buvo tokia pat, kaip ir pastarosios dvi. Tiesiog šiandien parduotuvės darbo laikas truko iki 16h. O tai buvo labai paranku, jaunajam studentui, nes jis planavo vakare papildomai pasiskaityt ir pasikartot paskaitų temas, prieš rytdienos egzaminą. Taigi vos tik atėjo darbo pabaiga, jis nedvejodamas, uždarė parduotuvę, užrakino duris ir pėsčias pasileido namo, žengdamas per apsnigtas pilkas gatves.
Vėjas kėlė baltą, trapų sniegą nuo žemės ir be gailesčio bėrė vaikinui į veidą. Dėl to jam teko eiti labai prisimerkus , o matomumas dėl pustymo buvo labai prastas. Pūgai įsismarkavus jau tebuvo galima įžvelgti žmonių ir daiktų siluetus dviejų metro atstumu, o toliau aklina sniego siena.
Pliaukšt! Netikėtai iš kažkur atlėkusi sniego gniūžtė pataikė Mindziuss į galvą ir nusviedė jo juodą kepurę tolyn. Mindziuss skubiai apsidairė ir už 10 metrų įžiūrėjo 3 pažystamus siluetus.
-Shakalas, Arkangelai, Tc target, jūs maži gatvės šikniai,- sušuko Mindziuss, atpažinęs savo kvartalo vaikigalius! Jis pasilenkė ir suspaudęs gniūžtę metė į kikenančius ir bėgančius tolyn, dingstančius pūgos rūke, jo kvartalo paauglius. Tada apsidairė ieškodamas, pamestos kepurės.
Kepurė gulėjo nupūsta kitapus gatvės prie geležinių grotuotų vartelių į kažkokį didelį kiemą, kurį juose aukšta betoninė tvora. Vaikinas, nuskubėjo link jos, tačiau naujas vėjo šuoras pakėlė ją ir kartu su sniegu nupūtė gilyn į kiemą. Mindziuss priėjo prie vartelių ir lėtai juos pravėrė. Varteliai garsiai girgždėdami atsidarė. Jis pažvelgė vidun. Kepurė gulėjo dideliame tuščiame kiemo lauke už 20 metrų, užkliuvusi ant kažkokio vienišo pilko akmens iškilusio iš už didelės sniego pusnies.
Mindziuss žengė vidun ir iš lėto brovėsi per sniego pusnis, link pilkojo akmens. Sniegas čaižė jo veidą, o įsismarkavusi pūga darė orą tokį tankų, kad nebuvo galima nieko matyti daugiau nei per ištiestos rankos atstumą. Lengvi šilti garai, iškvepiami iš burnos garavo ir maišėsi su sniego pritvinkusiu oru.
Regis tie 20metrų truko amžinybę, tačiau jis pagaliau pasiekė keistos formos pilkajį akmenį ir ant jo nukritusią kepurę. Pakėlė ją..ir parkrito be žado atatupstas į sniego pusnį…
Priešais jį ant akmenes buvo jaunos merginos portretas, skaisčiai baltu lyg angelas veidu pilkais drabužiais, juodu šaliku, o ant galvos rožine megzta kepure, kuri sunkiai uždengė tamsius jos plaukus. Dešinėje pusėje ji dėvėjo auksinę segę su raudonomis inkustruotomis gėlytėmis. Jos gilios juodos akys žvelgė į jį…o jos raudonos lūpos…-ji šypsojosi.
Po šiuo portretu buvo užrašas: Miestiete de le Kuzet 1863 – 1884+
Pūstelėjo naujas vėjo gūsis ir pagautos snaigės, lyg pasiutusios pradėjo suktis dar greičiau aplink jį. Geležiniai vartai už jo nugaros, su girgždesiu užsidarė...

Muzikinis fonas: Music background

Written by Giedrius-Wraith

Vaidino:
Mindziuss
Miestiete
Vaisalgas
Shakalas, Tc target Arkangelas
Ipsiart.
Pararam
Pūga...

Žodis nuo redaktorės: Už teksto turinį neatsakau, taisiau šiek tiek tik skyrybos bei rašybos klaidas, tad jei nepatiks pats turinys, kreipkitės asmeniškai į Autorių...

Pagarbiai Akviliutte