Rašytojų Populiarinimo Straipsniukas

Day 1,975, 03:03 • Published in Lithuania Lithuania • by Perkuns

Dar dabar prisimenu kaip anksčiau žmonės mėgo savo lengva kūrybėle pasidalinti su visa eLietuva. Taigi nusprendžiau ir aš taip padaryti. Žinoma darbas dar nebaigtas, bet kaip sakoma: gera pradžia pusė darbo. Žinoma tai yra kitokio stiliaus reikalas nei daug kas rašė, kai kurie propagandą, kai kurie kitus garbino, o kai kurie iš vis tik norėjo papeizalioti... Kūrinys kurį dabar ruošiuosi išspausdinti deja dar nėra baigtas, bet tikrai planuoju pratęsti, ir tikiuosi galiausiai gausis pirmas lietuviškas Epas. Na manau pats laikas ir kaip sakoma, nebetempiam gumos:

Kad būtų daug kam įdomiau skaityt: Muzikinis fonas.

Nieko naujo, po šia saule....

Prologas

Kaip visada skambutis buvo vidury nakties, lyg griaustinis iš giedro dangaus. Buvo jau gerokai po 2 ryte. Jo pirma mintis pamačius laikrodį buvo „dar keturios valandos ir tada normali diena“... Telefono numerio nerodė, todėl teko atsiliepti. „Klausau?“ buvo viskas ką jis galėjo išlementi vis dar pusiau bemiegodamas. „Man reik tavo pagalbos...“ buvo pirmi žodžiai. „Kas čia skambina?“ jo kūnas gal jau ir pabudęs, bet galva vis dar miegojo... „Čia aš..“ dabar jis balsą jau atpažino, „Susitikim ten kur ir visada. Pasiimk ir brolius, jiem irgi tai reikia išgirsti...“ Po to tik pypsėjimas. Viena jo pusė negalėjo tuo patikėti, kol kita.... „Na“ pagalvojo jis „Aš verčiau kitos pusės neklausysiu...“ Jis švelniai pažadino savo žmoną ir paprašė ryte nuvežti vaikus į mokyklą, jam reikėjo kai ką padaryti, dabar ir neatidėliotinai. Pasiėmęs telefoną paskambino abiem broliams. Kai paaiškino jiems kas atsitiko, na bent jau tiek kiek jis pats suprato, jie irgi padarė tą patį kaip ir jis, greitai atsikėlė ir išskubėjo jų „vieton“... Trijulė žinojo kas tai per vieta ir kur ji yra, ir tik keli žmonės apie ją žinojo... Dėl to jiems visiems vėliau pasisekė...
Deja jo namas buvo toliausiai nuo slėptuvės, todėl jis pasirodė vėliausiai... „Galiausiai, buvome jau pasiruošę pradėt be tavęs...“ jis išgirdo tik atidaręs duris. „Nagi, tu žinai kad gyvenu toliausiai, taip kad nesikabinėk...“ Jis atrodė suirzęs, dėl miego trūkumo ir dėl to kad brolis jį erzino, bet labiausiai dėl miego trūkumo.... „Gerai gerai, brolau, visi žinom kad nemėgsti miesto triukšmo.“ „Senokai bebuvom visi čia susirinkę... Na žinot, visi kartu... Aš tikrai pasiilgau šios vietos....“ Prabilo Mykolas, kaip visada paskutinis prašnekęs. „Bet labiausiai pasiilgau tų dienų praleistų kartu su jumis vaikinai...“ Jie visi prapliupo juoku prisimindami tas dienas. Tačiau juokas greit nutilo... „Tai kas tokio svarbaus, Kasparai, kad reikėtų mus surinkt vidury nakties, po dviejų metų be žinios?..“ Saulius buvo stačiokiškas kaip visad, na jei ištiktųjų tai tiesiog sakė ką galvojo, nors dažniausiai prieš tai pagalvodavo ką sakyt. „Geriau jau jums parodysiu nei pasakysiu... Net ir sienos turi ausis, nors čia maniau jų bus mažiausiai...“ Kasparas buvo vangus. Mykolui tai niekada nepatiko, tačiau jie buvo draugai, tačiau tai tik viską komplikavo... „Kol nereiks skaityt, man gerai“ Danielius juokavo kaip visad, tačiau visi žinojo kad prireikus jis surimtės. „Tada tau nepatiks, nes to gan daug“ atsakė juokais Kasparas. Tai būtų dar ilgai tęsęsi jei ne Mykolas „Jei tai dar vienas susibėgimas, tai aš važiuoju namo, Kasparai. Žinai, mes trys turim normalius darbus, už kuriuos gaunam tikrus pinigus, ir turim atsakomybių dabar... Arba daryk dabar ką norėjai arba paskambink ryt popiet ir tada susitarsim ką ir kada galiu padaryt.“ Kasparas tik susiraukė, tačiau žinojo kad Mykolas teisus.
Kasparas visada buvo tas nuotykių ieškotojas, gaminantis idėjas, ir kitus įtraukiantis į jas. Dėl to jiem teko patirti daug nuotykių, ir jiems buvo smagu, tačiau jau jie buvo nebe vaikai... Nors jis troško sugrįžti, sugrįžti į tuos laikus kai viskas buvo paprasčiau, kai jie vis dar buvo „riteriai beveik spindinčiais šarvais“, pasiruošę užkariauti pasauly, arba bent jau kaimynystę. Tai visada buvo giliai jo širdyje. Vėliau jis sužinojo kad tai buvo ir brolių troškimas.
Visi greitai susėdo aplink stalą kuris buvo jų slėptuvėje, arba „tvirtovėje“ kaip jie vadino kai dar buvo vaikai... Jis buvo kvadratinis, kiekvienam po kraštą. Jie manė, kad apvalus stalas per daug primintų legendą apie Karalių Artūrą ir jo riterius, todėl pasirinko kvadratinį, galiausiai visi vis vien sėdėjo stalo gale. Kasparas išsitraukė savo nešiojamąjį kompiuterį iš kuprinės kurią tik dabar broliai pastebėjo. Jis atidarė jiems dokumentą. „Skaitykit“ buvo vienintelis ištartas žodis. Tada beliko tik tyla... Jie ten sėdėjo kol patekėjo saulė... Jų „tvirtovė“ turėjo kelis langus, ir tik vienas rytų pusėn. Kai jie baigė skaityti failą saulė buvo aiškiai matoma pro rytinį langą...
Kai grupelė suprato kiek valandų visi iškart pašoko. „Rupūs miltai... Aš vėluoju į darbą“ pradėjo Saulius, „Plačiau aptarsim tai vakare. Pas mane, būsiu namie septintą...“

Manau tautai patiks ir nuspręs daryti vote, nes kaip sakoma, padarysiu visišką nesąmonę, kaip veidaknygėj(Facebook) ir jei surinksiu 100 vote už šitą straipsniuką, iki vasaros galo išspausdinsiu pratęsimą. Manau nesupyksit jei duosiu sau šiek tiek laiko apgalvoti viską kaip ką toliau rašyt. Norintiems originalo kalbos rašykit pm man Perkūnui. Su didžia meile knygoms ir skaitymui Perkuns.