Join the new world

Sveiki gyvi, brangūs piliečiai. Po tiek daug kūrinių ir tiek daug iPSiArt raginimų paimti į rankas tą seną, dulkėm nuklotą plunksną, nusprendžiau prie viso šito kūrinių maratono prisidėti ir asmeniniu indėliu.
Pastaruoju metu, kūriniai buvo apie karą. Šį kartą, parašysiu šiek tiek kitaip. Kaip man gausis? Bala žino, nes tik rašydamas išvystau istoriją. Gal todėl man ir pačiam rašyti įdomu, nes aš ir pats nežinau kaip mano kūrinys pasibaigs. Priklausys nuo nuotaikos ir išgerto kavos kiekio. Ir galų gale, pasakyti ar tai gera istorija, negaliu ne tik dėl to, jog jos dar nežinau. Tiesiog, aš rašau, o Tu vertini. Mielas skaitytojau, linkiu sėkmės prieš panyrant į mano pasąmonės gelmes. Tau jos prireiks...

*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***


I SKYRIUS
TYLUS MIRTIES APKABINIMAS


Šaltas nakties oras užplūdo mano plaučius. Su kiekvienu įkvėpimu, jaudulys mano krūtinėje vis plėtėsi. Plėtėsi jis po truputi. Iš pradžių, pačioje krūtinėje, vėliau šiurpuliukus pajutau ir nugaroje, ir kaklo srityje. Galų gale, tarsi užnuodytas kraujas, tas prakeiktas nerimas perėjo ir į galūnes, ko pasekoje nežymiai, bet ėmiau jausti drebulį savo rankose.

Esu tai daręs, esu ir ne kartą. Tačiau atimti gyvybę, kad ir kokia ji menka būtų, nors ir gyvūno, yra sudėtinga. Žmogaus protas privalo su tuo susitaikyti. Visa tavo žmogiškoji esybė rėkte rėkia, jog šis poelgis yra nedovanotinas. Tu išduoti save, savo prigimtį, savo morales normas. Kad ir kiek kartų būtum tai patyręs, kad ir kiek kartų būtum tai padaręs, net jei tai tau būtų eilinė darbo diena, kitaip tariant, kasdienybė, tu vistiek jausi Tai. Jausi, tačiau darysi, nes tau tai sunku, tačiau priimtina.

Dar kartą giliai įkvėpiau ir lėtai iškvėpiau. Atsimerkiau. Mane gaubia aklina tamsa, tačiau čia stoviu jau gana ilgą laiką, akys apsiprato prie šio būvio. Matau būsimos aukos darbo kabinetą. Prabangus, tačiau pagal jos gaunamas pajamas, tiek legalias, tiek juodas ir kruvinas, šiek tiek per kuklus. Stovėdamas pačiam tamsiausiam kampe, žvilgtelėjau į laikrodį. Galvoje permąstęs visą turimą informaciją, su nekantrumu toliau žiūrėjau į šalimais esančias duris. Aukos dienotvarkė tokia pat tiksli kaip šveicariškas laikrodis. Tokie žmonės, labai palengvina mano darbą.

Visas mintis išblaškė garsas. Artėjantis garsas. Lėtai įkišau ranką už savo palto ir suspaudžiau durklo rankeną. Tylus, šaltas plienas. Visai kaip ši naktis. Tvirtai suspaudžiau šito nuostabaus mano palydovo rankeną.

Štai ir mano galimybė. Vienintelė ir paskutinė tokia lengva galimybė. Jeigu kas nors nepavyks, sekantis kartas bus be galo apsunkintas. Teatleidžia tavo nuodėmes Dievas, ir tepasigaili tavęs ir tavo sielos, nes aš tikrai tavęs nepasigailėsiu ir tavų nuodėmių neatleisiu.

Durys atsidarė. Ganėtinai blyškios odos ranka, grakščiai įjungė šviesą. Įstabaus grožio blondinė, greitų žingsniu patraukė per savo kabinetą, tiesiai link seno, ąžuolinio, rankų darbo stalo. Durims pačiom lėtai užsidarant, laukiau to nuostabaus garso. To garsaus klaktelėjimo, kuris reiškia, jog durys visiškai uždarytos. Šiam garsui atėjus iki mano ausų, galvoje dingo visos mintys. Liko tik viena – tikslas. Išnirau iš tamsiausio kampo, tyliai it šešėlis priartėjau tiek, jog jau galėjau drąsiai užsimoti durklu. Aukos nugaroje jau regėjau tą vietą, kurioje įsmigs mano durklas. Nugara,kairysis šonas, maža vietelė tarp šonkaulių. Mano durklas pakankamai ilgas, jog pasiektų tą nuostabų gyvybės varikliuką, dar kitaip vadinama – širdimi.
Tačiau, Malfame netikėtai atsisuko ir teko žaibiškai imtis kito, taip pat žinomo, taip pat mirtino būdo. Apkabinau ją, o ji paskendo mano glėbyje. Jos akys išsiplėtė, tačiau ji nieko nebematė. Ji žiojosi, tačiau jos skleidžiamą garsą sugėrė mano ranka. Paleidęs, giliai į merginos kūną suvarytą durklą, uždengiau jos burną ir nuostabias raudonas lūpas. Viena ranka laikydamas ją už juosmens, o kita atimdamas galimybę prašytis pagalbos ar pasigailėjimo, aš ją jutau visa savo esybe. Ji visiškai priklausė nuo mano valios.
Ji kažką bandė sukuždėti, tačiau kabinete buvo tylu. Jos nuostabios lūpos liovėsi judėti, o dėl juodų, plonų odinių pirštinių, negalėjau pasimėgauti jos paskutiniu gyvybės atodūsiu. Lėtai atitraukiau ranką nuo jos burnos.



Nunešęs jos kūną už stalo, atitraukiau kėdę ir paguldžiau savo auką taip, jog niekas jos neišvystų pro langą ar įėjus į kambarį. Dabar, kiekviena sekundė man brangi. Tačiau, palydėjimui iš šio pasaulio, laiko visada bus. Lėtai perbraukiau per jos veidą, taip užmerkdamas nuostabias akis. Užčiaupiau prasivėrusią burną, rankas sudėjau ant pilvo, ten kur styrojo durklas. Lėtai jį ištraukęs, įsikišau į užantį.

Requiescat in pace.

Atsitraukęs nuo Malfame kūno, be menkiausio garso, patraukiau link durų. Tikslas pasiektas, tačiau laukia dar sunkesnė užduotis – išnykti. Be manęs, name buvo dar keturiolika žmonių, įskaitant ir virtuvės darbuotojus. Savo kailiu įsitikinau, jog pavojų kelia ne tik apsauginis. Lėtai pasitrynęs randą ant riešo, prisiminiau, koks aštrus gali būti virtuvės šefo peilis.
Jau norėjau suimti rankeną, tačiau pasigirdo barbenimas į duris. Savo širdį ėmiau justi kakle. Nejau prarandu įgūdžius? Niekas dar nebuvo taip netikėtai priartėjęs.

-Panele, jūsų apsaugos pamainos viršininkas norėtų su jumis pasikalbėti.

Tyla. Girdėjau tik savo širdį, kuri velniškai greitai plakė.

-Panele?

Giliai įkvėpiau, širdis vėl ėmė plakti tolygiu, ramiu rimtu. Užsimerkiau.

-Malfame?! – suriko storas vyriškas balsas, o po to sekė tyli komanda,- Pasiruoškit.

Lėtai išsitraukiau durklą. Nuo jo vis dar varvėjo, pasakiško grožio merginos kraujas. Vis dar karštas. Tylą nutraukė stiprus spyris į duris. Tuo pačiu metu, dužo kabineto lango stiklas. Į kambarį įsisuko stiprus vėjo gūsis, kuris nuo stalo susirinkęs visus popierius, ėmė juos visur mėtyti po kambarį.
Dar vienas spyris į duris. Po trečio spyrio durys neatsilaikė šio įniršio ir medis pasidavė žmogaus jėgai. Atsilapojus durims, pro jas įsiveržė penki, automatais ginkluoti apsaugininkai. Dairydamiesi po kambarį, jie iškart nubėgo prie lango. Apsaugos vadas, nušuoliavęs prie Malfame, bandė užčiuopti jos pulsą.

-KRAUJAS VIS DAR KARŠTAS, ŽUDIKAS NETURĖJO LABAI TOLI PABĖGTI!

Dairydamiesi pro langą, ginkluoti vyrai bandė mane pastebėti bėganti sodu, tačiau jie klydo... Nesuklydo jei tik dėl vieno – aš nepabėgau labai toli. Aš stovėjau tiesiai jiems už nugaros.
Griebęs arčiausiai esantį, neperšaunama liemene dėvintį apsauginį, užčiaupiau jam burną ir žvitriai perpjoviau jo gerklę. Trykštantis kraujas apipurškė prieš jį stovėjusių apsauginių nugaras. Šiems nespėjus atsisukti, griebiau vieną iš jų ir mano durklas įsmigo į jo kaklą. Prisidengdamas stambiausiu priešu, griebiau jo ranką ir jo pačio automatu, paleidau seriją šūvių į likusius apsauginius. Šie nespėjo net susivokti...

Koridoriuje išgirdau artėjančius balsus. Jų žymiai per daug... Pro langą pažvelgiau į kitos namo pusės stogą.

Nuo nebūties ir sielų priešo, apgink mane.

Žiūrėdamas į tą raudonų čerpių stogą užsimerkiau. Atsimerkus, akimirką mačiau save tame, Malfame kabinete. Staiga mano atvaizdas dingo. Nakties šaltis vėl užpildė mano plaučius. Ant čerpių stogo numetus apsiaustą, ant mėnesienos apšviesto namo stogo pasirodė sparnuota būtybė. Pora kartų suplasnojau odiniais sparnais ir sulaužydamas porą čerpių, atsispyriau nuo stogo ir pakilau į tamsų dangų. Ten kur manęs niekas neras.

Sklęsdamas, karts nuo karto sumuodavau didžiuliais, juodais sparnais. Iš paukščio skrydžio, stebėjau, kaip link dvaro artėja nemažas skaičius policijos automobilių. O iš paskos, tas prakeiktas baltas autobusiukas. Jame esantis padaras turėtų susivokti, jog pavėlavo. Gerokai pavėlavo.

Toliau miestas. Nuplasnojęs iki miesto centre esančios bažnyčios, nutūpiau ant jos stogo. Skausmo iškreiptu veidu pradėjau sutraukinėti nugaros raumenis, šitaip sutraukdamas savo sparnus iki vos pastebimo lygio. Vėl apsigobęs paltu, aš pavirtau tiesiog eiliniu, truputi stamboku vyriškiu.

Išėjęs į gatvę, pažvelgiau į laikrodį. Staiga net mintyse tapau paprastu, eiliniu žmogumi.

-Po velnių, vėluoju!

Perbėgęs per porą gatvių, ir vos neparblokštas automobilio, aš pasiekiau skubėjimo tikslą – kuklią užkandinę. Įėjęs į ją, apsižvalgiau. Supratęs, jog ne tik aš vienas vėluoju, nusišypsojau ir priėjau prie savo mėgstamiausio staliuko. Įkritę į patogią kėdę, visiškai atsipalaidavau. Staiga, išgirdau balsą ir žaibiškai įkišau ranką į užantį.

-Labas vakaras, gal ko nors norėtumėt užsisakyti išanksto?

Lėtai atleidau durklo rankeną.

-Ačiū, ne, - nusišypsojau,- laukiu draugės, o štai ir ji!

Į šį mažą restoranėlį įbėgo jaunutė, nuostabiai nepakartojamo geltonumo plaukų, mergina. Žavingai priėjusi prie stalo, bandė gaudyti orą.

-Aš.. aš..
-Vėluoju,- pabaigiau už ją ir nusišypsojęs atitraukiau jai kėdę.
-Ačiū,- nusišypsojo ji ir pažiūrėjusi į mane tarė,- kaip diena?
-Ai normali, tiesa, turėjau gana nemalonių viršvalandžių, bet sugebėjau išsisukti, o tau?
-Žinok, visai ger...
-Gal ko nors norėtumėte užsisakyti, - pertraukė įkyrus padavėjas.
-Tylos ir ramybės minutėlę?- klausiamai pažvelgiau į Giedre Armani.
-Nu ,,vamzdiec“,- nusijuokė ji ir tęsė,- taip, mes norėtumėm štai šio...

Mus besirenkant vakarienę, nuostabiai jaukaus restorano, maloniai ramią aplinką, nutraukė stiprus spyris į duris ir dūžtantis stiklas.




*** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** *** ***

Laukite tęsinio?