Join the new world

Sėdėjau susmirdusiame kambarėlyje Centrinėje Vengrijoje. Priešais mane gulėjo praplėštas vokas su ataskaita iš banko. Ką gi, per kelias savaites kariai, panorę tapti Cerberiais, pervedė kone šimtinę auksinių į mano sąskaitą. Akyse žybtelėjo godulio ugnelės. O kas, jei susivynioti meškeres ir tepti slidę į kokią karo zoną, visus palikus ant ledo? Taip, mintis buvo viliojanti. Juodoji samdinio pusė traukte traukė prie šio plano.
Bet prieš akis iškilo vyrų veidai. Tų vyrų, kurie panoro turėti svajonę, padaryti kažką kitaip. Pabandyti sukurti organizaciją. Broliją. Veikti išvien, vardan kažko. Negalėjau jų nuvilti.
Kelių savaičių bėgyje kristalizavau Brolijos tikslus, galimą veikimo planą. Viską atspausdinau ir išsiunčiau savo ginklo broliams. Aptarimui.
http://cerberus.guildlaunch.com/forums/viewtopic.php?t=3913993&gid=124300
Kadangi pastaruoju metu nedalyvavau mūšiuose, tad nebuvo apie ką rašyti. Nemažai skaičiau. Vis klausiau savęs: iš kur pas tą lietuvį tiek stiprybės? Kodėl mes esame geri kariai? Ir štai, aptikau pluoštą informacijos apie mūsų partizaninio karo prieš SSSR vadus. Apie kelis iš jų. Nutariau, kad savo straipsniuose pasidalinsiu trumpomis jų gyvenimo istorijomis. Didžių tautos vyrų nedera pamiršti.
Tad, ponai ir ponios, jūsų dėmesiui – straipsnių ciklas „Miško broliai“.

Epigrafas

Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausia stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ir ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu ne suklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.
Iš partizanų laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“, 1952 m.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Gynybos pajėgų vadas, gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandį tapo partizanu, labai sėkmingai kilo partizaninės hierarchijos laiptais. Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi. Jo paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė,. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, prieš tai išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir Nachmanas Dušanskis.
1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iškart išvežti į LSSR KGB kameras. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės Vanagas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: “Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas...“
Tokių barbariškų kankinimų, apie kuriuos liudija Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai, nėra buvę nuo Europoje siautėjusios inkvizicijos laikų. Vanagas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę, kuri įvykdyta lapkričio 29 d. Palaidojimo vieta - nežinoma.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanusko-Vanago nuopelnai buvo nepamiršti. Prezidento dekretu suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausios vadovybės apdovanojimai Vanagui – 2-ojo ir 1-ojo laipsnių Laisvės Kovos Kryžiai su kardais, Prezidento dekretais paskirtas 2-ojo, o vėliau ir 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžius.