Kaip aš į eRep užėjau (dešimtas straipsnis cikle)

Day 2,729, 14:37 • Published in Lithuania Lithuania • by daniochas

Tokiomis sąlygomis brangiausias redaktorius sužinojo, kad Lietuva - okupuota. Okupuota tų, kurie su tokiomis sąlygomis traukiniuose susitaikę. Nuotrauka ne mano, bet patikėkite, taip ir buvo.

Sveiki, brangūs skaitytojai.

Nežinau, ar kas nors dar vartoja šį kreipinį straipsnio pradžioje, bet kažkada, kai 70% mano prenumeratorių nebuvo mirę, jis buvo mano trademark'as kaip Larry King'o petnešos, Edmundo Jakilaičio akiniai ir plika galva, ar Monikos Šalčiūtės tuščiažodžiavimas. Bet tai buvo seniai. Dabar, šis kreipinys grįžta mano laikraštyje, kai grįžtu aš, kiekvieną kartą galvodamas, kad užsibūsiu ilgam ir palikdamas žaidimą jau po kelių dienų.

Šį kartą nieko nežadu. Tiesiog atėjau, užėjau, pasižiūrėjau. Gal užsibūsiu, o gal net neskaitysiu jūsų komentarų po šiuo straipsniu ir paranoiškai neseksiu vote'ų skaičiaus, kaip dariau anksčiau. Bet, pasikartosiu, tai buvo seniai.

Iš tikrųjų nesu čia jau pirmą dieną. Grįžau jau penktadienį. Tai buvo gražų ir karštą, man netgi pernelyg karštą, penktadienio popietę. Įsėdęs į dešimtu numeriu pažymėtą tramvajų negalvojau apie eRepublik, negalvojau apie artėjančius Lenkijos prezidento rinkimus, kur vieno kandidato šūkis skamba: "Bažnyčia, mokykla, šaudykla" (ne, originale jis nėra lietuviškas, aš verčiu - sakau, kad nebūtų kvailų klausimų); galvojau tik apie tai, kad yra karšta ir mažai vietos. Na, nebent dar guodžiau save tuo, kad važiuoti turiu tik kelias stoteles - iki centrinės stoties, kur manęs laukia traukinys į kitą Lenkijos miestą su gražiu senamiesčiu, kur turėčiau praleisti (ir praleidau) gerą savaitgalį.

Negana to, vietos pasidarė dar mažiau Plac Unii Lubelskiej (t.y. Liublino unijos aikštės - oh the irony) stotelėje, kai prie manęs atsistojo tipinis vadybininkas tipiniu kostiumu ir su tipinėmis TV6 logotipu pažymėtomis ausinėmis. Ai, ne, čia ne TV6, čia daktaro Dre "Beats". Esu tiek atsilikęs nuo popkultūros (o Šalčiūtė mane domina kaip ekonomistė), kad kadaise rimtai galvojau, jog TV6 kanalas savo ausines gamina. Jis išsitraukia telefoną ir ekrane įsijungia kažką labai jau panašaus į tai, kas įstrigo mano atmintyje. Nejaugi tai..?


Ne tik tokius dalykus galima žiūrėti sesijos metu.

Neklydau. eRepublik žaidžia. Kala už Lenkiją. Štai šią akimirką mano galvoje pradėjo groti cheruvimai, pagal jų muziką pradėjo šokti vienaragiai, o prizmės išsivalė - iš kaktos į dešrą tapo aišku, kad turiu grįžti į šį žaidimą. Kodėl gi ne? Ką gi man dar veikti sesijos, ar paskaitų, kur ateina trys žmonės, metu?

Užeinu. Tik kur? Lenkijos vėliavą prie mano profilio dar suprantu, gal kažkada kur persikėliau. O gal vėl apsikeitėme su lenkais regionais vardan kažkokios atakos? Gerai, važiuoju į Lietuvą. Daniochas, lokalizacja (zmień), nowa lokalizacja, Italy, Japan, Latvia, Mexico. Stop. Kur Lithuania. Kur, po galais, Lithu-fucking-what, cituojant klasiką. Nėra. Kas drįso. Lenkai.

Cheruvimai užtilo, vienaragiai pasitraukė. Galvoje tik Turgenevas: "Мы ещё повоюем, чёрт возьми!" (rus. "mes dar pakovosime, po velnių!").

Be to, naujas prezidentas nieko negali. Tarsi jis būtų ne Lietuvos prezidentas, o Darbo Partijos deleguotas ministras/meras/bet kas išskyrus Uspaskichą. Pusė bėdos, jeigu Lietuvą valdytų Uspaskichas ar kokia nors skydinė, ne... Atitrūkęs nuo realybės senis vos negauna eŠirdies eSmūgio pamatęs, kad diktatūra yra legalizuota. Ir dar spauda merdi. Oi, yra su kuo kovoti, nenuobodžiausi tu čia, lenkų šnipe...



Bevirškinant šias mintis, pasiekiau centrinę stotį. Laiku. Ir traukinys atvyko laiku - staigmena, atsižvelgus į tai, kaip vertinami Lenkijos geležinkėliai. Po 15 minučių prasidės mano pirmoji pažintis su jais. Atvažiuoja. Senas. Na, nieko, nevertiname pagal išorę. Įeinu. Konduktorius ir sako: "Pone, bet jūsų vietų nėra". Kaip nėra. A vot taip! Pasirodo, jie sugebėjo parduoti kelis bilietus vienai vietai, o vietų, nurodytų mano biliete, išvis nėra. Teko važiuoti taip, kaip parodžiau nuotraukoje viršuje. Ironiška, bet su savimi į kelionę pasiėmiau "Lietuvius Laptevų jūroje" - šios knygos neskaičiau mokykloje. O gaila.

Vakarų Varšuva, Blonie, Sochaczew... "Jie su tokiais traukiniais rimtai mus okupavo? Nu nu" - galvoju aš ir užmiegu bejausdamas tą keistą tinstančių kojų malonumą.

Taip tapau tikras. Klausimų ir abejonių daugiau neturiu. Esu čia ne šiaip užklydęs. Aš čia grįžtu. Kovai. Galbūt neaktyviai, galbūt twoclickeriškai, bet as čia būsiu. Ne vardan patriotizmo, ne vardan šovinizmo ir traukinių, bet vardan žaidimo ir malonumo. Na, ir vardan to, kad turėčiau ką veikti per sesiją.

Myliukas, bučiukas ir lotuliukas.

PREZIDENTAS DANIOCHAS