Join the new world

Kažkur judėjau. Horizontalioje padėtyje. Praplėšęs akis pamačiau vieno iš savo bičiulių nugarą – mane nešė su neštuvais. Beprotiškai sopėjo sprandą. Prisiminiau savo sapną – mūšį prie Mėlynųjų Vandenų. Na ir įsirėžė gi šitie siauraakiai man į atmintį, kad net totorius sapnuoju. Kaip koks jankių veteranas, vizijose matantis džiungles. Reiks sugerti raminamųjų kursą...
Kitos kelios dienos praėjo gan ramiai – buvau hospitalizuotas. Sukilėlis gerai pakasė mano nugarą su automato buože – skilo kažkelintas slankstelis, stipriai sutino kaklas, beveik nesukiojau galvos. Gulėjau vienoje palatoje su dar dviem vyrukais, karo samdiniais.
Iš jų sužinojau, kad PEACE aljansas praktiškai subyrėjo. Iš jo pasitraukė pagrindinės šalys kūrėjos. Vengrija taip pat buvo gan keblioje padėtyje. Tyliai švilptelėjau ir primečiau, kad artimiausiu metu darbo netrūks. Iširęs aljansas reiškė neramumus.
Su manim palatoje gulėję vyrukai buvo šaunūs šunsnukiai. Abu – karo samdiniai, abu – nukentėję. Tiesa, gan skirtingomis aplinkybėmis.
Vieno iš jų vardas buvo Bappa, jis buvo gurkas. Nežinantiems plačiau: gurkai yra etninė grupė Nepale, britų itin vertinti už savybes, tinkančias karui. Tai drąsūs, lojalūs, labai disciplinuoti ir ištvermingi kariai. Apie juos dažnai sakoma:
“Jei žmogus sako, kad nebijo mirti, tai arba jis meluoja, arba yra gurkas“.

Kaip ten bebūtų, vyrukas irgi buvo samdinys ir dalyvavo sukilimo slopinime. Jis papasakojo, kad vakar, taip pat kaip ir aš, buvo mestas tiesiai į mūšio sūkurį. Jiems buvo duota užduotis eliminuoti sukilėlių saujelę, besislepiančią vienos mokyklos pastate. Kelias valandas tarp samdinių ir sukilėlių vyko intensyvus susišaudymas, o kai amunicija ėjo link pabaigos, įvyko įdomus dalykas. Sukilėliai šūktelėjo samdiniams:
- Ei, gal laikas durtuvų mūšiui, ar jūs tik nususę, uodegas pabrukę kiemsargiai?
Kiekvienas, kas yra buvęs samdiniu, žino, kad priimti tokį iššūkį – garbės reikalas. Be to, kalba eina apie pačius gurkus. Tad kariai daug nedvejojo ir po kelių akimirkų mokyklos sporto salėje užvirė tikros skerdynės. Į detales nesileisiu, laimėjo samdiniai, tačiau patyrę didelių nuostolių.
Bappa pademonstravo savo peilį, gurkų kukri, kuriuo nudobė keturis nevidonus:

[img]http://www.aceros-de-hispania.com/image/kukri-knives/kukri-knife.JPG[/img]

Tiesa, vyrukas irgi neišlipo sausas iš vandens, tačiau bent jau išgyveno:

Kitas mano „palačiokas“ buvo smagus vyrukas, vardu Pablo. Bernelis su delikačiais ūsiukais, kilimo iš Ispanijos. Gražus, įdegęs veidas, malonus balsas, donžuaniškos manieros. Jis buvo profesionalus snaiperis. Iš to tipo, kurie nemėgsta teptis rankų ir viską atlieka greitai ir švariai – per atstumą.

Skirtingai nei dauguma čia gulinčių, Pablas pateko į ligoninę ne iš mūšio lauko. Vyrukas, atvykęs į karo tašką, ilgai nesnaudė, ir ėmė rėžti sparną aplink vieno iš vietinių karininkų kekšelę. Kaip ir minėjau, vyrukas buvo tikrai išvaizdus, tad nieko stebėtino, kad vieną vakarą namo grįžęs kapralas Lee pamatė, kad Pablas vykdo „išminavimo“ darbus jo žmonelės „šachtoje“. Savaime suprantama, kad didelių ceremonijų „atsiprašau-prašau“ nebuvo ir kapralas gerai atmalė specialistą Pablo. Nuostolis – trys lūžę šonkauliai ir atviras kairės rankos dilbio lūžis. Tiesa, Pablas nelabi nusiminė ir tikino mane, kad gan lengvai išsisuko. Neva vieną kartą, dar savo jaunystėje, Ispanijoje, jis už tokius darbelius buvo pakabintas tiesiai už savo kiaušių. Ech, tie pietiečiai...
Po kelių dienų buvau išrašytas. Atsisveikinau su savo šauniais palatos draugais. Išklausiau daktaro nurodymus – kelis mėnesius vengti staigių judesių, o tuo labiau – fronto linijos. „Ką gi, pats laikas aplankyti Lietuvą“, pamaniau aš ir susidėjęs savo negausią mantą patraukiau link aerouosto.

//////////////////////////////////////// //////////////////////////////////////// ////////////////////////////////
I am not sure, if someone is reading my stories in ENGlish.
If there are such people - leave 5 comments (unique users) and I will translate it.