Apie iliuzijas 2, arba kodėl mums reikia tekstų?

Day 1,535, 04:34 • Published in Lithuania Lithuania • by Kursis Kurenas


Šis straipsnis - rašinio 'Apie iliuzijas' tęsinys.

Kaip rašiau pirmoje dalyje, dirbtinis žaidimo iliuzijų susvarbinimas nuveda iki mechaninės žaidimo dalies, ypač žurnalistikos, apmirimo. Viskas paprasta - aiškintis aktualijas pokalbių kambariuose (tuose, kurie siejasi su tavimi asmeniškai, o ne kituose, kurie neįdomūs) yra paprasčiau, patogiau, greičiau ir, dažniausiai, ne taip formalu. Nepaisant to ir dar kartą žvelgiant į Naująjį Pasaulį per kitą prizmę, pasimato keli dalykai, kuriuos prarandame, arba paaiškėja, kaip iliuzijos kenkia žaidimui.

Pradėsiu nuo kelių pirmojo straipsnio komentarų citatų:
- 'Manau, kad būtent tos "iliuzijos" ir sulipdo žaidėjus, tuo pačiu keldamos motyvaciją žaisti toliau.' - Funnyte
- 'eRepuklik populiarumo fenomenas ir yra tos iliuzijos su minimalia grafika.' - Altairas

Pats neturiu nieko prieš šiuos komentarus. Manau, kad dauguma mūsų - jau šiek tiek patyrusių eRepublik piliečių - esam linkę tam pritarti. Tai paprasta paaiškinti - įsivažiuoji kaip naujokas, o iliuzinė sistema tampa reliatyvia antra pakopa Naujajame Pasaulyje. Po to tai suprantame kaip sistemą - taip veikia e-valstybė.

Pabandykim įsivaizduot, kokia buvo eRepublik kūrėjų Naujojo Pasaulio vizija. Šis žaidimas yra apibūdinamas kaip 'ekonominis, politinis ir socialinis gyvenimo simuliatorius'. Ekonomikai turime fermas, gamyklas, valiutas, rinkas, skirtingus regionus. RL kažkas yra pasakęs 'karas - geriausias ekonomikos variklis', taigi, pradedami simuliuoti ir politiką: kongresas, prezidentas, karas, taika, derybos, regionų nuoma ir t.t. Socialinis žaidimo modulis, kuris tiesiog yra priklausomas nuo politikos, šiuo metu yra mūsų iliuzinė sistema. Tačiau ar tikrai to buvo siekiama? Jei taip - žurnalistika žaidimui yra nereikalinga.

Mano nuomone, socialinis žaidimo modulis, išreikštas tekstais spaudoje, turėjo atstoti visus pokalbių kambarius. Taip į politinį gyvenimą turėjo būti įtraukti žymiai daugiau žaidėjų, nei įtraukiama dabar. Esmė paprasta: įstatymų ir kiti siūlymai pateikiami straipsniais. Taip leidžiama plačiajai visuomenei diskutuoti, girti ir peikti viską, kas yra susiję su jų e-šalies valdymu. Galiausiai, remiantis viešąja diskusija, demokratinis kongresas nubalsuoja už arba prieš svarstomą įstatymą. Taip kongresas vėl tampa atstovaujamąja institucija, kuri remiasi plačiąją viešąja nuomone, o ne aktyviuoju elitu. Dar daugiau, spauda tampa būdu išreikšti stiprų prieštaravimą arba pritarimą, siekiant tolimesnės diskusijos. Tai galima padaryti TIK gerai išmanant problematiką.

Ši sistema - svarbi žaidimo naujokams. 'Seniai' ekonominį žaidimo modulį (pridėjus karybą) dažnai apibūdina kaip two-click'inimą. Šis išsireiškimas puikiai atspindi politinio ir socialinio modulių svarbą. Galima teigti, kad viskas išspręsta - stok į partiją, prisijunk prie 'chato' ir dalyvauk. Tačiau, kaip teisingai pasirinkti partiją, kai apie jas nieko negali sužinoti į jas neįstojęs? Sakote, eksperimentuoti ir jei nepatiks - pereiti? Tai tampa laiko gaišimu, kuris veda į nusivylimą žaidimu ir jo palikimą.

Ką aš čia mėginu pasakyti yra tai, kad mūsų iliuzinė sistema atima iš mūsų spaudą - informacijos šaltinį. To rezultatas: naujokų stygius, 'tų pačių žaidėjų nuolatinis buvimas valdžioje', didelės e-piliečių dalies neaktyvumas politikoje, arba dalyvavimas joje remiantis šmeižtais, 'trololo', balsų pardavimais/pirkimais, pinigų ir gėrybių dalybomis.

Juk tik tai ir turime (jei išvis turime): 'jei išrinksite, sieksiu...', 'praeitoje kadencijoje (ne-) pasiekiau...' - informavimus, dėl ko TAU, mažiau 'chate' aktyvus pilieti, nereikės rūpintis.

Rašykime, mielieji, rašykime ir spręskime problemas visi kartu.

Kaip ir praėjusį kartą, čia nėra nieko asmeniško, konkrečių asmenų neturėjau omenyje ir nieko nenorėjau įžeisti.

Kuršis.