Join the new world

Vieta: Geležinkelio tunelis, kažkur pasakų karalystėje.

Tunelis... Tunelio gale dega šviesa. Ore sklinda per sausą sniegą brendančių mažų pėdučių trepsėjimas ir varpelių skambėjimas. Tie garsai sparčiai juda šviesos link. Tapu tapu, didlin dilin, tapu tapu dilin dilin...
Staiga didžiuliu greičiu atlekia traukinys, traiškydamas viską savo kelyje.
Pralėkus traukiniui, šalia bėgių mėtosi tik raudona kepuraitė su varpeliu ir sulankstytas popieriaus lapas...
Paslaptinga žaliaveidė būtybė, sekusi paskui skambantį trepsėtoją, žengia į tragedijos vietą, pakėlia popieriaus lapą ir atvertė jį…

*****************************************************************************************************************************************************************************

Vieta: LTS Kalėdų saugotojų štabas.



Štabas buvo išpuoštas šventėms: šikšnosparnių sparnų girliandos ant sienų, vorai šilku sumaniai išpynė snaigės ant langų ir dar bala žino kokių nerealių gyvių dalimis buvo papuošta salė. Salės pakraštyje, net stovėjo šleivakoja eglutė. Ponklebukai matyt rado ją kur patvoryje ir atvilko čia. Nes pati eglutė buvo labai panaši į pradinį Panevėžio miesto Kalėdinės eglės variantą.

Prie didžiulio stalo, stovinčio kambario viduryje, sėdi pagrindiniai LTS veikėjai: Mindzius, Merkaz, Arius, Mygatukas, Pijus ir Zigmas. Visas stalas yra nuklotas vokais. Arius praplėšė eilinį voką ir ištarė:

-Ne na jūs paklausykit, ką rašo:

„Mielas, Mindziau, visus metus buvau geras ir pavyzdingas partietis. Už tai manau nusipelnau dovanų. Svajoju apie 26 q7 tankus ir kokių 50 q7 bandelių. Labai jau noriu kariauti.“

-Ir dar vienas:

„Kalėdų, Mindžiau.
Esu naujas partijos narys. Šiais metais buvau geras. Tiek su partiečiais tiek su aplinkiniais elgiausi gražiai, nesipykau. Mano kalėdinė svajonė yra pasikelti visas TG aikšteles iki q4. Tam man reikia aukso. Gal šio stebuklingo laiko proga gali man atnešti maišą pinigų.“

Pasigirdo beldimas į salės duris. Masyvios durys atsivėrė ir į kambarį įslinko dar vienas ponklebukas, nešinas nauju maišu su laiškais. Jis nusviedė maišą ant stalo, prie kitų, ir išėjo iš kambario. Tapu tapu, dilin dilin…

*********************************************************************************************************************************************************************************

Vieta: Pagrindinis įėjimas į saugotojų menę.



Saugotojų štabo duris saugojo Cerberis ir jo geriausiais draugas šuo Bobikas. Pats Cerberis buvo baisiai geras sargas ir labai mėgdavo kiekvieną aršesnį lankytoją išprašyti lauk palydėdamas spyriu į užpakalį. Cerberis buvo tikras šikynių spardymo meistras. Lygių jam nebuvo visame LTS. Jis ir Bobikas buvo pats geriausiai saugotojų tandemas. Šitokią garbę duetas užsitarnavo, didžiąja dalimi, dėl Cerberio pomėgio spardyti minkštąsias vietas.
Keletas žodžių apie Bobiką: nežinau, kaip anie vadinasi, bet tai buvo vienas iš tos kišeninių veislės kur pastatai tokį ant stalo ir šunėkas tuoj pat pradeda baisiai virpėti. Atrodo lyg numirs nuo savo paties drebėjimo (liaudyje jie dar žinomi kaip „Stirniukai“) …



***********************************************************************************************************************************************************************************

Vieta: Kambarys kažkur toli toli, kitoje galaktikoje.

Kambaryje tvyro prieblanda, pro langą, užtrauktą masyvia naktine užuolaida, smelkiasi blausi šviesa. Kambario vidury stovi lova. Ant jos paslikas guli kūnas. Šalia lovos voliojosi audringos nakties ženklai - tuščias viskio butelis ir keletas iki galo neišgertų šampano butelių. Tik garsus knarkimas išduoda, kad kūnas nėra mirusio žmogaus.



Staiga, priešais lovą esančioje sienoje, pradeda mirgėti oras. Jis pradėjo suktis ratu suformuodamas kažką panašaus į sūkurį. Sūkurys vis didėja. Palaipsniui suformuodamas stovinčio žmogaus skersmens apskritimą. Iš paslaptingojo rato į kambary įžengia žmogus.
-Labas rytas, miegančioji gražuole, pabudome ir kelkimės. Laikas per daug brangus, kad jį švaistytumėme. Tu išrinktas saugotoju. Kelkis gi sakau. – Vyras, įžengęs iš mirgančiųjų vartų, priėjo prie gulinčio vyro ir papurtė jį už peties.
Kakarūzas pro sapną paleido keiksmų tiradą ir bandė nusisukti ant šono, bet pakartotinas kvietimas pažadino dalelę jo sąmonės. Kakarūzas pramerkė akis ir pamatytas vaizdas privertė ji pašokti iš miegų.
-Eik tu namo... Kas tu toks? – Kakarūzas staigiai permetė akimis kambarį ir jo žvilgsnis užkliuvo už tuščių butelių. – Uh - ištarė jis, užsimerkė, pasitrynė akis ir vėl atsimerkė, tačiau vaizdas kambaryje nepasikeitė.
-Mane vadina Merkurijum. Einam gi sakau, nėr kada blevyzgot. Tu išrinktas saugotoju.
-Eik tu na...mo, kokiu dar saugotoju – Suirzęs išpoškino Kakarūzas ir pabandė išsmukti iš kambario, bet nespėjus žengti nei žingsnio, Merkurijus nupurtė kakarūzą tazeriu ir užsimetęs bejausmį kūną ant peties, žengė pro vartus, kurie iš lėto užsivėrė paskui juos.

************************************************************************************************************************************************************************

Vieta: Saugotojų menė.

Salėje knibždėte knibždėjo visokiausiu mistinių būtybių. Ponklebukai, elfai, gnomai, sniego žmonės ir visoks kitoks stebuklingas brudas. Kažkokį pašėlusį maršą grojo ponklebuku orkestras. Stalas buvo gausiai nukrautas vaišėmis. Žodžiu vyko balius.



Kakarūzas klūpėjo viduryje salės, priklaupęs ant dešinio kelio ir, kai atmerkė akis išvydo, kaip kažkoks vyras laikė uždėjęs kalaviją jam ant peties ir kalbėjo:
-...Ir skelbiu tave saugotoju.
- Kas čia per chui...ia pratarė kakarūzas. - ir nespėjo nieko daugiau pasakyti. Šalia jo stovėjęs Merkurijus vėl pavaišino tazeriu...
Sekantį kartą Kakarūzas prabudo prie vaišių stalo. Pramerkė akis ir pamatė begales mistinių girtuokliu aplink save. Jam iš kairės, panardinęs galvą į salotas, knarkė sniego žmogus. Dešinėje nukritęs nuo kėdės po stalu snaudė elfas. Priešais Kakarūzą ant stalo stovėjo alaus bokalas ir degtinės butelis. Kakarūzas vienu mauku išgėrė alų ir įsipylė stiklinę degtinės. Akyse iš kart prašviesėjo. Kakarūzas pagalvojo, kad ne taip jau čia ir blogai…

********************************************************************************************************************************************************************************

Vieta: Pagrindinės durys į saugotojų menę.

Cerberį prižadino Bobiko viauksėjimas. Jis pramerkė akis. Kaip tik tuo metu pro jį praslinko žalios spalvos žmogysta su maišu ant peties. Cerberiui prireikė šiek tiek laiko, kol jis susigaudė kas vykstą. Durys į pagrindinę menę buvo pravertos. Menės sargas metė akį į salę, už kurios apsaugą buvo atsakingas ir iš kart susivokė kas nutiko. Nuo stalo dingo maišas su LTS kalėdiniais laiškais.



-Bobikai, fas – Sugriaudėjo Cerberis, ranka tiesdamas žaliosios žmogystos link. O žaliasis jau buvo praslinkęs pro sargus ir puolė bėgti.
Bobikas tuoj pat aršiai sulojo ir puolė paskui laiškų vagišių, bet tas jo bėgimas gavosi labai jau nesėkmingas. Išskyrus lojimą Bobikui gyvenime nelabai kas sekėsi. Šunėkas, greitai dėliodamas savo laibas kojytes, puolė paskui žaliažmogį, bet nespėjo net kelių metrų nubėgti , kai pargriuvo ant šono. Laibosios drebančios kojytės trukdė stirniukui greitai judėti. Jis vis prarasdavo pusiausvyra ir nuolatos griuvinėjo ant žemės.
Cerberis nusikeikė mintyse ir nuspaudė aliarminį mygtuką. O tada prasidėjo....

************************************************************************************************************************************************************************

Vieta: Saugotojų rūmai.

Didžiausioje panikoje kas kur lakstė visokiausi gyviai. Nežinodami nei kur bėgt, nei ką daryti, nei kas nutiko. Tiesiog lakstė ir puldinėdami vienas į kitą griuvinėjo. Tokio chaoso ši vieta dar nebuvo mačiusi.
Egidijus buvo blaiviausias iš saugotojų, jis pirmas pakilo iš po stalo ir puolė prie motorolerio. Pakeliui sugriebė "berdankę" ir puolė angaro link. Įžengęs pro „Vespų“ angaro vartus, Egis vos nepargriuvo. Ant grindų voliojosi kažkokia minkšta masė.

-O man taip gera gyvent, o man taip gera gyvent - Dainavo ant grindų pargriuvęs Kakarūzas.

Egis, prabėgdamas pro šali, sugriebė dainininką ir nutempė paskui save. Pasodino LTS Virgilijų Noreiką į šaulio vietą, pats šoko prie vairo ir parūko dūmai.
Išlėkę į gatvę saugotojai akies krašteliu pamatė, kaip žaliasis vagišius pasuka už kampo. Egis užlaužė motorolerį ir puolė paskui. Iššokę iš už namo kampo saugotojai vėl išvydo žaliąjį ir nusekė paskui jį.

-Imk ginklą ir šauk į tą vagiūkštį. – Riktelėjo Egis kakarūzui.

Tas jau buvo truputi prasiblaivęs, nuėmė Egiui nuo peties šautuvą ir pradėjo taikytis į žaliają žmogysta.

-Palauk kol priartėsim per šūvio atstumą. – Suriko Egis. Tuo metu gaudynės tęsėsi. Žaliasis vis išnykdavo už posūkio ir vėl atsirasdavo. Atstumas po truputi mažėjo. Nenumaldomai metras po metro, bet trumpėjo. Tada lenktynių dalyviai išvažiavo iš miesto į tiesų užmiesčio keliuką ir atstumas pradėjo sparčiai mažėti.

-Tuoj. Palauk dar truputi. Dėsim tuoj į vietą. - Riktelėjo Egis. Kakarūzas tik linktelėjo, nes nuo priešpriešinio vėjo jam sunku buvo kalbėti. Tik išsižiodavo prirydavo oro pilną burną ir nieko nesugebėdavo pasakyti. Tad tiesiog linktelėjo.
Jiems taip smagiai tarpusavyje besišnekučiuojant, žaliasis staiga išsuko iš kelio ir pradėjo kilti kalno šlaitu.

-Blin. - Suriko Egis. – Šauk. Jis tuoj paspruks. Jei pasieks pilį, ragas, nebepavysim. Mūsų Motoroleris nepritaikytas kalnais važinėti. Ano dvigubai greičiau į kalną traukia. Šauk, kai tik galėsi.

Kakarūzas sukaupęs, visas jam po vakarykštės nakties likusias jėgas, prisitaikė ir nuspaudė nuleistuką. Pasigirdo šūvio griausmas, Kakarūzas šautuvo atatrankos buvo nublokštas nuo motorolerio atgal. Prieš prarasdamas sąmone, Kakarūzas dar spėjo akies krašteliu pamatyti, kaip žaliasis užkilo į kalną ir pasislėpė už aukštų pilies, stovinčios kalvos viršūnėje, sienų…




“...Tapu tapu, Dilin dilin…”

**************************************************************************************************************************************************************

Šis kūrinys yra bendras LTS Žurnalistikos Klubo (LTS ŽK) produktas.



Sveikiname visus su šventėmis.

**************************************************************************************************************************************************************

Kalėdos, ko gero, yra laikas kai tik kartą per metus žmonės gali paklusti savo natūraliems impulsams ir išreikšti savo tikruosius jausmus, nesijausdami nepatogiai ir, galbūt, kvailai. Kalėdos, trumpai tariant, turbūt yra vienintelė galimybė žmogui būti savimi.

Francis C. Farley

**************************************************************************************************************************************************************


Su pagarba,
LTS ŽK nariai.