Join the new world

Antroje dalyje, neką trumpesnėje nei pirmojoje, skaitysite dar daugiau faktų įdomybių apie Japoniją, tiek iš RL tiek iš eL. Linkiu praleisti gerai laiką, atsipalaiduoti, pasiimti popkornų ar alaus. Tačiau popkornai alus ir visa kita turi būti būtinai su žaliąja arbata, juk kalbam eina apie Japoniją 😉

Šiek tiek informacijos iš e-Life, visgi ir šį kartą e- Life paliekam pirmumo teisę. Nors jei kalbam apie Japoniją turėtų būti atvirkščiai, čia pirmumas visada teikiamas ne iš dešinės į kairę, o iš kairės į dešinę (eismas gatvėje).

Parašiau Japonijos CP, vCP ir MoFA laiškelį, visi trys asmenys geranoriškai atrašė. Tačiau į klausimus sutiko atsakyti tik MoFA, savaime suprantama, jog jo toks darbas, nors tikėjausi, kad į klausimus atsakys visi trys valdžios atstovai. Tačiau negaliu jų kaltinti savaime suprantama, kad tokiems įvykiams esant Japonijoje tvyrauja tikrai didelė įtampa: artėja CP rinkimai, nuo jo daug kas priklauso, o ir sukilimų organizavimas, kad atsiimti savo žemes tikrai nemažai darbo. Tad CP ir vCP neprašiau didesnio dėmesio nei jau jie ir taip man skyrė, galiu pasakyti tik tiek, kad tikrai draugiški žmogeliai ir tikrai malonūs. Tikiu, jei teks bendrauti su jais ateityje palaikysiu ir toliau gerus santykis.
Na, o visgi ką pavyko sužinoti: Japonijoje atakos iš Kinijos jau tęsiasi bene 7 mėnesius iš jų 4 mėnesius Japonija jau be Seimo ir be savo žemių. Bandoma vis rengti įvairius sukilimus, tačiau bergždžiai, vis mažėjantis entuziazmas žaidimui sparčiai mažina piliečių gretas, artėjanti vasara, šiltas pavasaris tikrai kiša koją, o ir sąjungininkų ne perdaugiausiai, tik Pietų Korėja. Japonija bandė derėtis visais įmanomais būdais, tačiau Kinija nesileidžia visiškai į kalbas ir aišku realiai ko jai leistis, juk ji turi visus Japonijos regijonus, o ši silpna šalis, kuriai nepavyksta apsiginti. Galėtų galbūt tikėtis iš kitų aljansų pagalbos, nes Japonija palaiko gerus ryšius su pavieniais kitų aljansų nariais, tačiau pagalbos nepakanka, plius tai, kad savų aktyvių žaidėjų tikrai retos gretos. Be abejonės Japonija bandė prisijungti prie šiek tiek stipresnio aljanso LETO, tačiau nepavyko dėl to, kad palaikė gerus santykius su Kipru. Japonija turi minčių sukurti kitą aljansą, kuriame jungtųsi mažos valstybėlės panašios į Japoniją ir padėtų viena kitai, tačiau tai kol kas tik mintys. Pagrinde į ratus kiša pagalius RoC ir nelabai sutaria su USA, nors ir nesipyksta. Betkokiu atveju Japonija taiki šalis, turi vilčių palaikyti gerus santykius ir malonų bendravimą su Lietuva, kaip pats Mofa sako: ,, Kas čia žino, gal viena dieną teks regzt kokius planus drauge”. vCP taip pat pridūrė, jog be Kanados labai gerus santykius palaiko dar su keliomis šalimis: Serbija, Vengrija ir Tailandu. Tačiau kaip matome tos draugystės mažai kuo padeda. Aišku viskas gerokai pasikeistų jei Japonija prisijungtų prie kokio tikrai stipraus aljanso. Tačiau yra kaip yra.
Todėl labai liūdna matyti tokią taurią ir įspūdingą šalį RL, o eLife tiek vargstančią. Mielai ištiesčiau jiems pagalbos ranką, jei tik mano ranka tikrai gelbėtų.



Keli faktai apie Japoniją:
1. Būti vestuvių dalyvių labai šaunu, nes naujavedžių pora turi apdovanoti savo svečius brangiomis dovanomis, o svečiai turi atnešti kažkokią sumą pinigėlių vokelyje anonimiškai ir ta suma gali būti ir labai nedidelė, o vestuvėse gautos dovanos gali būti itin vertingos. Todėl Japoniškos vestuvės itin brangios ir labai didelė prabanga.
2. Ne Japonai moterims liepdavo kišti kojas į mažesnius batus ir tai laikė estetine grožio vertybe, tai kinų išmislas.
3. Japonijoje kaip niekur kitur itin daug visokių saldumynų, dauguma iš jų importuoti iš kitų šalių ir pritaikyti savaip: purškiami ledai su vanile ir arbata, ledai su braškėmis ir arbata ir t.t. Keksiukai su žaliąją arbata, alus su žaliąja arbata, na praktiškai viskas su žaliąja arbata.
4. Japonija viena didžiausių importuotojų pasaulyje, nors eksporto skaičius gerokai mažesnis nei kitų šalių. Ar lyginant su importu.


(foto paimta iš interneto)
5. Pačinko liga- tai priklausomybė nuo pačinko aparatų, kas tai per velnias? Atskleisiu paslaptį: ja nesusirgti gali tik patys stipriausieji, o bent viena kartą nesužaisti ir neišbandyti- praktiškai neįmanoma. Tai didžiausia patalpa per kelis aukštus lošimo aparatų. Čia beprotiškame garso lavinoje praktiškai negali girdėti net to kas sakoma prie pat ausies, bet čia ne vien standartinai lošimo aparatai, kur turi iškristi 3 vienodi simboliai, pasiberia didžiausia lavina metalinių 2cm skersmens burbuliukų, kuriuos vėliau pasisveri ir tą sumą išsikeiti į kokį pliušinuką. Čia pilna ir kitokių žaidimo aparatų, kaip su žnyplėm ištraukti žaislą, kaip nusifotografuoti anime veikėjo pavidale, ar pagroti būgnais bei elektrine gitara kaip super Rocko žvaigždė, ar dar geriau pavairuoti lenktyninį automobilį. Bent vieną iš pinigų rijimo aparatų nori nenori vistiek privilioja išbandyti.
Ir taip aš prateriojau visus 1000 Jenų, taip taip ir aš panorau būti Rocko žvaigžde ir su gitara sugroti kokį kietą legendinį gabalą, vėliau panorau pabūti ir anime veikėja, tačiau ir tai reikia laimėti, o laimėt sunku.
Ir tai, kad šalis yra automatų šalis- faktas, čia be galo daug visokių automatų nuo cigarečių iki makaronų su vištienos kulšele ir daugelį kitų…




Na, o dabar pats laikas tęsti kelionę po Japonijos lygumas ir aukštumas.

Na ir jau ketvirtąją dieną važiavome į Kamakurą, prie pačios didžiausios budos statulos Japonijoje. Ir aišku, vietinių menininkų- amatininkų mietslį. Na menininkų miestelis tikrai šaunus, tiek vienoje vietoje visokių menų, man kaip menininkei tikrai žibėjo akys.

Keliavome į Shogune kur susikūrė pirmasis samurajų klanas. Vaikščiojom po pilį, su be proto pavojingais laiptais, laipteliais, kuriais tuometiniai samurajai bėgiodavo. Ten vos pati kojos neišsisukau.


Aplankėme Hasedera šventyklą, nuostabus parkas, su nuostabia gamta. Tikrai verta čia pabuvoti bent keliatą minučių, nes būtent šioje vietoje ir yra kažkas tokio, kas verčia susimąstyti. Ir galbūt viena iš nedaugelio nesukomercintų šventyklų.

Kitą dieną turėjom pamatyt Fudžisan kalną, pamatyt pamatėm, tačiau nufotografuoti nepavyko. Kaip tik šią dieną prasidėjo lietūs, deja kaip bebūtų, bet tokiam lietui pliaupiant, deja fotoaparato išsitraukti neišdrįsau. Na, bet viskas atsipirko, kuomet nustojus pliaupti lietui, keliavom pas beždžiones. Tai buvo tikrai įspūdinga, kai laukinės beždžionės vaikščioja visiškai šalia tavęs nebijo ir net bando ieškoti tavo galvoje blusyčių, nusivylusios bėga šalin. Mes kaip tik patekom per jų maitinimo laiką: metamas obuolys į žemę suskyla, sušoka visos 160 į raudonąją knygą įtrauktų snieginių beždžionių, jos kovoja dėl maisto kąsnelio- išskyrus vieną, motiną su mažyliu. Šios beždžionės niekas neliečia.




Šeštoji diena nebuvo itin įspūdinga, praktiškai visą dieną praleidom autobuse, keliavom į kalnus, tačiau pakeliui sustojom senoviniame kalnų miestelyje. Jis nėra kažkuo ypatingas, tiesiog namai visa aplinka stengiamasi išlaikyti autentiškai, čia nepamatysite daugiabučių gelžbetonio pastatų, viskas iš medžio, šiaudiniai stogai. Kas dar yra neįtikėtina, kad ten nėra visokių prabangių dalykų, kaip univermaginių parduotuvių ar kažko panašaus, žmonės verčiasi ryžių auginimu, sakės daryklėle, o žiema rankų darbo suvenyrų gamyba ir panašiais dalykais, turistams. Aišku rasite elektrą ir vandentiekį, bei kanalizaciją, tačiau apie belaidį internetą ir daugelį kitų patogumų teks pamiršti, o jei norite pasilikti žiemai, tad teks gerai apmąstyti šia galimybę, nes išėjus į lauką vienas neatsargus judesys, gali reikšti keturis metrus sniego virš galvos.



Ant šio maketo labai gerai matosi, kaip yra statomi namai šioje vietovėje. Pirmųjų dviejų aukštų aukštis- kažkur apie 4 metrus, tos mažos durelės skirtos išeiti žmonėms į paviršių kuomet tiek daug prisninga. Prisninga iki viršutinių aukštų retai, tad tos durelės aukštesnių aukštų lieka dažniausiai nepanaudotos, tačiau ką gali žinoti pastatai statomi būtent taip dėl visa pikto. Šie pastatai neturi rūsio, tad kai prisninga iki 4 metrų apatiniai aukštai naudojami kaip šaldomoji kamera, o viršutiniai gyvenamieji. Tuo tarpu vasarai tirpstant sniegui nuo kalnų bėga daug visokiausių šalto vandens upeliūkščių, kurie naudojami įvairioms reikmėms, vieną iš jų taip pat palaikyti šaltai įvairiems produktams.

Vakare pajudėjome link kalnuose esančio viešbučio, jame pernakvojome, aišku apie internetą teko pamiršti ir susisisiekimą su artimaisiais. Tačiau viską atpirko Oncės. Kas tai? Ne ne ne tai ne Onutės kaimynės iš gretimo namo 😃 Tuojaus viską paaiškinsiu: tai terminės vonios, kuomet iš žemės geizerių veržiasi karštas apie 40laipsnių vanduo.



Kalnuose tarp akmenų susidaro natūralios karštosios vonios, kuriose gali maudytis. Tačiau Japonai maudymąsi supranta šiek tiek kitaip nei mes. Prieš einant į šias vonias turi nusirengti nuogai, apsirenkti yukatą, tai nelietuviškai tariant- chalatas.



Nuėjus į tam tikrą patalpą su yukata, ją nusirengti ir apsiprausti labai gerai, kad neliktų jokių nešvarumų, vėliau prisidengęs tik rankšluosteliu keliauji į tas vonias. Įlipęs į jas rankšluostėlis negali patekti į vandenį, vonioje turi likti taip kaip tave Dievas sukūrė visame gražume. Dėl to pergyventi tikrai nereikia, nes visada būna padaryta, kad moterys oncėse maudosi atskirai nuo vyrų. Šiose voniose ilgai išbūti negali, nepaisant to, kad jos yra ir lauke, o oro temperatūra vos siekia 0 laipsnių, kartais net mažiau, deja karštas garuojantis vanduo ir tame karštame vandenyje išmirkti ilgai tiesiog neįmanoma. Pabuvojau gal 10-15 minučių ir patraukiau į savo kambarį, kaip bebūtų, bet jų tikrai pilnai užtenka atsigauti viskam kas įmanoma. Pačių Oncių kaip atrodo nufotografuoti tikrai neketinau- savaime suprantama dėl kokių priežasčių, tačiau kaip tai atrodo galima pamatyti fotografijoje su beždžionėmis.




Na ir galiausiai formulė kaip išgyventi 100 metų, labai paprasta, prieš atsikeliant iš lovos padaryti mažą kelių minučių mankštelę, nusiprausti po šaltu dušu, pavalgyti būtinai pusryčius, pietus ir vakarienę, po darbo išlenkti 100gramų sakės ir taip kiekvieną dieną. Čia gal ir rutina, bet negalima daryt išimčių nei dienos 😃. Tai papasakojo dvi šimtametės seserys, kurios, nestokoja humoro jausmo bei gerų gyvenimiškų patarimų 🙂



Na ir kitoje paskutiniojoje dalyje skaitysite:
1. Bembių pasaulyje
2. Kaip Japonai gaudo nusikaltėlius
3. Kokia vidutinė japono alga.
4. Pamatysite keletą nelegalių fotografijų, kurios kainavo 1000 Jenų baudos.
5. Subtilybės iš nindžių miestelio.
6. Ir šiaip keletą įdomybių bei keletą nuotraukų, kuriomis norėsiu pasidalinti su jumis.

Pagarbiai URM ambasadorė Japonijoje Akviliutte