Join the new world

Žalgirio mūšis

Šiandien liepos 15diena, kuri žinoma visam pasauliui. Sveikiname Jus, o dabar truputėlis istorijos kas vyko prieš jį ir detaliai apie mūšį.
Dinastijos ryšių suvienytos Lenkijos ir Lietuvos valstybės buvo už Ordiną galingesnės ir negalėjo leisti jam savivaliauti. Didelis karas buvo neišvengiamas, abi pusės jam intensyviai ruošėsi. 1409 m. gruodžio mėn. susitikę Breste, Jogaila ir Vytautas sudarė strateginį karo žygio planą. Jo galutinis tikslas – užimti Ordino sostinę Marienburgą, pakeliui į ją sutriuškinus Ordino kariuomenę. Sąjungininkų kariuomenė turėjo susitikti prie Vyslos, ties Červinsku, ir artimiausiu keliu žygiuoti į Ordino sostinę. Šį planą sąjungininkams pavyko nuslėpti nuo Ordino šnipų. Kryžiuočių vadovybė tikėjosi, jog sąjungininkai, kaip ir 1409 m., veiks pavieniui – vieni žygiuos Pavysliu, o kiti – panemunėmis.
Ruošdamasis karui, Vytautas surinko 40 pulkų iš jam pavaldžių aštuoniolikos lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir rusų žemių: Trakų, Vilniaus, Kauno, Gardino, Lydos, Medininkų, Smolensko, Polocko, Vitebsko, Kijevo, Pinsko, Naugarduko, Bresto, Volkovysko, Drohičino, Melniko, Kremeneco ir Starodubo. Jogaila iš visų Lenkijos žemių atvedė 50 pulkų. Taigi kariuomenė buvo surinkta iš didžiulės Rytų ir Vidurio Europos teritorijos. Jogaila ir Vytautas dar turėjo samdinių iš Čekijos ir totorių. Ordinas savo ruožtu turėjo 51 vėliavą; be savųjų karių, jis dar pasitelkė čekų, moravų, bavarų, saksų, austrų, frankoniečių, vestfalų, tiuringų, lužitėnų, švabų, frizų, riterių nuo Reino ir iš Pamario. Lenkija ir Lietuva turėjo 29 tūkst. raitelių, o Ordinas – 21 tūkst., iš jų apie 4-5 tūkst. talkininkų iš Vakarų, be to, iš viso buvo apie 10 tūkst. pėstininkų. Taigi mūšyje dalyvavo apie 60 tūkst. žmonių.
Sąjungininkų žygis prasidėjo po to, kai dideliuose plotuose išsklaidytos Lenkijos ir LDK kariuomenės 1410 m. birželio pabaigoje susitelkė ties Červinsku. Liepos 3 d. jungtinės karinės pajėgos įžengė į Mozūriją, o liepos 9 d. perėjo Ordino sieną. Prie Druvintos upės ties Kauerniku sutikę Ordino pajėgas, sąjungininkai, vengdami susidūrimo, apeidami upę, pasuko kitu keliu pro Soldau, Gilgenburgą, Tanenbergą, Osterodę arba Alenšteiną.
Liepos 15 d. Rytą sąjungininkams, žygiuojantiems į Marienburgą (iki jo buvo likę 90 km.), ties Tanenbergo kaimu kelią pastojo Ordino kariuomenė, vadovaujama magistro Ulricho fon Jungingeno. Riteriai čia buvo numatę užkirsti priešui kelią. Mūšio vietoje, maždaug 4 kvadratinių kilometrų plote, iš abiejų pusių išsirikiavo 50 tūkst. karių ir riterių, o už mūšio lauko – gurguolės. Sąjungininkų dešinįjį sparną, kuriame buvo išsidėstę LDK kariai, dengė Laubeno ežeras, tačiau vandens telkinys neleido jiems manevruoti iš šono. Kairiajame sparne buvo lenkų pulkai, juos iš kairės dengė miškas – Žalgiris. Šiuos pulkus, matyt, sudarė priešakiniai daliniai – raiteliai ir rezervas – pėstieji. Sąjungininkų buvo viena armija ir vienas vyriausiasis vadas – Lenkijos karalius Jogaila, bet tiesiogiai mūšiui jis nevadovavo. Jo pusbrolis Vytautas buvo svarbiausias asmuo karaliaus sudarytoje aštuonių žmonių karo taryboje. Vadovaudamas LDK kariuomenei, jis pats dalyvavo mūšyje ir buvo tikrasis mūšio vadas.
Praslinkus maždaug valandai nuo mūšio pradžios, Vytauto vadovaujama kariuomenė, išskyrus centre stovėjusius tris Smolensko pulkus, kuriems vadovavo Lengvenis Algirdaitis, pasitraukė Zėvaldo kryptimi. Tai buvo Vytauto sugalvotas ir Jogailos sankcionuotas manevras. Tariamu pasitraukimu iš mūšio lauko Vytautas siekė suardyti vokiečių riterių rikiuotę ir juos išsklaidytus iš naujo užpulti. Tokia LDK kariuomenės mūšio taktika visiškai pasiteisino. Riteriai persekiojo atsitraukiančiuosius, o šie persigrupavę su nauja jėga perėjo į kontrpuolimą. Tai turėjo lemiamą reikšmę pergalei pasiekti. Mūšio lauke likusi lenkų kariuomenė didvyriškai tęsė mūšį. Kai svarbiausiame mūšio etape pats magistras, atvedęs 16 rezervinių pulkų, užgiedojo pergalės giesmę („Christ ist erstandin“) ir lenkų jėgos, neatlaikusios stipraus spaudimo, ėmė žlugti, „staiga nugalėtojai tapo nugalėti“. Mūšio pabaigoje kryžiuočiams triuškinantį smūgį sudavė Vytauto vedami lietuviai.

Žalgirio mūšio lauke žuvo visa Ordino vadovybė: magistras Ulrichas fon Jungingenas, maršalas Frydrichas fon Valenrodas, didysis komtūras Kunas fon Lichtenšteinas, beveik visi krašto komtūrai ir žymūs riteriai, kiti pateko į nelaisvę. Sąjungininkai paėmė 51 pulko vėliavą. 1412 m. popiežiaus Jono XXIII bulė teigė, kad Žalgirio lauke tą dieną žuvo 18 tūkst. krikščionių. Šis skaičius gal kiek perdėtas, bet mūšio lauke ir jo prieigose (ties Frogenau stovykla) galvas paguldė didžioji Ordino kariuomenės dalis. 1416 m. Konstanco bažnytiniame suvažiavime buvo pareikšta, kad tokio didelio valstybės sutriuškinimo pasaulis dar nebuvo regėjęs.




Širdingai dėkoju Eksui, kuris padėjo rašant šią istoriją.