(Ne)rimtai. Kodėl nėra balkono?

Day 2,236, 06:56 • Published in Lithuania Lithuania • by miestiete


Siurrealizmas (pr. sur – virš, réalisme – tikrovės, realybės) – XX a. III-V dešimt. kultūrinis, intelektinis, artistinis, meninis judėjimas. Kilo iš dadaizmo, kuris klestėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dadaistai pirmieji atkreipė dėmesį į žmogaus pasąmonę kaip įkvėpimo šaltinį. Siurrealizmas prasidėjo su Andrė Bretono siurrealizmo manifesto paskelbimu 1924 m.

„Manifestas“ – tai teorinis A. Breton’o ir jo bendražygių paieškų apibendrinimas ir pozicijos deklaracija. Jame siurrealizmas apibrėžiamas kaip „1. Psichinis automatizmas, kuriuo perteikiamas tikrasis minties veikimas, pasitelkus žodį, raštą ar kokį kitą būdą. Tai minties diktavimas atmetus bet kokią proto kontrolę ir nesiekiant jokių estetinių ar moralinių tikslų. 2. Filosofine prasme siurrealizmas pagrįstas tikėjimu, kad egzistuoja aukštesnė tikrovė, kurioje viešpatauja iki šiol nepripažintos asociacijų formos, kad sapnas yra visagalis, kad egzistuoja betikslis minčių žaismas. Siurrealizmas siekia galutinai suardyti visus kitus psichikos mechanizmus ir spręsti svarbiausias gyvenimo problemas.“



Epizodas 1
Vaizdas visiškai nespalvotas, kaip juodai baltose fotografijose.

Kelias į barą-malūną „Aitvaras“ betonuotas didžiulėmis plokštėmis. Šioks toks užvažiavimas lyg neįgaliesiems, milžiniškos durys. Kažkada tai buvo vandens malūnas, dabar tapęs mini baru su keliomis skirtingomis salėmis. Aplink medžiai su lapais, krūmynai. Atrodo lyg teritorija aplink būtų neprižiūrėta, nors čia dažnai renkasi žmonės. Betonuoto kelio linijos kertasi, viskas balta. Akmenukas! „Aitvaras“ medinis, durys dydžio, kaip dviejų aukštų namas. Kodėl nėra balkono?

Aš ir Adolf.H įžengiame į „Aitvarą“. Vienas, du, trys. Vidury kambario stovi didžiulė lova mediniais kraštais. Visur svaidosi daiktai, kėdės, krėslai, plokštelės, pagalvės, užklotai. Aš užkritusi guliu tarp lovos ir sienos. Negaliu pajudėti. Kiek čia daug visokiausių daiktų. Adolf.H pamatęs, kad nebejudu, nusišypso, apsisuka ir nueina apsitarti su čia pat stovinčiu kambaryje Heinrich.H. Jie nori mane parduoti, o aš guliu tarsi suparalyžiuota ir negaliu pajudėti. O, lubos!



Epizodas 2
Vaizdas spalvotas, spalvos itin ryškios kaip tie žymekliai.

Stoviu už tų didelių medinių durų „Aitvare“. Jis trykšta ruda ir raudona spalvom. Įeinu į mažą pailgą kambarėlį aukštomis lubomis. Vidury kambario stovi smėlio spalvos stalas, užtiestas balta staltiese. Vidury didžiulė gėlių puokštė. Tokios didelės, purios, pilnos ir turtingos. Tikros gražuolės gėlės. Stalas ovalo spalvos, su kampuotais galais, aplink stalą paprastos kėdės. Praeinu kambarį smėlio spalvos kilimu.

Atsirandu bariuke. Vietoj baro stalo pastatytas mažas pufikas kampe. Jauki vieta. Neažįstamos merginos paklausiu, kur galiu užsisakyti gėrimą. Ji netarusi nė žodžio, pažiūri pakraupusiomis akimis ir parodo į kampą. Priėjusi laukiu barmeno, tuo tarpu prisimenu, kad reikėjo parašyti Mindziui. Išsitraukiu savo telefoną, užfiksuoju laiką 5:53. Ką aš čia veikiu?

Barmenui atėjus užsisakau kokteilį. Mano rankoje atsiranda didžiulė stiklinė, o į ją pilami visokie gėrimai. Trykšta spalvų kokteilis: ryškiai oranžinė, geltona, žaliai salotinis laimas. Spalvos skraido atskirai mano taurėje tarp ledukų. Kažkur šmėsteli „Martini“ užrašas, atsirada Fantizija su Martini taure, kurioje žalia žalia alyvuogė. Jie susišypso su barmenu... Pastarasis paima gėrimus, kurie pasitaiko po ranka ir pila viską ant žemės. Spalvų kokteilis tarsi sulėtintam filme atsimuša į žemę, matau kaip skysčio lašai drabstosi po visą erdvę. Geltona, ryškiai žalia, oranžinė... Nusisuku nuo pseudobaro.

Tik atsiribojusi nuo baro apsidairau po kambarį. Itin maža erdvė, vidury stovi mini kavos staliukas, aplink sudėlioti foteliai. Čia įsitaisiusios penkios merginos, labai gerai man pažįstamos. Kažkodėl pagrindinė jų Fantizija, o aplink susėdusios EmuSV, pantera7, malfame ir nepažįstamoji. Viename kampe stovi mini foteliukas, atskirai nuo visų kitų, pastatytas priekiu į sieną. Žinojau, kad ta vieta mano. Vos atsisukau nuo pseudobaro, mane iš karto pažino malfame ir tarė Fantizijai:

- Tikiuosi, kad nebenorėsi pereiti į kitą barą, nes čia atėjo ji...
Aš joms tik kažką numykiau, kad einu į savo foteliuką ir joms netrukdysiu. Tuo tarpu pamatau pantera7 veidą. Jis visas buvo išsiuvinėtas ryškiai mėlynais šilkiniais siūlais. Siūlelis prie siūlelio ir visas visas veidas dengtas mėlyna spalva. Nosis priminė voveraitės snukutį.



Epizodas 3
Vaizdas nors ir spalvotas, tačiau spalvos niūros

Einu su Mindzium kažkur netoliese plytelėmis grįstu taku pėstiesiems. Tikriausiai ruduo. Šlapia, visur tešlynai, medžiai numetę lapus. Kažkur tarp daugiabučių pravažiuoja troleibusas.

Staiga mūsų žvilgsnius patraukia lekiantis Adolf.H su didžiuliu juodu šunimi. Skalikas tempte tempia Adolfą.H link troleibuso. Jam nuvažiavus, šuo sustoja, apsidairo. Mes toliau stebim, kas vyksta. Šįkart Adolf.H tempiamas prie dviejų vaikinų ėjusių pro šalį. Adolfas pradeda rėkti ant šuns, kad šis pultų juos, tačiau vaikinai pabėga. Juoda Adolf.H striukė šmėsteli link mūsų. Skalikas pamatęs mane puola ir įsitveria į mano kelnes, tačiau dar odos nekliudė. Aš persigandusi abiem rankomis stumiu šunį nuo savęs, jaučiu jo šonkaulius per plonytę odą. Skalikas paleidžia mano rūbą ir puolą kaklą, kairėje pusėje perkanda gerklę...

Epizodas 4
Šviesu

Atsibundu nuo patirto šoko rankomis susiėmusi už gerklės, staigiai pakeliu akis į laikrodį, kuris rodo 6:53...



Tolesniam laikraščio vystymui, didesnei motyvacijai ir mano darbingumo pakėlimui kviečiu paremti mano laikraštį "Pokalbiai su miestiete" bet kokia materialia forma 😉

Už laikraščio "Pokalbiai su miestiete" susimokėjo šie gerbėjai:

Day 1672 - Day 1895
iPSiArt, Mindziuss, Kalnu Karabachas, merkasz, djpacuk, Migasss, Edgarassx, saslykas, XVIII, MindeSuminde, EdgarasMzk, HEXaminas, vilkdalgis, Geranoris.

Ačiū JUMS!



Su šypsena,
LTS Žurnalistikos Klubo narė
miestiete