Vienybė žvakių šviesoje

Day 1,759, 09:38 • Published in Lithuania Lithuania • by Migasss
Sveiki gyvi, brangūs tautiečiai!
Štai ir dar vienas straipsnis, kurį tenka rašyti ne savo kabinete, man priklausančioje redakcijoje, o savo namo rūsyje... Net nepamenu, kada paskutinį kartą tai dariau... Prie rumunų? Ne, tada sėdėjau prezidentiniame bunkeryje ir ruošėm puolimus. Gal dar seniau, kai baltarusiai, padedami EDEN buvo įsiveržę?

Ilgai negalvodamas pradėjau niūniuoti pamėgtas Marcinkevičiaus eiles. Vokiečiai užėmė man taip brangų Sudūvos kraštą. Bjaurybės, jog mus palaužtų ir elektrą atjungė. Sėdžiu slaptam bunkeryje, žvakių šviesa apšviečia kambario sienas ir daugybe, mano parašytų straipsnių. Ir mano senąją spausdinimo mašinėlę. Mašinėlė, kuri naudota tik karo atvejais, nes jai nebaisi ir elektros netektis, ir bet kokiems kompiuteriams žalingas kraujas ar purvas.

Staiga man pašiurpo plaukai ant nugaros. Riksmas... bėgimas... šūviai. Mano rūsyje yra mažas langas į gatvę, tačiau aš jį užklijavęs juoda plėvele. Užpūtęs žvakę, tyliai nuslinkau prie to langelio ir atplėšiau mažą kraštelį, jog matyčiau kas dedasi lauke. Nors jau buvo sutemę, lauką apšvietė mėnesienos skleidžiama šviesa, kuri mūsų miestą nudažė raminančiu mėliu. Tada pamačiau būrį naktinės vokiečių sargybos, kuri vaikščiodavo būriais ir saugodavo savo šiknas nuo galimo sukilimo. Šį kartą, būrys vokiečių kažką vijosi.

-HALT! - suriko vienas iš jų, nutaikęs ginklą į pasprukti bandžiusį lietuvį.

Lietuvis, pasirodo mano mėgstamiausios mėsinės savininkas sustojo prie pat mano namo. Prie pat mano langelio... Jis vis arėjo, kol nugara atsirėmė į sieną. Galėjau pamatyti tik jo kojas. Ginkluoti automatais, priėjo penki vokiečiai. Jie kažką suriko. Atrodo bandė pasakyti, jog nusisuktų... Bailiai, net nesugeba pažiūrėti į akis... Mėsininkas, storu balsu suriko:

-Tegyvuoja Lietuva!!!

Jo balsą palydėjo salvės iš automatų...



Užgniaužęs kvapą bandžiau susiturėt ir negriebus po ranka esančiu ginklu, nepulti mirčiai į nasrus. Kai priešas yra galingesnis ir jų yra ne vienas, jį galima įveikti pasitelkus protą ir širdį.

Tyliai pasitraukiau nuo lango ir pažvelgiau į sieną, kuri tapo egzekucijos vieta. Šalia jos - ginklų lentyna. Pradėjo gniaužti sąžinė, bet mėsininkui padėti jau nebegalėjau... Tačiau padėsiu kitaip!

Nuėjęs prie spausdinimo mašinėlės, vėl uždegiau žvakę, kuri po truputi įsidegdama vėl nušvietė mano rūsį. Nupūčiau nuo jos geroką dulkių sluoksnį. Iš lentynos suradęs baltesnių lapų, įkišau juos į mašinėlę. Sutraškinęs pirštus, ėmiausi taip pamiršto rašymo. Pirštai patys pradėjo groti mygtukais it pianinu. Iš karto susilipdė neblogas tekstas:


,,Brangus Lietuvi!

Laikai sunkūs, tačiau mes stiprūs. Šiuo metu, mums reikia susikaupimo ir tvarkos. Mes turime pamiršti bet kokį jėgų švaistymą ar kovojimą tarpusavyje. Šią akimirką, mums reikia kiekvieno piliečio. Susikaupimo ir organizavimo. Mes privalome klausyti mūsų vadovų. Mes privalome kautis ten kur nurodyta. Mes neturime teisės švaistyti mūsų jėgų ten, kur jų nereikia.
Lietuvi, Tu - Lietuvos viltis. Jos suvereniteto garantas. Nesvarbu tu jaunas ar senas, stiprus ar silpnas, turtingas ar nepasiturintis, mes visi turime susivienyti bendram tikslui - Pergalei!

Kiekvienas šūvis paleistas iš prasto ginklo yra smūgis prieš Lietuvą. Kiekvienas šūvis paleistas tik dėl to, jog gautum medalį - pragaištingas.
Kiekviena rietena ar nepaklusimas kariniams nurodymams yra tėvynės išdavystė. Ne tik mylimos šalies, bet ir pačio savęs.

Broliai ir seserys, kovokim iki galo! Kaukimės TIK ten, kur mums liepia generolai! Susivienijime slypi baisi jėga, kurios nepajėgs nugalėti net ir didžiausi ir galingiausi priešai!"




Pažvelgęs į savo darbą nudžiugau. Vis kažkas. Vis kažkas, kas bent kažkiek prisidės prie pergalės. Taip pradirbęs iki aušros, turėjau daugybę šio laiško kopijų.
Sudėjęs jas į didelį maišą, permečiau per petį. Stvėriau savo ginklą su gera optika ir užpūčiau beveik ištirpusią žvakę. Gatvėje jau pradėjo vaikščioti žmonės. Karts nuo karto girdėjau kūkčiojimus. Atvėriau liuką ir išlindau apgriautoje bažnyčioje.

-Bedieviai, - suniurzgiau apsižvalgęs,- jiems nieko nėra šventa.

Apsižvalgęs, pradėjau kopti į bažnyčios bokštą.



Tik užkopęs, numečiau ginklą ir maišą laiškų. Pora kartų giliai įkvėpęs, pagaliau apsižvalgiau. Pataikiau užsiropšti per pačią aušrą. Visas miestas lyg ant delno... Graži ta mūsų Lietuva. Nenuostabu, jog tiek šalių kėsinasi į mūsų kraštą. Čia rojus, nors žmonės čia gyvena, apsipranta ir to nebepastebi. Nejau iš žmogaus reikia kažką atimti, jog suprastų, kaip tas daiktas yra toks nepaprastai brangus. Bet baisiausia, kai tai - Tėvynė...

Atrišau maišą ir įkišęs ranką į maišą, ištraukiau šūsnį laiškų tautiečiams. Dar kartą pažvelgęs į miestą, iš visų jėgų sviedžiau šios nakties darbą tiesiai į gatvę. Pradėjau greitai saujom svaidyt šiuos laiškus.
Žvelgiant iš šono, atrodė jog sninga... Laiškai lėtai leidosi ant žemės, kur jų ištiestomis rankomis laukė žmonės.

Staiga gatvėse išvydau sujudimą. Ne lietuvių, o vokiečių, su bjauriomis, paleistų vidurių spalvos uniformomis. Užsitaisiau savo snaiperį. Seną, tačiau galingą karabiną su nuostabia optika.



Pradėjau taikytis ir balsu giedoti himną.


- Lietuva, Tėvyne mūsų,
Šūvis. Ginklo galą nušvietė didelis ugnies pliūpsnis.
- Tu didvyrių žeme,
Šūvis. Pajutau atatranka.
- Iš praeities Tavo sūnūs
Šūvis. Krito trečias vokietis.
- Te stiprybę semia.
Šūvis. Žmonės tebegaudo laiškus.
- Tegul Tavo vaikai eina
Šūvis. Krito prie bažnyčios atskubėjęs jaunas priešas.
- Vien takais dorybės,
Taikiklyje pamačiau, jog vienas praeivis bedė peilį vokiečiui, kuris į bokšto viršūnę taikėsi paleisti raketą.
- Tegul dirba Tavo naudai
Šūvis, tačiau man į petį.
- Ir žmonių gėrybei.
Šūvis. Nudėjau šaulį ant parduotuvės stogo.
- Tegul saulė Lietuvoj
Šūvis. Krito vokiečių ryšininkas.
- Tamsumas prašalina,
Šūvis. Akyse aptemo, susiėmęs už pilvo, pajutau karštą kraują. Sukandęs dantis tęsiau:
- Ir šviesa, ir tiesa
Šūvis. Netoli mano galvos esančioje sienoje atsirado didelė skylė... Snaiperis.
- Mūs žingsnius telydi.
Šūvis. Krito snaiperis, kuris tupėjo netoli esančiame bokštelyje.
- Tegul meilė Lietuvos
Sukaupiau visas jėgas.
- Dega mūsų širdyse,
Šūvis. Vokietis, kuris kėsinosi apšaudyti apačioje esančius žmones pradėjo spjaudytis krauju.
- Vardan tos Lietuvos
Burnoje jutau sūrų kraujo skonį. Šūvis...
- Vienybė težydi!
Sušuko visas miestas







Kovok už Lietuvą, ne už medalį. Naudokis valstybės daviniais, naudok juos taip, kaip prašo kariuomenė. Stiprybė vienybėje!
MES GALIME LAIMĖTI!

UŽ LIETUVĄ!
UŽ VIENYBĘ!
UŽ NEPRIKLAUSOMĄ IR NEDALOMĄ TĖVYNĘ!