Join the new world

https://www.youtube.com/watch?v=6C8srmWXlys

Štai sėdžiu ir galvoju, kad neliko apie ką rašyti, net sakinį užrašyti tapo taip sunku. Nėra naujienų, nėra žmonių, nėra kalbų, o jausmas kaip po ilgo karo, paskutinio lemtingo mūšio, likęs gyvas karys, aplinkui regi lavonus ir priešų, ir savų, uodžia parako, svylančios mėsos ir plastmasės tvaiką. Bet širdy jam ramu - jis gyvas, o ilgas, varginantis karas baigėsi, dabar į kraštą pagaliau sugrįžo taika ir ramybė. Tik viena liko nenutarta jo mintyse, juk jis karys nuo tos dienos kai pirmą kartą išvydo šviesą, kai jo plaučiai prisipildė gaivaus ir drėgno rudens oro, o šiandien karo nebėra, nebėra dėl ko kovoti, ką ginti.
Bet parašius žodį, lyg aidas atskrieja antras, o po antro ir trečias, po truputį randasi sakinys ir tik tada išsižiebia viltis, kad dar ne viskas prarasta - dar gyvensim, dar atsikursime, reikia laukti geresnių laikų. Stebėti laiką, kol geresniu jis pataps, kaip kokiam filosofui, kurs žvelgdamas į medžio lapelį stengiasi įminti mintis ir didžiausias niekam nežinomas paslaptis. Ir aišku viena, kad kiek besistengtų kūrėjai pražudyti mus ir šį pasaulį, jiems nepavyks, o gal nepavyks suvaldyti to, ką tiek laiko kruopščiai kūrė.
Ir šiandien, rašydamas šį trumpą straipsnelį, vis pagalvoju, jog esu tik svečias, taip, jau nebe dalyvis. Pasenęs kūnas, išdžiuvęs kraujas gyslose, bet mirtis vis neateina ir jos laukdamas vykdau seną savo uždavinį, kai, dar būdamas labai turtingas ir galingas, mąsčiau apie pabaigą - parašyti paskutinį straipsnį.
Ir tebūnie jis apie du mano kūrinius, vienas buvo mokytojas, o kitas mokinys.