Prezidento atsistatydinimo pareiškimas

Day 724, 12:48 • Published in Lithuania Lithuania • by manteliuks
For international readers: This is the article about my resignation from the presidency of eLithuania.

Galbūt tai kažkam pasirodys labai emocionalus ir spontaniškas žingsnis, žengtas po mano paties pasirinkto vice-prezidento straipsnio. Tačiau čia tik viena medalio pusė... Šiame straipsnyje pamėginsiu pagrįsti savo sprendimą, kuris yra kompleksinių priežasčių visuma.

Taip, kritika yra gerai, kai kalbama apie pagrįstą kritiką, kuri apima veiklą žaidime, nes eRepublik - tai žaidimas, virtuali bendruomenė, su savo logika, kurios nereikėtų tapatinti su realaus pasaulio įvykiais, nuo kurių, žinoma, nepabėgsime, bet viskas, ką darome čia neturėtų būti siejama su realia mūsų gyvenimo veikla ir patirtimi, jei ji netrukdo mūsų buvimui žaidime.

Kalbant labiau suprantamai, noriu pasakyti, kad visiškai nesvarbu, kas yra žmogus realiame pasaulyje, koks jo charakteris, būdas, jei šiame (ar bet kokiame kitame) žaidime jis yra tiesiog geras žaidėjas. Nesvarbu, ar esi moksleivis, ar studentas, ar žmogus su negalia, ar pensininkas, ar sportininkas, ar verslininkas ar velniai žino kas - čia visi yra žaidėjai, t.y., lygūs vieni kitų atžvilgiu ir gebėjimą žaisti šią tekstinę strategiją apsprendžia sugebėjimas ir turėjimas laiko rašyti tekstus. Turiu omenyje ne vien straipsnių rašymą, bet ir dalyvavimą diskusijose forume, skype ar kitose vietose, kur skirtingi žmonės susirašinėja apie įvairius žaidimo aspektus.

Mano asmeninis sugebėjimas rašyti tekstus, t.y., žaisti šį žaidimą įvertintas tuo, kad buvau išrinktas bendruomenės lyderiu - prezidentu. Tai leidžia man manyti, kad šį žaidimą aš žaidžiu tikrai gerai, nes, priešingu atveju, manęs paprasčiausiai nebūtų išrinkę, ypač, kai neturiu čia savo draugų rato, kuris galėtų daryti viską, kad tik padėtų man pasiekti aukštumų šiame žaidime.

Rašymas ir skaitymas - tai šio žaidimo forma. Tačiau tai nėra vienintelis įmanomas žaidimo variantas - galima sukčiaujant apeidinėti žaidimo sistemą (ne tokie seni Raimonduko straipsniai parodo, kur tas žmogus buvo radęs savo žaidimą), kitas žaidimo tikslą gali išsikelti kaip medalių kolekcionavimą, lygio kėlimą, trečias kaip papildomų įrankių kūrimą ir t.t. Bet vistiek galiausiai viskas susiveda į savo žygdarbiu aprašymą ir tu žygdarbių kritiką - tekstą.

Po tokios ilgokos įžangos noriu pasakyti, kad per savo ilgą laiką, kuri praleidau žaidime, "prisitekstavau" tikrai turbūt daugiausiai iš visų eLietuvių ir tai man, švelniai tariant, atsibodo. Pavargau rašyti tą patį per tą patį, aiškinti vis tą patį diena iš dienos, veltis į bereikalingus ir jokios satisfakcijos neduodančius ginčus, kurių pagrindinis tikslas - įrodyti SAVO tiesą, net nesistengiant suprasti KITO tiesos. Gal šioje vietoje reiktų rašyt ne pavargau, bet nusibodo man visa ta tekstinė strategija, tekstinis politikavimas, tekstinė kritika, tekstinis populizmas ir nihilizmas.

Visa tai, ką aprašiau įeina į prezidentavimo šiame žaidime specifiką. Tas faktas, kad man visa tai atsibodo - tai pirmoji, bet, toli gražu, ne vienintelė atsistatydinimo priežastis.

Kitas labai svarbus dalykas, kuris nulėmė mano apsisprendimą - tai aktyvumas. Turbūt eLietuvoje nėra nei vieno žmogaus, kuris paskyrė tiek daug laiko šiam žaidimui, nekalbant apie tuos, kurių žaidimas - tai papildomų įrankių kūrimas. Straipsnių rašymas, komentavimas, diskusijų kėlimas, diskutavimas - visa tai atsiremia į laiką.

Tačiau dabar ne apie savo laiką norėčiau pakalbėti, bet apie tai, apie ką jau ne kartą kalbėjau - aktyvumo trūkumą. Nusibosta dalintis laiku vis su tais pačiais žmonėmis, matyti, kaip kiti, naujai prisijungę žmonės neskiria čia tiek savo laiko kažkokių darbų, idėjų žaidime įgyvendinimui. Juk virtuali valstybė, tai nėra vieno ar kelių žmonių problema - čia savo indėlį gali palikti kiekvienas. Deja, darbinis indėlis praktiškai eina iš tų pačių šaltinių jau keletą mėnesių. Kiti geriau pabambės, kad tas ir tas blogai, nei imsis iniciatyvos kažką pakeisti, padaryti. Pvz., jei esi nepatenkintas mokesčiais, tai vietoj to, kad reikštum savo frustraciją, paimk, žmogau, surašyk savo įsivaizduojamą mokesčių politiką, pagrįsk skaičiavimais, įvertink naudas ir žalas. Kita vertus, tokiai veiklai ne kiekvienas randa noro/laiko.

Tas pats galioja ir kituose žaidimo aspektuose - matai kažką blogai, tai imi ir darai, o ne lauki, kad kažkas padarytų. Dar daugiau, dažniausiai net kažkieno dabras ir pastangos būna neįvertintos. Pavyzdys galėtų būti pramogų departamentas - toks įspūdis, kad jis niekam nereikalingas kartais susidaro, nepaisant to, kad žmogus skiria savo laiko rūpindamasis, ką dar be buvimo žaidime bendruomenės nariams pasiūlyti.

Kartais susidaro įspūdis, kad bet kokios pastangos yra bergždžios dėl nenoro/negalėjimo palikti savo indėlio, prisidėti prie vykstančių darbų ar idėjų - tai būtų antroji mano priežastis, kodėl palieku prezidento postą. Juk viskas daroma/galvojama/stengiamasi ne dėl manęs, Jono, Petro ar Onutės, bet dėl visų čia žaidžiančių. Jei kažką daryčiau dėl savęs šiame žaidime - tai iš tikro nedaryčiau nieko dėl Jūsų, brangūs eLietuvos žmonės.

Trečias dalykas dalykas, dėl kurio priėmiau tokį sprendimą - tai tiesiog noras grįžti daugiau į realybę. Juk turiu savo gyvenimą, nuo kurio nepabėgsiu į žaidimą, o žaidimas lieka žaidimu, o ne darbu. Realybė taip pat reikalauja savo laiko ir indėlio ir kas dieną vis labiau, kai tuo tarpu buvimas prezidentu, bendravimas su visais dėl bet ko atima didelę dalį mano dienos laiko.

Buvo dar kažkas, bet nusibodo rašyti - juolab rašau ne dėl savęs, o dėl jūsų. Baigdamas savo prezidentavimą turėsiu bent vieną privalumą - galėsiu vėl grįžti prie žaidimo esmės, t.y., paties žaidimo vardan savęs, o ne dėl kitų. Tai reikš, kad galėsiu rašyti sau patinkančius straipsnius - tai, kas įdomu ir rūpi man.

Kita vertus, neatsistatydinčiau dabar, jei Ignas Grinevicius nebūtų antras sąraše ir neturėtų patirties žaidime. Jis tai turi, tad manęs netekimas būtų nedidelis nuostolis - neverta liūdėti, kad aš nebūsiu prezidentas, gal visai išnyksiu iš eLietuvos gyvenimo, nes mano vietoj bus kitas žmogus. Nepakeičiamų nėra ir tai galioja visiems.

Pagarbiai,

M.

P.S. Įdomus pastebėjimas - per visą buvimo laiką žaidime mane vienas žmogus sugebėjo išduoti du kartus. Pirmą kartą, kai išreiškė viešai nepasitikėjimą manimi kaip savo paties komandos nariu, nors privačiai deklaravo priešingai... Antrą kartą, jau būdamas jau mano komandos nariu, ėmė kalbėti viešai ne apie tai, kas aktualu - problemos esmę, bet tam tikrus semantinius mano pavartotų žodžių aspektus... Tai tikrai smagu (be sarkazmo), nes priminė man, kad esu per didelis idealistas šio žaidimo ir mūsų bendruomenės atžvilgiu... Šis suvokimas buvo katalizatorius, pagreitinęs jau anksčiau mano padarytą apsisprendimą nebekandidatuoti daugiau, t.y., trauktis iš aktyvaus dalyvavimo eLietuvos gyvenime.

P.P.S. Žinau, kad mano retorika ne visiems šiame straipsnyje suprantama, tad iš karto pasakysiu, kad nesiruošiu aiškinti, jei kažkur ir kažko nesupratote.