Prarasto piliečio išpažinimai (arba apie žaidimą ir bendruomenę)

Day 1,432, 11:07 • Published in Lithuania Lithuania • by Bravo_Man

Sveiki, praėjo nei daug nei mažai – lygiai 258 dienos nuo paskutinio (ir vienintelio) mano straipsnio. Kaip jau supratot veltui nerašau, šį straipsnį skiriu visiems Erep senoliams, ir tiems kurie dar turi pilkųjų ląstelių savo galvose. Jei neturi laiko ir/ar neesi pasiruošęs ilgam ir intriguojančiam straipsniui – toliau neskaityk.

Aš esu Bravo_man, egzistuoju po šiuo slapyvardžiu jau daugiau nei 2 metai. Per tą laiką teko matyti daug dalykų, tačiau kad ir kaip keitėsi vardai, esmė išliko. Ir čia kalbu ne apie Plato, Laną ar dar kažką,o apie pačią lietuvių žaidimo ... bendruomenę. Keista šią grupę išreikšti būtent taip, bet manau tai yra vienintelis būdas kuriuo ir galima ją įvardinti.

Taigi kiekvienas žaidimo naujokas vienu ar kitu savo gyvenimo metu tampa „kažkuo“. Jo galimybės realiai yra apribotos žaidimo mechanikos, ir kuo labiau, tuo toliau tas pasirinkimas mažėja. Per savo žaidimo laikotarpį pastebėjau jog egzistuoja vos keletas žaidėjų klasių (ne tai ne dar vienas straipsnis apie zombius ir aktyvumo nebuvimą). T.y. paprasti žaidėjai ir žaidėjai kitų dar vadinami išskirtiniais.

Ne paslaptis (arba jau nebe paslaptis) kad pačios „svarbiausios“ ir visokios kitokios pozicijos „vyriausybėje“ dažniausiai užimamos tų pačių žmonių. Geras klausimas būtų „Kodėl būtent jų, o ne kažko kito?“. Nežinau nuo kada, bet šiame žaidime tvyro sena, ir labai nuvalkiota, ir bent jau man nepriimtina sistema, kuomet žaidėjai postus (pvz.: prezidento) užsitarnauja. Tas užsitarnavimas dažniausiai įvyksta per darbą ministerijose ar dar kažkur, taip neva padirbęs panašų darbą asmuo tampa susipažinęs su vyriausybe ir yra tinkamas atlikti tarkim, šalies valdymo pareigas.

Tačiau ar realiai viskas taip ir yra? Žiūrint ne per tokius rožinius akinius, manau jog realiai visi epiliečiai yra vienodi. Tik kažkuriems jų vienetams likusieji prideda privilegijų. Tarkim kad žaidėjas X (kurių per istorija buvo nei 1 ir ne 2) padirba šian bei ten, padaro šį bei tą, visa tai aprašo, įformina ir tuomet apsiskelbia jog yra nuostabus kandidatas į Y poziciją, kuri kaip dažna taisyklė – būna prezidento, ar seimo nario kėdė.

Procesas kuris įvyksta yra tas, jog pagal žmogaus natūrą bet kurioje grupėje atsiras vienas, kuris norės valdyti kitus. Tuomet kiti, tarkim likę 500 gyventojų, patiki savo balsą ar nuomonę vienam ar kitam žmogui. Problema slypi tame, jog tas žmogus, naiviai tikisi kad atstovauja savo interesus ar nuomonę, tačiau realiai jis be tų 500 gyventojų yra niekas, o tik 501 gyventojas, kurio nuomonė niekam nerūpi.

Pakartosiu dar kartą, jūsų nuomonė niekam nerūpi, čia ne tik taisyklė žaidime, bet labiau ir gyvenime. Kol į jus nežiūri iš šono, kol nepasako, kol neuždeda rankų į jūsų svarstyklių pusę, tuomet jūsų nuomonė sveria šiek tiek daugiau negu 1, o tarkim 501 gramas iš 1000 galimų, o tai statistiškai – jau pergalė.

Tačiau kaip byloja ir energijos tvermės dėsnis, energija iš niekur neatsiranda ir niekur nepranyksta, taip ir žaidime. Yra iškeliami žaidėjai, kurie vėliau pradingsta. Tuomet atsiranda kiti ir ratas sukasi, keičiasi tik vardai ir žodžiai, tačiau per kraštus norom nenorom kyšo asilo ausys.

Kokios išvados? Na, nemačiau gero straipsnio su išvadomis, verčiau geras straipsnis yra toks, kuris pateikia daugiau klausimų nei atsakymų, tikiuosi bent vienam iš jūsų taip nutiko. O šiaip kviečiu nesureikšmint žodžių kaip ministerijos, prezidentai, seimo nariai ar dar kažkas, tai tiesiog tokia pat žaidimo dalis kaip ir mygtukas Log Out.

Šis žaidimas yra perdaug paprastas ir elementarus, jog žaidžiant jį nebūtų galima patirti tik šiek tiek malonumo.

Su jumis šį vakarą buvo BM, linkiu gero ir ramaus vakaro. Ir susimatysim už keleto, ar keleto šimtų dienų.