Join the new world

Vidurnaktis. Sidabrinis rūkas apgaubė dievo pamirštoje laukymėje įsikūrusią LK būstinę.
-Na Ipsi, statai ar pasuoji?- pakėlusi statymą tarė Funnytė. iPSiArto rankose kovoti išalkusios gulėjo bartukų ir tūzų poros.
-Statau, juk negali tau amžinai sektis,- taręs visus likusius žetonus sumetė iPSiArtas. Funnytė ramiai numetė savo kortas ant stalo.
-Fullhouzas? Vėl? Man jau gana šitos nesamonės,- tarė iPSiArtas , tėškė savo kortas ant stalo ir pasiėmęs žiebtuvėlį bei cigaretes dingo.
-Jis visada toks?- Paklausė Funnytė.
-Dažniausiai, tačiau nieko, priprasi,- tarė ant sofkutės gulėjęs Lurk‘as.
-Kas ten iPSiArtui?- tarė pro duris įžengęs Migasss.
-Nieko, nenusisekė partija. O tu kaip? Jaudinies dėl rytojaus?- paklausė Lurk‘as.
-Nebūtų to jaudulio, jei ne vakarykštis pokalbis su lenkų vadu. Labai sunerimęs jis šnekėjo, blaškėsi. Stengiuos manyti, kad viskas bus gerai, tačiau viduje nepasitikiu jais.
-Nesijaudink. Juk jau keletą mėnesių planuojam šią ataką,- Migą nuraminti bandė Funnytė.
-Norėčiau būti toks ramus kaip jūs. Gerai, einu pas iPSiArtą, o jūs miegokit, ryte visi turim būti žvalūs. Lurkas ir Funnytė palinksėjo.
Patekėjo saulė. Vis dėlto ne ji, o naikintuvų ūžesys žadino visus.
-Kelkitės visi!- išgirdo visi į būstinę įėjusio iPSiArto balsą. Visi lietuviai sukilo. Daugelis ėjo į lauką išvysti atkeliavusių lenkų. Išėję ne vienas džiaugėsi sudarę sutartį su lenkais – šalia bazės rykiavosi maždaug šimtas lenkų naikintuvų. Iš vieno iš jų išlipo lenkų vadas. Jo vešlią barzdą kedeno vėjas, o į plikę atsispindėjo viršuje besikaupiantys debesys. Prie jo priėjo Migasss. Vadai atidavė vienas kitam pagarbas.
-Do you have some news about russians ( Ar turite kokių naujienų apie rusus)?- paklausė Migasss.
-Yeah. We got message recently, that there is about thousand russians in western base. Anyway i don‘t think it will be problem with them, becouse they don‘t even recognize about our attack (Taip. Neseniai gavome žinių, jog jų bazėje yra apie tūkstantį karių. Vis dėlto, nemanau, jog mums kils problemų su jais, nes jie net nenutuokia apie šią ataką ).
-Good. But where‘s your tanks (Gerai, bet kur yra jūsų tankai) ?
-They will wait for us about 20 kilometres against russians base ( Jie lauks mūsų maždaug 20 kilometrų nuo rusų bazės ).
-Ok (Gerai).
Migasss pradėjo žingsniuoti lietuvių link, kurie jau laukė vado nurodymų.
-Visi į naikintuvus!
Jau po keleto minučių visi lietuviai ir lenkai sėdėjo naikintuvuose. Visi pradėjo kilti.
-General (Generole),- artėjant prie rusų būstinės į lenkų vadą per raciją kreipėsi Migasss.
-Listening( Klausau).
-Where are the tanks? You said they are waiting for us 20 kilometres against russians base, we reached that point, but i don‘t see any thanks (Kur yra tankai? Jūs sakėte, jog jie yra maždaug 20 kilometrų nuo rusų būstinės, tačiau aš nematau jokių tankų).
-You will see. They are somewhere there (Pamatysi. Jie yra kažkur čia).
Migasss kiek sunerimo, nes ir toliau nematė tankų. Jo nerimas turėjo pagrindo – po keleto akimirkų kelios eskadrilės nuo jo jis išgirdo sprogimą. Tai buvo lietuvių naikintuvas.
-Kas čia dabar ...- sumišo Migasss. Apsidairęs pamatė, jog rusų naikintuvai juos vejasi, o prie jų rikiuojasi ir lenkai.
-Šventas š*de! Funnyte, Lurk‘ai!
-Migai, kas čia darosi?- išgirdo Migasss bendražygių balsus.
-Išdavystė. Nieko nebus, mūsų keletą kartų mažiau, tad teks bėgti. Lurk‘ai – skraidink saviškius pro vakarus, bandykit atitrūkti, o po to grįžti į Lietuvą. Funnyte ir iPSiArtai– pro rytus, o aš savo dalį vesiu tiesiai.
-Gerai,- ritmingai atsakė bendražygiai.
- D grupės naikintuvai – mumis išdavė, skrendam tiesiai paskui mane, turime grįžti į Lietuvą.- per raciją tarė Migasss savo naikintuvų daliai. Staiga lietuvių pajėgos išsiskirstė į tris dalis, tačiau lietuvių naikinimas prasidėjo. Aplink sproginėjo lietuvių pajėgos. Buvo aišku, jog lenkai ir rusai tikisi, jog išnaikins visus lietuvių naikintuvus ir niekas nesužinos apie šitą sąmokslą. Priešų eskadrilės sparčiai artėjo lietuvių link. Bum! Atsisukęs kairėn Migasss pamatė, jog krinta Lurk‘as, o paskui jį skridusios pajėgos taipogi beviltiškai sprogdinamos. Staiga pasukęs galvą į kitą pusę Migasss pamatė į Beastą lekiančią raketą.
-Beastai, suk į šoną, į tave lekia raketa!- į raciją sušuko Migasss, tačiau panašu, jog bendražygis dėl sprogimų nieko negirdėjo. Teliko viena išeitis. Migasss pasuko vairalazdę ... Bum!

Tamsa ir nežinomybė. Vienintelė viltis – neaiškus šviesios židinys horizonte. Ar pavyks pasiekti jį? Bėgu. Vejuosi šviesą, tačiau kuo arčiau bėgu – tuo labiau ji tolsta. Vis dėlto staiga ji pradeda artėti prie manęs. Tiesiu ranką į ją ir ....
Migasss pramerkė akis. Buvo ankstyvas rytas. Nors tose vietovėse jau buvo šviesu, tačiau saulės spinduliams skverbtis į įdubą kurioje gulėjo Migasss dėl įdubą apaugusių tankių krūmų buvo sunku. Jis lėtai atsistojo, apsidairė. Vos keletas metrų nuo jo išgulėto „guolio“ tekėjo kanalas. Migasss nusipurtė žemes nuo savo uniformos ir pradėjo kopti iš įdubos. Po varginančio kopimo jis pagaliau išvydo horizontą. Atsistojo, bet išvydo kraupų vaizdą – prieš jį buvo laukymė. Laukymė tapusi ne vieno kario kapais ... Kiek tik akys aprėpė – visur mėtėsi naikintuvų nuolaužos bei netikėtos aferos aukomis tapusių karių kūnai. Migass pradėjo bėgti. Po poros minučių jis sustojo. Aplink jį buvo daugybės Lietuvių kūnai. Jis suprato, jog visi jie paaukojo savo gyvybes vardan savo šalies trispalvės.
-Jūs esat tikri didvyriai ,- tyliai sau tarė Migasss. Jo skruostu nuriedėjo ašara. Jis žvalgėsi – Pararam, Aurimaass, AragonTom, DrMonte, Merkasz .... Migasss pradėjo jaustis kaltas. Juk jis galėjo atsidurti jų vietoje. Jis nusišluostė riedančias ašaras, nusiramino ir žingsniavo toliau. Migasss stengėsi nesidairyti, nes kiekvienas veidas jam kažką primindavo, o tuomet iškart užplūsdavo emocijos. Jis praėjo Lietuvių kapais tapusį lauką. Migasss žinojo, jog ten yra galybė jo draugų, kurių jis daugiau nematys, tačiau jis stengėsi apie tai negalvoti. Jis lėtai pakėlė galvą į dangų, persižegnojo ir pabučiavo ant jo uniformos buvusį herbą. Migasss pažvelgė tolyn – prieš jį atsivėrė pasakiškas vaizdas – miškai, kalnai bei upeliai. Dangumi skrido paukščių pulkas. Nežinia kodėl, tačiau Migasss jiems pamojavo. Galbūt tikėjosi, jog jo draugų sielos iškeliauja į dangų būtent paukščių pavidalu ..
-Migai ...- Jis išgirdo tylų kažkieno balsą. Apsidairė - aplink nieko nebuvo. Migasss persigando – galbūt jam vaidenasi? O galbūt rusai bando jį įvilioti į spąstus? Jis išsitraukė ginklą ir pradėjo sukiotis dairydamasis.
-Migai... Čionais....- Šnabždesį ir vėl išgirdo Migasss. Jis ir toliau dairėsi bei pradėjo lėtai žingsniuoti nedidelio miškelio link. Jokio vėjelio, debesįs uždengė saulę, o aplink jokios gyvasties – tik įtartinas balsas. Migasss paspartino žingsnį, nes jam darėsi šiurpu. Jis kuo greičiau norėjo pasitikti savo likimą. Staiga Migasss prisiartino prieš miško.
-Migai!-sušuko neaiškus siluetas staiga išniręs iš už vieno iš medžių. Migasss nusitaikė. Siluetas vis artėjo, kol Migasss išvydo jo veidą ...
-Lurkai?- sumišo Migasss. Draugai staiga sustojo vienas prieš kitą.
-Broli!-Staiga sušuko Migasss ir pradėjo bėgti link Lurko. Draugai apsikabino.
-Migai, tyliau, nes prisimink kur esame.
-Gerai, tačiau kaip tu likai gyvas? Ir kaip aš likau gyvas? Nieko nesuprantu ...
-Nežinau kaip tu, tačiau manau, kad tavo ir mūsų parašiutai išsiskleidė laiku, tad tai padėjo mums ramiai nutūpti, nors ir buvome be sąmonės.
-Mano ir jūsų? Tai yra d....
-Taip. Yra ir daugiau gyvų, tačiau turime paskubėti, nes čia kas porą valandų praskrenda žvalgybinis rusų naikintuvas, tad turime išlikti nepastebėti.
Lurkas pradėjo eiti pro brūzgynus, Migasss paskui jį. Praėjo maždaug ketvirtis valandos, kol jie išėjo iš jų.
-O kaip tu mane radai?-staiga nejaukią tylą nutraukė Migasss.
-Dairiausi išlikusiūjų gyvų, kai staiga pamačiau tave. Tiesiog sėkmė,- ištarė Lurkas ir pažvelgęs į draugą nusišypsojo.
-Štai ir atėjome,- po poros minučių tarė Lurkas. Jie priėjo nedidelį apleistą vienkiemį.
-Radome čia maisto ir vandens, o kolkas to užteks. Migasss palinksėjo pajutęs palengvėjimą. Jie įžengė pro nedidelius metalinius vartelius į kiemą. Jo viduryje tyvuliavo šulinys, už jo driekėsi pieva, o prie pat tvoros esančios kiemo gale – nedidelis gėlynas. Staiga Migasss pažvelgė į namą – apšiuręs medinis namukas toli gražu nespinduliavo gyvybe, tačiau atidžiai pažvelgęs Migasss pastebėjo pro langą žybsinčią šviesą. Lurkas su Migu nužingsniavo prie namo, bei įžengė pro stipriai termitų apdorotas duris.
-Lurk.. O kas čia?-staiga tarė malonaus balso mergina. Ji priėjo, tačiau nelaukė Lurko atsakymo.
-Migai!-Funnytė pribėgo prie Migo ir apkabino jį. Kad ir kaip Migui buvo malonu atitrūkti nuo nemalonios realybės prisiglaudžiant prie širdžiai mielo žmogaus, jis pastebėjo vyra žengiantį link jo, tad paleido Funnytę.
-Malonu, kad ir tu čia,- šypsodamasis tarė Swlk. Vyrai stipriai suspaudė vienas kito rankas bei paplekšnojo vienas kitam per petį. Ketveriukė persimetė žodžiais bei susėdo prie nedidelio stalo.
-Taigi, ką darom?- tarė Lurkas.
-Neturime išeities, esame per toli nuo Lietuvos, kad grįžtume, tad vienintelė išeitis yra susisiekimo prietaisas.- tarė Migasss.
-Tačiau kur jį rasime?-tarė Swlk.
-Manau, teks rizikuoti ir keliauti iešk...- Lurkas nespėjo pabaigti sakinio, kai jį staiga pertraukė Funnytė :
-Užteks. Kodėl niekas manęs neklausia kur yra iPSiArtas?
-Argi jis nežuvo?- kiek susigėdo, tačiau nesutriko Lurkas.
-Tame ir reikalas, kad ne,- šypsodamasi tarė Funnytė. Vyrai kiek pasimetė.
-Tačiau kur jis?- tarė Migasss.
-Mes vedėme savo būrį, tačiau visi buvo apimti panikos, tad nenuskridus nė 50-dešimties kilometrų už mūsų nebuvo beveik nieko. Mano naikintuvas buvo stipriai apgadintas, tad teko leistis, o iPSis.... nežinau, ar jam pavyko, tačiau jo naikintuvas buvo nenukentėjęs, tad jis skrido atgal į Lietuvą.
Vyrai pralinksmėjo, tačiau staiga susimąstė.
-Nejaugi daug šansų, kad rusai ar lenkai jo nesustabdė ir jis sugebės visiems pranešti apie šitą mąsinį užpuolimą?-paklausė Migasss.
-Greitai sužinosime ,- nusišypsojo Funnytė ir išsitraukė raciją iš kišenės.
-Kaip tu ją išgelbėjai?- nustebo Swlk.
-Kaip ir sakiau, leidausi paprastai, tad išsaugojau ir nemažai daiktų.
Visi susimąstė, kai staiga ... Dun dun dun! Kažkas beldė į duris ...

Visi staigiai sutūpė.
-Tai rusai,- pažvelęs pro lango kampą tarė Swlk.-Turime bėgti.
Ketveriukė tyliai judėjo į kitą namo galą. Priėjusi Funnytė tyliai atidarė sutriušusį medinį langą bei išsiropštė pirmoji. Paskubomis išlipo ir Swlk ir Migass, kai staiga pasigirdo trenksmas – rusai išspyrė duris.
-Greičiau lipk, Lurkai,- tarė sunerimusi Funnytė.
Lurkas kiek sudvejojo, ar spės, tačiau nieko nelaukdamas šoko pro langą bei greitai nubėgo prie savo draugų už namo kampo. Ketveriukei teliko laukti. Girdėjosi, kaip rusai verčia namus ieškodami gyvų likusių lietuvių.
-Tačiau kaip jie rado mus?-klausiamai į draugus pažvelgė Migass.
-Gali būti, kad jie pastebėjo jus su Lurku grįžtančius bei paprasčiausiai sekė, tačiau nieko, mums telieka ramiai laukti ir tikėtis, kad jie kuo greičiau išeis.-atsakė Swlk.
Vis dėlto, rusai niekur neskubėjo, o ketveriukė suprato, kad vienaip ar kitaip juos pastebės.
-Mes turime bėgti,- užtikrintai tarė Swlk.
-Tačiau juk mus garantuotai pastebės ,- išgąstingai rėžė Funnytė.
-Bet ar mes turime kitą išeitį?- į pokalbį įsiterpė Migass.
-Jie sako tiesą ,- pažvelgęs į Funnytę tarė Lurkas.- Tai, kad jie mūsų dar nerado yra stebuklas, tad ilgiau pasilikti čia tikrai negalime. Vienintelė išeitis – bėgti, ir dabar pat.
Lurkas atsistojo bei lėtai iškišo galvą pro namo kampą. Po poros minučių jis atsisuko į draugus ir tarė :
-Kieme stovi rusas, tačiau jis šnekasi racija, tad gali būti, kad tai ir yra mūsų proga.
Ketveriukė atsistojo, susikaupė bei laukė Lurko ženklo. Neįmanoma žodžiais išreikšti to momento, kuomet išgąsčio kupini veidai žvelgė į Lurką ir laukė jo mosto. Baimė.
-Jau,- pamojo ranka Lurkas. Ketveriukė pradėjo bėgti tiesiai mirčiai į nasrus – aplink buvo laukymės, o artimiausia tankesnė vietovė, kurioje būtų galima pasislėpti, buvo už 10-ies minučių kelio, tad ketveriukė neturėjo pasirinkimo – jie tiesiog bėgo į tą pusę, kurioje rusų nebuvo matyti. Šaižus dūsavimas ir po keletos akimirkų pasigirdę rusų šūksniai – tai buvo viskas, ką girdėjo lietuviai. Swlk atsisuko – link jų pradėjo važiuoti daugybė rusų karinių sunkvežimių, po keletos akimirkų pradėjo aidėti ir pirmieji automatinių ginklų šūviai.
-Mes mirsim!- isteriškai sušuko Funnytė. Jos veidu pradėjo riedėti ašaros.
Migass ryžtingu žvilsniu pažvelgė į ją ir tiesė jai savo ranką kai ... „Pift“. Duslus garsas perskrodė Migą.. Jis krito...
-Neeee!- susigraudinusi sušuko Funnytė bei pribėgusi prie Migo kūno suklupo ant kelių. Swlk su Lurku suprato, kad ji nuo Migo neatsitrauks, tad taip pat sustojo, supratę, jog šitą karą jie pralaimėjo...
Rusai artėjo vis greičiau, atrodė, lietuvius nuo mirties skiria tik akimirka kai staiga ... Ugnies kamuoliai pradėjo skristi rusų mašinų link. Viena po kitos jos kilo į orą kartu su ugnies debesimis. Draugai pažvelgė į dangų – būrys naikintuvų rėždami dangų naikino rusų pajėgas bei skrisdami tolyn keršijo priešams už mirusius lietuvius. Trejetas staigiai pažvelgė į Migą – jis lėtai pakėlęs ranką iškėlė nykštį į viršų ir iš paskutinių jėgų tarė :
- Jam pavyko ...



THE END.

Pagarbiai,
Vitas.