Memento mori

Day 2,849, 16:37 • Published in Lithuania Lithuania • by Margiriso7

Ei, pasauli, nuobodus ir miręs, ar dar pameni mane? Ir vėl aš sėdžiu, šią vėlią naktį žvarbią, žvelgiu į tamsą gilią pro savo langą. Štai, sėdėdamas dūmoju, o dūmodamas galvoju - kokiu geru žodžiu pagirt tave. Bet neliko man gerų jau žodžių, kaip draugų senų, kadaise buvusių šalia. Likau aš vienas, lyg medis iškirstam miške. Savoj troboj senoj, laikausi aš plunksnos įsitvėręs ir žvakės paskutinės, kol tamsa aksominė, it pantera sėlina link manęs. Bet staiga nubundu, išgirdęs savo kambario skliautuos, lyg kažkas sutrinksėjo, - gal kas paklydo ir beldžiasi į duris, - tariau sau tyliai. Bet už durų tik tamsa ir nieko daugiau.
Stoviu prie lango, o mano akys nežinia ko ieško, mintys nežinia ko klausia. Aš savo sielos bijau, ji šiandien sunkiai serga, jos norų patenkinti aš negaliu, o ji vis prašo - taurės žudančių nuodų.
Pamenu laikus, klestėjimo laikus kai aplinkui čia daug žmonių buvo, netrūko filosofų ir išminčių visokių, politikų ir karių stiprių. Šiandien, atrodo, neliko jau jų. Ir Mykolas, jau plunksnos nekelia, rašalo netaško ant popieriaus savo, negi nebėra dėl ko Sizifui akmenį į kalną stumti? Bet, regis, jaučiu, dar šalis valdoma yra. Šešėliai ir vėliai mane gaubia, šios niūrios mintys man stiprybės neteikia. Kadaise aš buvau per daug rimtas, patiko tik vandenys gilūs, buvo siela dažnai susikrimtus, viskuo nusivylusi. O reikėjo tada, sėdėti po šakom akacijos baltos ir sapnuoti sapną baltą, lyg Odesos smėlis. Bet neatsuksi laiko jau, praeitis tėra tik prisiminimas ir viskas ką mes matom ar regim, tėra sapnas sapne. Nors serafimai jau stovi mano kambario kampuos, šie mano žodžiai graudūs, lyg Oginskio polonezas, skirti priminti pasauliui, kad aš esu ir būsiu, jis kartos dar mano vardą garsiai, o aš dar eisiu vieškeliu plačiu.