Join the new world

Sveiki. Niekaip vis dar negaliu ištrūkti iš Meksikos, kurioje jau esu tris savaites, tačiau artimiausiu metu, panašu, kad vis dėlto tai pavyks padaryti. Tai pirmas toks atvejis šioje ilgoje kelionėje, kai kurioje nors šalyje užsibūnu taip ilgai. Tai šioks toks žaidimo metamas išbandymas, kuris bando nutraukti mano keliavimą, tačiau aš nepasiduosiu! Visas smulkias detales apie šį Meksikos sąmokslą sužinosite ateityje, o dabar grįžtame prie mano ankstesnių aplankytų valstybių.

Ankstesni šio ciklo straipsniai:
Kelionė aplink pasaulį [1]. Pirmieji įspūdžiai
Kelionė aplink pasaulį [2]. Pirmoji rimtesnė kliūtis
Kelionė aplink pasaulį [3]. Kaimyninių valstybių aplankymas
Kelionė aplink pasaulį [4]. Balkanų apgultis

Balandžio 10 diena. Praeitame straipsnyje minėjau, kad Kroatija iškrėtė šiokių tokių pokštų, tačiau tai ne visai tiesa. Tiesiog supainiojau valstybes ir ta penkiolikta aplankyta valstybe turėjo būti Slovėnija, o ne Kroatija. Nu gi suprantate, balkanų šalys... Visos jos vienodos! Čia toks pats atvejis, kai amerikietis klausia, kuo gi skiriasi Latvija ir Lietuva? Tas pats velnias gi. Na bet nors dėl pokštų tai tikrai nemelavau. Slovėnijos pilietybė buvo suteikta pakankamai greitai, vos dvi dienos po praeitos valstybės aplankymo, kas yra optimalus laiko tarpas, tačiau karų ieškojimas atėmė žymiai daugiau laiko. Ir ne tik karų...



Tuo metu Slovėnija neturėjo jokio rimto karo. O ir tų pasipriešinimo karų siekiant iš Vengrijos atsiimti savo žemes buvo tik vienetai. Nežinau kokio velnio, bet slovėnai RW keldavo vėlai vakare, kada aš jau nebūdavau prisijungęs prie šio žaidimo. Tuo tarpu ryte jis jau baiginėdavosi ir nesugebėdavau laiku sukalti reikiamos žalos. Taip tęsėsi beveik savaitę, tačiau nutaikęs tinkamą progą visgi pasiimiau reikalingą BH ir savo tikslą įvykdžiau.

Balandžio 23 diena. Iškart po to nieko nelaukęs nusprendžiau grįžti į anksčiau aplenktą šalį Kroatiją. Tam buvo kelios priežastys. Visų pirma, nežinia kada dar būsiu visai šalia šios šalies. Visų antra, jiems pavyko susigrąžinti savo originalias žemes ir būtų kvaila nepasinaudoti šia proga. Na ir trečia, jei jau pradėjom balkanų apgultį tai reikia ją ir pabaigti.



Iškart po Slovėnijos paprašiau kroatų pilietybės, susisiekiau su jų valdžia – tai tradiciniai metodai, kuriuos naudojau visos kelionės metu. Daug bendravimo, laukimo, tačiau ne visada viskas sekasi kaip iš pypkės. Kroatai, nežinau dėl kokių priežasčių, nebuvo linkę suteikti man to, ko noriu. Turbūt tuo metu ne tas jiems galvoj, kai pašonėje vėl vengrai kesinasi į jų originalias žemes, o kažkoks nežinomas prašalaitis prašosi jų pilietybės. Tačiau visgi savo tikslą pasiekiau. Po ilgo laukimo ir įkalbinėjamo, kada jau buvau susitaikęs su ta mintimi, kad Kroatijos žemėse visgi pabūti nebus lemta, mano užklausa buvo patvirtinta. Šešioliktoji šalis nors ir nenoriai, tačiau mane priimė! Suradau tinkamą mūšį prieš jau ne kartą minėtą skriaudikę Vengriją ir prasidėjo BH medalio medžioklė. Tai buvo kol kas sunkiausia kova iki šiol, nes norint įvykdyti savo tikslą teko pirmos divizijos nariui sukalti beveik 16kk žalos. To galbūt ir nebūtų prireikę daryt, tačiau jau labai atkaklus buvo tas mano priešininkas. Stengėsi kiek galėjo, tačiau jei jau pradėjau kalt, tai kalsiu taip, kad gaučiau medalį. Kitą kartą, bičiuli!

Balandžio 29 diena. Po kroatų, tiesą sakant, nelabai žinojau kur noriu keltis. Buvo net keli įmanomi variantai, todėl ilgai galvojau ką daryti. Mintyse kirbėjo ir Čilė, kuri tuo metu siautė Europoje, ir austrai, kurie jau kurį laikė turėjo savo originalias žemes, o taip dažnai nebūna. O gal į Italiją? Pastaruoju metu jau buvau pasimokęs, kad geriau pirma sukontaktuoti su atsakingais asmenimis ir stengtis juos įkalbinėti vietoj to, kad iškart prašyti pilietybės ir tik po to užmegzti dialogą. Taigi pabandžiau laimę su austrais. Parašiau kaip dažniausiai darau trims žmonėms iš valdžios, tai prezidentui, taip vadinamam premjerui ir užsienio reikalų ministrui. Užsienio reikalų ministras iškart pranešė, kad pilietybės gauti net nesvajočiau. Na jei nesvajoti, tai ką čia dar stengtis? Iškart po šio akibrokšto susisiekiau su italų valdžia.



Su italais sekėsi ne ką geriau. Daug klausimų, į kuriuos per visą laiką, iš tiesų, jau nusibodo atsakinėti. Tačiau jei nori visgi aplankyti šalį, reikia tai daryti. Praėjo trys dienos ir aš jau visateisis Italijos pilietis. Po to nepraėjus nė pusei paros gavau austrų prezidento laišką: „Gali prašyti Austrijos pilietybės, bus pasirūpinta, kad ji tau būtų suteikta“. Jei nežinočiau, kad tai austras, tai pagalvočiau, kad tikras estas... Po maždaug keturių parų visgi austrų prezidentas atsakė į mano anksčiau siųstą žinutę. Tačiau jau buvo per vėlu. Pranešiau, kad jau turiu Italijos pilietybę ir Austriją aplankysiu vėliau kada bus tam tinkama proga. Jis palinkėjo geros kelionės ir pranešė, kad lauksiąs manęs savo šalyje. Toks atvejis jau buvo panašus su Albanija, juk pamenate, tiesa?

Taigi Italijoje karų surasti nebuvo sunku. Visai pašonėje Graikija buvo užėmusi kelis italų regionus, tad buvo pasirinktas mūšis siekiant vieną iš jų sugrąžinti teisėtiems šeimininkams. Nors medaliui pasiekti reikėjo vos daugiau nei vieno milijono žalos, tačiau sukaliau septiniskart daugiau. Ne todėl, kad buvo kilusi grėsmė mano medaliui, bet norint ištraukti būtent tame raunde italus ir uždirbti bent tašką. Nors šiokia tokia pergalė visgi buvo pasiekta! Keliamės toliau.

Gegužės 4 diena Jau būnant Italijoje žinojau, kuri šalis taps kita mano stotelė. Tačiau nuo norėjimo ir realybės yra skirtumas. Kaip jau minėjau, Čilė anuo metu savo dydžiu Europoje niekuo nenusileido Lenkijai. Buvo kupina bonusų, kurie traukė ne vieną verslininką, tačiau nutariau surizikuoti. Per skubėjimą iš karto pateikiau užklausą ir tik vėliau pamačiau, kad tokių kaip aš yra septynios dešimtys. O žinant tai, kad kiekviena valstybė priklausomai nuo seimo narių gali suteikti skirtingą fiksuotą skaičių pilietybių, tai toks užklausimas prilygo visiškai nesėkmei. Aišku, dar bandžiau susisiekti su Čilės valdžia ir juos įkalbėti, tačiau visa tai buvo bergždžias reikalas. Jie motyvavo tuo, kad šiuo metu tikrai keliautojų valstybė nepriims, nes ir taip pakanka prašančiųjų pilietybės. Žmonės masiškai stengėsi tapti Čilės piliečiais, nes tuo metu tai buvo vienintelė valstybė turinti visus ginklų ir maisto bonusus. Laukiau, kol praeis penkių dienų laikotarpis, kada pilietybės užklausa nutraukiama automatiškai ir po truputį medžiojau naują taikinį.



Aštuonioliktąja mano stotele tapo Prancūzija, kuri visus savo regionus turėjo Didžiojoje Britanijoje. Įkalbėti juos sunku nebuvo, tuo labiau, kad turėjau pakankamai laiko tą padaryti. Kai tik pasibaigė Čilės užklausa iš karto paprašiau Prancūzijos pilietybės. Ji suteikta gana greitai. Surastas ne visai tinkamas mūšis, nes pasiektas BH medalis prieš Lietuvos sąjungininkę Didžiąją Britaniją, bet tikslas pateisina priemones. Kaip įprasta išleistas straipsnis su pasisveikinimu ir prašymu, parašyti savo kalba esančius palindromus. Būtent Prancūzijoje vienas pilietis parašė kol kas įspūdingiausią palindromą, kuris man iki šiol kelia nuostabą. Prancūziškai mokėti nereikia norint juo pasigrožėti. Turint omenyje, kad šis keturių puslapių šedevras tiek skaitant tradiciškai, tiek skaitant iš kitos pusės, skaitosi taip pat! Ką gi, viešnagė Prancūzijoje baigiasi ir metas keliauti toliau. Pirmą kartą bus aplankyta ne Europos valstybė, o kas ji tokia, sužinosite kitame straipsnyje. Iki greito!