Join the new world

Šį straipsnį įkvėpė neseniai į viešumą iškilęs savo sudėtingumu ir minties gyliu svaiginantis literatūrinis darbas, tad norėčiau galbūt padėti jo tikrąją galią pajusti tiems, kurie jos pilnai nepajuto. Žemiau pateikiu nuorodą į kūrinį ir paties kūrinio tekstą.

http://www.erepublik.com/en/article/romanas1-4-2226750/1/20

Veiksmas vyksta Romoje...
Mergina nuėjo prie Timbro upes,ten stovi gražus vyras.Vyras priėjo prie moters ir prisitatė:
Esu buvęs karininkas Leonardas Remba.Moteris prisistatė😃ailininke Reda Adauskiene.
Leonardas ir Reda prasėdėjo 4 valandas mat jie klasiokai.Pradėjo kalbėti apie savo artimuosius ir draugus.Vyras pasiūlė ateiti pas jo į namus.Moteris sutiko.Namuose jie buvo
22:56 valanda...
Namuose jie būna neilgai...Išmiega su Reda ir rytoj iš ryto išeina palidėtį merginą
Parveda namo ir eidamas namo vyras sutinka bachuriuką pravarde Burba.Jis turejo mergina
jos vardas Irena Frankere-Duble.Ji gurmane.Jis eigulys.
Pagalvoja Leonardas gal man vesti prie autoriaus Reda ??Ryt iš ryto nueina pas Reda,o
ji išėjo prie upes jis lauke 2 valandas ir sumastė pasukt Redai į telefona...

* * * * * * * * * *

KŪRINIO ANALIZĖ

Įžanga
Be jokios abejonės, šis neeilinis literatūrinis desertas yra pats įstabiausias ir labiausiai sukrečiantis iš visų eLietuvos istorijos eigoje gimusių rašto darbų. Be galo stipriai emociškai įkrautas kūrinys tarsi prisiliečia prie skaitytojo sielos, o sakiniuose užmaskuotos egzistencializmo hipotezės nupurto protą žadinančia psichoenergetine srove. Nors iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, jog rašytojas remiasi klasikine racionalistine filosofija, tačiau subtiliai sudvasintos veikėjų jausmų paralelės atsargiai, bet ryžtingai nukelia kūrinio problematiką į transcendentinio kontinuuumo plotmes, kur paaiškėja autoriaus tikslas priversti skaitytoją pažvelgti į realybės spektrą per ezoterinę prizmę. Kūrinyje narpliojami svarbiausi būties, likimo ir žmogiškosios prigimties klausimai.

Apie rašytoją
Nors šis darbas yra pirmasis rašytojo fikcinis naratyvas (kritikai galėtų pasiginčyti), tačiau jau iš ankstesnių autoriaus publikuotų intervių ir politinių pasisakymų akylesnei akiai aiškėjo ryškus, savo mąstymo vingrybėmis ir netikėtomis, sunkiai suvokiamomis eiliniam žmogui, idėjomis akivaizdžiai pralenkiantis savo laikmetį, talentas. Kilo didžiulė rizika, kad neįtikėtinai skvarbaus proto autorius nugrims į užmaršties jūrą, taip ir nesuprastas bei deramai neįvertintas savo kartos, tačiau, laimei, kūrinys, pavadinimu „Romanas1/4“ suteikė galimybę ir mūsų ne tokiems ištobulintiems protams prisiliesti prie didingų idėjų ir suvokti, jog šioje visatoje esame tik menki padarai savo evoliucijos aušroje.

Teksto interpretacija
Pirmasis sakinys (Veiksmas vyksta Romoje...) nukelia skaitytoją į gerai žinomą miestą, senovės romėnų poetų didingai vadintą „amžinuoju miestu“. O miestas, kaip žinome, yra žmonių smegenimis sugalvota ir rankomis sutverta struktūra. Ir nors žmogaus statiniai, kaip ir jo kūnas nėra amžini, tačiau žmogaus siela yra nemirtinga, tad šios aplinkybės išduoda, jog kūrinyje bus nagrinėjamos žmonijos būties problemos, dvasiniai žmogaus prigimties niuansai, galbūt net su nukrypimais į okultizmo erdvę. Sakinio pradžioje frazė „veiksmas vyksta“ atskleidžia autoriaus požiūrį į žmogų supantį dinamišką pasaulį, užsimena, jog visame kame vyksta veiksmas-virsmas, o veiksmo faktas juk nustatomas atpažįstant pradinio būvio pasikeitimą, tad frazėje tarsi girdime raginimą susitaikyti su realybės reliatyvumu bei nusiteikti, jog visa tai, ką mes laikome įprastais dalykais, turi potencialą pasikeisti ir tapti kai kuo kitu. Tačiau sakinio gale esantis daugtaškis skaitytoją priverčia suabejoti savo paties išvadomis ir labai suintriguoja, tarsi žadėdamas, jog kūrinį bus įmanoma įsisavinti tik viskuo abejojant ir viduje pripažįstant visatos netiesiškumą.

Antrame sakinyje labiausiai į akis krintantis dalykas — upės pavadinimas patvirtina ankstesnius spėjimus apie būties netolygumą, nes Romoje tekanti upė pavadinta ne tikruoju pavadinimu „Tibras“, kaip mes esame įpratę girdėti, o “Timbru„, vadinasi, drama vystosi ne mūsų planetoje, o alternatyvioje realybėje, iš ko seka išvada, jog kai kurie dalykai, aprašomi kūrinyje gali neatitikti mūsų žmogiškojo suvokimo. Ši užuomina tarsi įspėja skaitytoją, jog norėdamas perprasti kai kurių įvykių prasmę, jis privalo mąstyti netradiciškai, priimti galimai keistus nepažįstamos terpės dėsnius už tikrą pinigą, nes tik taip pajėgs įvertinti dvasinius reiškinius, kurie yra dar neatrasti mūsų pasaulyje. Pastabus skaitytojas atkreips dėmesį, jog upės pavadinimas nuo tikrojo skiriasi tik viena raide. Akivaizdu, jog tuo autorius ramina skaitytoją, parodydamas, kad kūrinio realybė nėra taip jau labai nutolusi nuo mums įprastos, kas yra savotiška paguoda ir užtikrinimas, jog kūrinį bus įmanoma suprasti, nes visgi žmogus nėra visiškai apribotas, jis visada turi viltį ir potencialą tobulėti. Įterpęs tik vieną raidę, autorius perteikia stulbinančiai daug svarbios informacijos apie žmogiškojo proto esmę ir verčia skaitytoją žavėtis bei pajusti didžiulę pagarbą rašytojo genijui.

Sakinyje „Mergina nuėjo prie Timbro upės, ten stovi gražus vyras“ galime įžvelgti dar keletą ypatingos svarbos momentų. Mergina ne šiaip vaikštinėjo, ji NUĖJO prie upės. Tai neabejotina aliuzija į likimo egzistavimo pripažinimą. Mergina (kuri dar nėra moteris) tarsi žinojo, kur ir ko eina. Ji ėjo ieškoti savo likimo prie upės, kuri simbolizuoja gyvenimo tėkmę. Ir prie tos upės jos jau laukė stovintis vyras. Atkreipkite dėmesį, jog vyras ne sėdėjo, ne gulėjo ir neplūduriavo upėje, o STOVĖJO. Nes tik toks vyras, kuris (ar kuriam) stovi yra gražus ir pasirengęs deramai priimti merginą bei padaryti iš jos moterį.

Trečiasis sakinys apdovanoja skaitytoją net keliais suvokimais: dramatiškai vaizduoja merginos tapatumo virsmą, atskleidžia egzistencijos balansą bei likimo taisykles. Skaitytojas lyg nuraminamas, jog mergina pasielgė teisingai, paklusdama likimui ir nueidama prie upės. Nes šiame sakinyje („Vyras priėjo prie moters“) autorius jau nebevartoja žodžio „mergina“, šį žodį pakeisdamas žodžiu „moteris“. Mergina, likimo nuvesta prie gyvenimo upės ir ten sutikusi tinkamai pasiruošusį, tai yra, stovintį vyrą, pati to dar nežinodama, tampa moterimi.

Pasakojimo herojų prisistatymai vienas kitam efektingai perteikia visatos pusiausvyrą: jis - karininkas, ji - dailininkė. Vienas neša mirtį, kitas kuria meną. Smurtas ir gėris. Blogis ir grožis. Ugnis ir vanduo. In ir jang. Tačiau tik kartu jie gali užtikrinti ateities, o tuo pačiu ir visų dalykų būtį, tik šių priešingų jėgų balansas suteikia pagrindą egzistuoti realybei.

Likimas nėra paprastas, vienmatis ir lengvai suprantamas. Vyrui neužtenka pasistatyti prie upės ir laukti moters, kurios jam reikia. Jis privalo sukaupti drąsą ir prie jos prieiti. Likimas tarsi verčia abejoti — jis lyg yra, bet lyg ir nėra jo. Jei vyras neprieis prie merginos, ši netaps moterimi ir gyvenimo upė jų nenusineš kartu. Visa laimė, jog vyras yra pasiruošęs (stovi), tad jaučiasi gražus ir tai jam užtikrina reikalingą drąsos kiekį.

Sakinyje taipogi įprasminta vilties sąvoka. Karininkas yra jau nebe karininkas, nes jis yra BUVĘS karininkas, o mergina iš tiesų net nebuvo mergina, nes jos pavardė indikuoja, jog ji jau buvo arba yra ištekėjusi, vadinasi, moterimi jau tapo praeityje. Tad kiekvienas blogis turi savyje gėrio, o gėris turi blogio. Nepaisant to, likimas karininkui leidžia išsivaduoti nuo blogio ir nebebūti karininku, o moteriai leidžia vėl pasijusti mergina ir tapti moterimi dar kartą. Skaitytojui tarsi žaibas į galvą trenkia suvokimas, koks svarbus dalykas žmogui yra viltis ir kad jos nepraradę yra patys stipriausi.

Autorius toliau meistriškai manipuliuoja teksto kontrastavimo principais: „Leonardas ir Reda prasėdėjo 4 valandas mat jie klasiokai“. Skaičius keturi skatina susimąstyti. Šis skaičius simbolizuoja ne ką kitą, o pasirinkimo laisvę (keturios pasaulio šalys), bet kartu ir nubrėžia atsakomybės bei pareigos ribas (kad žmonija neišnyktų, šeimoje turi būti mažiausiai 4 žmonės). Taip pat šiame sakinyje skaitytojui prireikia to neįprasto abejojimo įprastais dalykais, nusiteikimo, tos būsenos, kuriai autorius kruopščiai ruošė skaitytoją pirmuosiuose sakiniuose. Nes mums pažįstamame pasaulyje susitikę klasiokai neprisistatinėja vienas kitam, kaip kad šio pasakojimo herojai pasielgė trečiame sakinyje. Tai yra įmanoma tik prie Timbro upės, esančios alternatyvioje visatoje, kurioje galioja šiek tiek skirtingi tikrovės dėsniai. Mūsų pasaulyje žmonės kas kartą pasisveikina, nors susitinka ir ne pirmą kartą. Galbūt dar kitame alternatyviame pasaulyje žmonės sveikinasi tik susitikę pirmą kartą, o vėliau niekada nebesisveikina. Ir galbūt tiems alternatyviems žmonėms pasirodytų keista, kad mes sveikinamės ne tik pirmą kartą, o kas kartą, kaip ir mums galbūt atrodo keista, jog Timbro upės pasaulyje žmonės vienas kitam kas kartą prisistato, nors jau yra pažįstami, šiuo atveju klasiokai. Autorius nedvejodamas tiesiog verste verčia skaitytoją iš jam įprastų mąstymo vėžių ir ruošia dirvą dar keistesniems dalykams.

* * * * * * * * * *

Kol kas tik tiek pajėgiau įsigilinti, likusią teksto dalį reikės gerai pakontempliuoti ateityje. Kaip matome, kiekvienu savo sakiniu autorius nagrinėja esmines egzistencijos problemas, kurių gylis ir gausa tiesiog pribloškia net patyrusį skaitytoją. Kūrinio istorinė svarba ir nūdienos aktualumas yra neabejotini ir aš iš visos širdies trokštu išvysti daugiau autoriaus kūrybos.

Nukainotas