Join the new world

Laba diena, brangūs skaitytojai.

Nesu visiškai tikras, ar šis straipsnis bus tinkamas šiai kategorijai (dėl to man pradeda šiek tiek nepatikti naujasis spaudos modulis), kadangi aš pats niekad nesugebu savo rašliavos priskirti kuriam nors vienam tipui. Šiuo atveju tai turėtų būti savotiškas pagalbinis/informacinis straipsnis, tačiau parašytas man įprastu neformaliu ir sarkazmo prikimštu stiliumi. Tikiuosi, nesupyksite. O jei ir supyksite, man tai vis tiek nerūpi.

Pastaba: Straipsnis yra ganėtinai ilgas (ne pagal mano standartus - pagal Jūsų). Tad, nors jis gali būti net labai naudingas neretam naujokui, visgi patariu jį skaityti tik jei turite laiko ir netingite. Priešingu atveju, greičiausiai vis tiek nesugebėsite perskaityti iki galo.



Taigi, įvairūs propagandiniai plakatai, kurie tikriausiai Jus ir atvilko į šį žaidimą, seka gražiausias pasakas apie tai, kiek daug galimybių čia yra, kiek daug įvairiausių karjeros kelių galima pasirinkti ir taip toliau. Net ir naujokų žinutėje, kurią kažkada pats rašiau (dabar jau ji turbūt gerokai pasikeitusi ir apkarpyta), pamenu, jog kūriau panašias legendas. Ko tik nepadarysi, dėl to vadinamo „the greater good“ - dėl Lietuvos gerovės, jos stiprybės ir dar krūvos kitokių kilnių tikslų. Tačiau ar visa tai iš tikrųjų yra tiesa, ar tik sauja fekalijų, besislepiančių po gražiais žodžiais? Na, pamėginkime panagrinėti kiekvieną situaciją atskirai.

Raumenys, prakaitas ir alus



Kario duona čia greičiausiai pati populiariausia, kadangi ji iš pirmo žvilgsnio nereikalauja labai daug pastangų. Tačiau toks požiūris yra visiškai klaidingas. Norint būti vienu iš „kiečiausių“ karių, reikia žaisti šį žaidimą vos ne nuo pačios jo pradžios, visą laiką treniruotis ryjant brangiausius steroidus ir kariauti be saiko su geriausiais ginklais. Praktiškai nėra jokios galimybės jaunam žaidėjui pasivyti senus tankus, kurių oda jau iš tikrųjų panaši į šarvus. Na, nebent turint LABAI daug kantrybės ir tikintis, jog jie galų gale išmirs ir tamsta liksite pats seniausias žaidėjas.

Žinoma, kariui nėra svarbiausia būti pasaulinės klasės tanku. Tai yra smagu, tačiau tai nėra būtina (jei būtų būtina, tai karių šiame pasaulyje būtų tikrai mažai). Net ir silpnesnieji kariai įneša savo indėlį į kiekvieną mūšį. Nors dauguma svarbių mūšių yra laimimi būtent dėl tų galiūnų pastangų, vis dėlto, ne kiekviena šalis turi tokių tankų, ne kiekvienas mūšis yra pakankamai svarbus, kad jie jame kovotų. Todėl tokiuose karuose, kaip, pavyzdžiui, tarp Lietuvos ir Baltarusijos ar kokių kitų nedidelių valstybių, svarbiausi yra būtent tie vidutiniokai.

Be to, ir tie patys silpnesnieji pėstininkai gali varžytis tarpusavyje. Visad atsiras tokių, kurie mėgsta palenktyniauti. O tam erdvės tikrai yra - galima varžytis dėl jėgos, rango, padaromos įtakos mūšyje, medalių skaičiaus ir dar visokiausių iš esmės nereikšmingų faktų. Tai šiek tiek praskaidrina įprastai nuobodžią ir rutina virtusią virtualaus kario kasdienybę.

O kur strategija, paklausite? Na, sakykite, ką norite, tačiau šiame strateginiame žaidime tikros strategijos ir su žiburiu nerasi. Galbūt nebent kiekvieno individo strategija, kaip labiau apsimoka leisti nuosavas santaupas, ar kaip paskirstyti sveikatą tarp darbo ir kariavimo. Reali strategija (o ypač karinė) jau seniausiai nugrimzdo į užmarštį. Todėl karinių dalinių ir kariuomenių vadams papildomo jaudulio gali suteikti nebent vadovavimas kitiems, arba davinių dalybos. Toli gražu ne tai, ko tikėčiausi aš, prisiklausęs propagandos apie puikią internetinę strategiją...

Prabangios mašinos, cigarai ir pinigai



Tikrų verslininkų šiame žaidime ne taip ir daug. Žinoma, yra galybė įvairiausių veikėjų, turinčių po nuosavą natūrinį ūkį - keletą įmonių, kur pasigamina viską, ko reikia asmeninėms reikmėms. Tačiau tai dar nesuteikia jiems verslininko titulo. Tikras verslininkas nekuria įmonių vien tam, kad galėtų jose dirbti pats vienas (aš nelaikau savęs tikru verslininku). Toks žmogus kuria įmones, kad jose įdarbintų žmones, kad jos jam neštų ne tik produkciją kasdienėms reikmėms, tačiau ir nemažą pelną.

Tačiau tokiu verslu užsiimti kartais yra tiesiog neverta dėl pačių įvairiausių priežasčių. Aš pats tiesiog tingiu tai daryti. Kiti galbūt visai nesigaudo ekonomikoje. O dar kitiems reikalus suknisa tie patys veikėjai, prekiaujantys savo natūriniuose ūkiuose užauginta produkcija žemomis kainomis. Todėl verslininko profesija ne taip ir dažnai patraukia naujus žaidėjus. O jei ir patraukia, tai dažniausiai tik pakankamai trumpam laikui.

Vis dėlto, nors verslininkai retai išgarsėja šiame virtualiame pasaulyje (ne taip, kaip kitų profesijų atstovai), turint gebėjimų, pinigų, laiko bei noro, tuo užsiimti tikrai apsimoka. Ypač, jei nebijote netikėtų pasikeitimų. Šis būdo bruožas yra tiesiog būtinas, kadangi, pripažinkime, šio žaidimo kūrėjų mąstysena yra ne ką daugiau stabili, nei koks nors tris litrus degtinės išgėręs Jonas, bandantis ant vienračio važiuoti lynu penkiasdešimties metrų aukštyje. Pakeitimų ir milžiniškų rinkos svyravimų čia tikėtis reikia visada. Tačiau, nors tai gali atnešti didžiulių nuostolių, tai taip pat gali būti ir be galo pelninga.

Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į bilietų rinką. Šio tipo įmonių kurti nebeįmanoma, tačiau pati rinka dar egzistuoja (pasak Platono, neilgam, tačiau juo tikėti ne visada verta). Kadangi prekė vis dar reikalinga, o įmonių kurti daugiau, nei sukurta iki šiol, neįmanoma, tai paklausa pamažu ėmė ir aplenkė pasiūlą. Todėl bilietų kainos yra tikrai didelės (vienu metu mačiau Q1 bilietus Lietuvoje kainuojant brangiau, nei Q5 tankus). Tad uždirbti galima visai nemažai. Kita vertus, kaip jau minėjau, mūsų mylimas Platonas vis žada bilietų rinką (kaip ir visą statybų sektorių) naikinti. Todėl galbūt prigaminti tonas bilietų bus nuostolinga - kas žino. Niekas į tokius, iš esmės nelabai svarbius ir praktiškai niekam, išskyrus pačius verslininkus, neįdomius klausimus atsakyti negali. Ir tai kartais gali suteikti net daugiau jaudulio, nei koks nors įspūdingas pasirodymas mūšyje. Jei esi koks nors keistas, dėl pinigų pamišęs iškrypėlis...

Valdžia, (ne)populiarumas ir korupcija



Politikai čia (bent jau Lietuvoje) yra ne ką labiau mylimi, nei realybėje. Vienintelis skirtumas yra tas, kad čia bet kuris tūlas pilietis gali dar laisviau dergti jiems ant galvų ir likti nenubaustas (nebent, žinoma, labai aršiai įžeidinės ir gaus įspėjimą (!) nuo žaidimo kūrėjų). Todėl toks karjeros kelias ne visada atrodo patraukliai. Ypač krizės metu, kuri čia tęsiasi praktiškai visada.

Tačiau, savaime suprantama, yra ir šiokių tokių politikavimo privalumų. Pirmiausia - materialinių (5 auksiniai už medalį, 50 patirties taškų už laimėtus rinkimus). Na, ir, žinoma, dvasinių. O dvasinis penas, kaip žinia, priklauso pirmiausia nuo paties žmogaus. Galbūt vienas bus be galo patenkintas vien dėl to, kad laimėjo rinkimus, nors nieko neplanuoja daryti; kitas - kad turės galimybę „vadovauti“ paprastiems žmonėms. Ir tik labai retas politikas lenda į partijos pirmininko, Seimo nario ar, galų gale, šalies prezidento postą, iš tikrųjų planuodamas kažką keisti, kažką daryti ir taip toliau. Be to, net ir tokie geradariai galiausiai pavargsta užsiiminėti bevaisiu kitų tinginių įtikinėjimu, juos užknisa pastoviai atmatomis besisvaidantys spaudos atstovai, jų genealios idėjos išsenka. Tada tokie žmonės pasitraukia į pensiją ir Seiman eina (arba ne) tik tam, kad patrintų ten kėdę ir gautų nemokamo aukso.

Vis dėlto, mano manymu, dėl to, kas dedasi viename ar kitame valdžios poste, kalti ne tik patys politikai, bet ir rinkėjai (žinoma, Vyriausybė tiesiogiai nerenkama, tačiau ją sudaro tautos išrinktas prezidentas). Tam puikiai tinkamas pavyzdys - šiandienos (skaitantiems šį straipsnį 1253 dieną - vakarykščiai) rinkimai į Seimą. Kadangi laikau save jau savotišku pensininku, puikiai žinančiu, ką kiekvienas kandidatas sugeba parašyti rinkiminėje kalboje (tai iš esmės visada būna ta pati lėlė, tik aprengta kitais rūbeliais), nesivarginau jų skaityti. O paspaudęs didelį mėlyną mygtuką pagrindiniame puslapyje (jei kas jo nemato, vadinasi kažkoks hakeris įsilaužė į Jūsų namus ir atliko Jūsų „pareigą“ už Jus) pastebėjau, kad visus kandidatus savo numylėtoje Suvalkijoje aš puikiai pažįstu.

Smagu, pasakysit? Visai ne. Aš juos ne tik pažįstu, bet ir puikiai žinau, jog beveik visi jie Seime nieko neveiks. O tie, kurie veiks, ir taip surinks daugiau balsų, nei jiems reikia. Ir tada susimąstai, už ką balsuoti: už tą, kuris jau ir taip laimėjo, ar tą, kuris eina dėl aukso. Suvoki, kad artėja dar vienas srutų pilstymo mėnuo, pradedi džiaugtis, kad pats nelendi į tą mėsmalę, pamiršdamas faktą, jog galbūt, jei ten eitum, situacija būtų geresnė - būtų įmanoma kažką pakeisti, galų gale, būtų iš ko rinktis tūliems balsuotojams. Tad, tikriausiai mėginu Jums pasakyti, jog ši profesija, nors yra baisiai purvina ir dažnai kenkianti sveikatai (bent jau psichinei būklei), vis dėlto yra tiesiog būtina pačiai valstybei. O žinant, kokie šaunūs žmonės ten eina, pasidaro aišku, jog kartelė nuleista tikrai pakankamai žemai. Tad gal ir verta pamėginti...

Rašiklis, lapas popieriaus ir... nieko daugiau - laisvė



Na, o pabaigai pasilikau patį saldžiausią kąsnį - žurnalistiką. Kaip žinia, be spaudos šis pasaulis nustotų suktis. Tai tiesiog akivaizdu, kadangi spauda yra viena pagrindinių visuomenės bendravimo bei informavimo priemonių. Tai praktiškai vienintelis būdas tapti žinomam, išpopuliarėti (kas būtina tiems, kurie tingi dirbti, bet nori kakoti į paauksuotą unitazą). Be to, tai vienas pagrindinių visuomenės aktyvumo rodiklių. Atkreipkite dėmesį, kaip iš karto visiems kilo nuojauta, jog žaidimas apmirė, po to, kai buvo įvestas naujas spaudos modulis, suskirstęs spaudą į kategorijas, kurias dauguma tingi peržiūrėti.

O kadangi spauda yra tokia svarbi visuomenės dalis, savaime suprantama, jog ji turi savo vertinimo skalę. Tiesa, ta skalė labai stipriai kinta, priklausomai nuo pačios spaudos aktyvumo - kai spauda tyli, tai net ir kokio beraščio, lietuvių kalbos nemokančio veikėjo rašliava vertinama gerai, o kai spauda aktyvi, kimbama net ir prie menkiausių smulkmenų, kad ir koks gražus bebūtų straipsnis. Todėl žurnalisto duonos kartumas yra reliatyvus faktorius.

Tačiau ši profesija turi dar vieną didelį pliusą, kuriuo nepasižymi visi kiti iki šiol įvardyti užsiėmimai - ji neįpareigoja. Gali rašyti, gali ir tylėti - niekas neverčia tavęs dirbti pagal kažkokį grafiką (nebent, žinoma, pats sau jį nusibrėži). Gali tinginiauti, parašyti vieną straipsnį per mėnesį, arba priešingai - po du per dieną. Žinoma, nuo to priklauso skaitytojų reakcija, o dėl tingumo gali pražiopsoti aktualijas, kurias verta aprašyti, tačiau niekas neprivers žurnalisto dirbti ne taip, kaip jis nori.

Tiesa, aš visuomet labiau vertinu kokybę, o ne kiekybę, todėl, savaime suprantama, neskatinu Jus visus dabar kurti laikraščius ir bombarduoti spaudą beverčiais rašinėliais. Tačiau negaliu ir to uždrausti. Priklausomai nuo to, kokios visuomenės reakcijos norite (o ji tikrai bus, tad nesusirkite žvaigždžių liga), galite apsimesti troliu, slėptis po tiltu ir apmėtyti praeivius atmatomis, arba galite rašyti gražius, naudingus straipsnius ir stengtis visiems įtikti. Tačiau, dėl [ cenzūra ] meilės, nerašykite, jei nemokate rašyti - žinau, rašymas padeda tobulėti, tačiau skaityti straipsnius be lietuviškų rašmenų ir su visokiomis w, vietoje v, ar j, vietoje i, yra tiesiog nemalonu. Nepamirškite - spauda parodo autoriaus mentalitetą. Tad įsivaizduokite, jog tai yra panašu į bėgimą Laisvės alėja be rūbų, šaukiant „aš debilas“. Galbūt kai kuriems toks užsiėmimas ir atrodo malonus, tačiau tikrai ne visiems (o ypač nemalonu stebėtojams).

Moralas



Visos šios profesijos yra svarbios, visos jos yra būtinos, norint, jog valstybė gyvuotų šioje iškreiptoje erdvėje. Visos turi savų privalumų ir savų trūkumų - nė viena nėra tobula. Visų reikalavimai skirtingi: kariui ir verslininkui reikia daug pinigų ir nemažai kantrybės, politikui ir žurnalistui reikia populiarumo ir gebėjimo save pateikti. Ir, žinoma, Jums suteikta teisė rinktis, kuo norite būti.

Tačiau nereikia tikėti visa ta propaganda, kuri skleidžiama plakatuose, kviečiančiuose registruotis šiame žaidime (dabar jau galiu tai sakyti, kadangi vis tiek jau užsiregistravote). Nė vienas iš šių užsiėmimų nėra rožėmis klotas, nė vienas nėra lengvas ir nė vienas nėra pakankamai tenkinantis, kad galima būtų į jį susikoncentruoti. Bet visuomet galima varijuoti - galima dirbti kelis skirtingus darbus iš karto (ypač prie visų kitų profesijų derinasi kario duona). Todėl visada galima atrasti savo nišą, kuri, nors anksčiau ar vėliau vis tiek atsibos, bet bent kuriam laikui suteiks Jums pasitenkinimą, prieglobstį nuo dvasinės impotencijos, vyraujančios realiame pasaulyje...

Tad darykit, ką norit, kaip norit ir kada norit. Man visai vienodai. Svarbu, kad pajudintumėte visą Lietuvą į priekį (ar bet kuria kita kryptimi). O aš esu patenkintas tuo, ką parašiau, nors žinau, kad labai mažai veikėjų perskaitė šį straipsnį iki pat šių žodžių. Ačiū Jums už dėmesį ir gražios Jums dienos.
Pagarbiai,
Nexrow