Join the new world

Ruduo. Lapkričio 29 diena. Eilinis vakaras, pasakytų kiekvienas, jei jam ši diena reiškia tiek pat kiek man tuo metu. Bent jau taip atrodė ir turėjo taip būti iki tol, kol kai kas atsitiko nenumatyto. Tai buvo lengvas šokas, kuris privertė susimąstyti. Susimąstyti, ar verta tęsti pradėtus darbus ir atgimti. O gal tiesiog prisikelti mažos pelytės pavidalu ir kamputyje gyventi ramų ir nuobodų gyvenimą? O gal išvis mesti visą šitą reikalą ir užmiršti amžiams?



Banas. Amžiams. Tai buvo klaida. Ne žaidimo administratorių, o mano. Buvau kvailas, naivus, nepatyręs šitame mulčių kupiname pasaulyje. Tai buvo klaida. Praėjus metams galiu drąsiai tai prisipažinti. Tuo metu buvau Naujokų Ministerijos viceministras. Kai tuometinei ministrei miestetei pranešiau šią žinią, ji mane išplūdo įvairiais žodžiais. Ji pyko, tačiau nieko keisto, nes ir aš pats ant savęs pykau. Turėjome labai daug minčių ir idėjų skirtų naujokams, tuo metu Naujokų Ministerija išgyveno sakyčiau aukso amžių, buvo pradėtos rengti misijos, už kurių apskaitą ir tvarkymą buvau atsakingas, pradėti keli kiti projektai. Darbo buvo išties nemažai. O čia še tau! Viceministras gauna iš adminų nuobaudą visam laikui. Buvo gėda.



Praėjus kelioms valandoms pradėjau blaiviai mąstyti. Už ką? Buvo kelios versijos. Pirma, tai kaip palikimą turėjau paliktą pusbrolio accountą, su kuriuo visa veiklos sritys apsiribijo tik straipsnių pavotinimu. Kita, tai prieš kelias dienas sukurtas naujas accountas norint gauti šviežius paveiksliukus straipsniui apie pirmą naujoko dieną. Adminai versijų nesvarsto, jie baudžia. Už kurį punktą paspaudęs stebuklingąjį F5 mygtuką pamačiau dar stebuklingesnį faktą “Permanent ban” palieku jūsų fantazijai. O kaip gi su Naujokų Ministerijos organizacija? Šį galimą scenarijų pats neiškart apsvarčiau. Tik kai sulaukiau keletą klausimų kaip su šia organizacija, tada per kūną nuėjo pakartotinių šiurpuliukų banga. Anksčiau pasitaikydavo atvejų, kad žaidėjui gavus baną, visos jo naudojamos organizacijos taip pat užblokuojamos. Ačiū dievams, taip šįkart neatsitiko.

Praėjo lygiai para. Para galvojimo ir apmąstymų kaip elgtis toliau. Kvietė grįžti. Guodė, kad nieko baisaus neatsitiko. Sakė, kad nieko nėra nepataisomo. Tai buvo draugai, kurie šaukė: “Kurkis iš naujo”. Į Naujokų Ministeriją negrįšiu - sakiau, nes nesijaučiau po šio incidento vertas ten būti. Darbą ministerijose bent kurį laiką išvis reiktų užmiršti. Labiausiai traukė ir gaila buvo palikti savo partiją ir jos valdybą. Tą rudenį ir po to sekusius kelis mėnesius LTS galiu drąsiai teigti išgyveno geriausius laikus partijos gyvavimo istorijoje. Valdyboje buvome tokie visi aktyvūs ir vieningi, turėjome tiek daug kuruojamų projektų ir minčių, kad tuos laikus prisimenu tik su nostalgija. Partijos viduje vyko lygiai tas pats. Tuo metu buvo pasiektas pats aukščiausias taškas tiek aktyvumo, tiek dydžio, tiek bendravimo prasme. Labiausiai gaila buvo palikti juos. Tai buvo pagrindinis motyvas grįžti. Ir aš grįžau…



Kiekviena nauja pradžia yra savaip įdomi. Nors ši jau prieš kelis metus buvo matyta, bet ji buvo kitokia. Iš karto sau užsibrėžiau kelis tikslus-užduotis. Kadangi nebuvau naujokas, nors mano naujas profilis sakė ką kita, ir kurį laiką dirbau būtent toje ministerijoje, kuri padeda naujokams ir pataria jiems kaip geriausia pradėti žaidimą, tai daugmaž žinojau ką ir kaip daryti. Bent jau taip maniau, kad žinau. Reikia užsidirbti pakankamai aukso - tai buvo pagrindinis mano tikslas. Kaip? Čia jau kitas klausimas.



Kaip pasiutęs pradėjau naršyti po interneto platybes ieškodamas kitų naršyklinių žaidimų, kuriuose galėčiau paspaminti. Radau pirmą, antrą, žiūrėk jau ir trečią. Prasidėjo kelios valandos nesustojamo flūdo ir žinučių siuntinėjimo. Kuo daugiau sulaukdavau prisijungusių žaidėjų per mano referalą, tuo labiau man kilo noras atakuoti toliau. Rezultatas buvo fantastiškas. Vos per kelias valandas nesustojamo darbo nenaudojant jokių programų ir botų, o tik savo valios pastangomis, prisijungė 60 žaidėjų. Buvau maloniai nustebintas. Antrąją bangą nusprendžiau suorganizuoti po savaitės. Nors ji prisijungusių skaičiumi nebuvo tokia sėkminga kaip pirmoji, tačiau būtent šį kartą pagavau auksinę žuvelę. Jos vardas buvo nanuks. Šis žaidėjas per beveik metus laiko man atnešė 105,23 gold. Ačiū! Tuo tarpu kiti 92 žaidėjai, iš kurių net 31 nepakėlė nei vieno lygio, bendrai paėmus atnešė 60 gold. Viską susumavus ir pridėjus tuos tris Society Builder medalius, vien iš pakviestų žaidėjų aš uždirbau nei daug nei mažai - 180 gold. Tačiau tai buvo man maža. Tai buvo tik pirma sritis, kurioje aš uždirbau man reikalingus auksinius treniruočių aikštelių pakėlimui.



Kita sritis - žurnalistika. Neslėpsiu, straipsnių rašymas man patinkančia tema yra mano arkliukas ir labai mėgiamas dalykas. Dar su senuoju accountu aš rengiau kelis daug dėmesio sulaukusias rubrikas, tai “Pasaulios valstybės” ir “Karinės apžvalgos”. Būtent žurnalistika yra ta sfera, kurioje kiekvienas naujokas gali save realizuoti bei tinkamai reprezentuoti visuomenei. Mano manymu, tai tiesiausias ir geriausias tramplinas į norimas aukštumas, jei aišku, tu tik pats to nori. To puikus pavyzdys yra šių dienų naujokių Menoli ir Aquillina straipsniai, kurie išties mane žavi. Šaunuolės. Taigi kaip padaryti taip, kad mėgstamas užsiėmimas ne tik atneštų gerų žodžių iš kitų žaidėjų, bet ir sulaukčiau atitinkamo, teisėto bei kas svarbiausia reikalingo atlygio? Reikėjo kažko naujo, įdomaus, intriguojančio. Mintyse greitai gimė idėja, tačiau ji tokia atrodė utopinė ir reikalaujanti daug laiko, kad nežinau ar kada ją būčiau pradėjęs įgyvendinti jei ne Mindziuss. Jis palaikė mane, padrąsino, sakė pradėk. To man užteko. Taip gimė straipsnių ciklas “Lietuvos karai”.

Už tikrai nemažai laiko reikalaujančius straipsnius nusprendžiau prašyti savanoriškos paramos. Nei vieno nerėmiau prie sienos, nei vieno neprašiau pašelpti, tačiau to net ir nereikėjo. Piliečiai patys siuntė ginklus, maistą, auksą, litus - tai buvo rimta paspirtis materialine prasme. Nors kaip ir pagrindinis tikslas buvo užsidirbti papildomai iš mėgiamos veiklos, tačiau ta savanoriška parama suteikia visai kitokią prasmę. Tai buvo daugiau nei vien auksas. Tai buvo tavo darbo įvertinimas. Šios dovanos suteikė norą ir jėgų toliau tęsti šį ciklą, jį užbaigti ir palikti kažką vertingo ateitiems kartoms. Palikti kažką tokio, kas praverstų ne tik naujokams, bet ir senbūviams. Palikti kažką tokio, kas po dviejų ar triejų metų primins mane. Straipsniai - tai puikus ginklas tą pasiekti. Per beveik metus iš jų gavau 82,4 gold ir nesuskaičiuojamai daug gerų atsiliepimų.



Skaičiai, skaičiai, skaičiai… Suprantu, kad daug kas nemėgsta matematikos, tačiau negaliu jos čia neįkišti nors trumpam. Kelios pastarosios savaitės privertė susimąstyti ar iš tiesų taip blogai tiems naujokams? O gal jie tiesiog neįdeda visų pastangų, o tikisi gauti viską padėtą ant lėkštutės? Taip nebūna, reikia suktis ir pačiam. Kaip minėjau pačioje pradžioje pagrindinis mano tikslas buvo užsidirbti pakankamai aukso. Už pakviestus narius gavau 165, už straipsnius 82,4, už Hard Worker ir Society Builder dar 75, už pakeltą lygį dar 25 auksinius. Iš viso per beveik metus įdedant minimaliai pastangų uždirbau 347,5 auksinių neišleidžiant nė lito. Kiek mums reikia aukso norint pasikelti visas treniruoklių aikšteles iki aukščiausio lygio per akcijas? Lygiai 374 auksinių. Aš net neskaičiuoju Super Soldier, True Patriot ar Battle Hunter medalių, kurie per metus man uždirbo 650 auksinių. Taip pat neskaičiuoju gauto atlyginimo už darbą, gautus davinius iš savo karinio būrio, įvykdytas NM misijas. Skaičiuoju tik tai, kas lengva ranka pasiekiama visiems, jei tik yra noro.



Savo straipsniui peržengus jau į antrą dalį (jei iki čia iškentėt, sulauksit ir pabaigos), norėčiau apžvelgti dar keletą temų. Iš pat pradžių nusprendžiau nekovoti, o jei kovoti, tai kautis tik minimaliai ir tik tada kada mano išauginta jėga leis produktyviai tą išnaudoti. Jei Lietuvai žūtbūt reikėdavo pagalbos, neatsisakydavau ištiesti tą pagalbos ranką. Turbūt pagrindinis galvos skausmas buvo su karinio būrio paieškomis. Žinojau, kad geriausia naujokui apsistoti LKA. Bandžiau ir aš. Deja… Būrio taisyklės aiškiai nurodo, kad banintas asmuo nebeturi jokių galimybių prisijungti prie šio MU. Nusivyliau. Gal to ir tikėjausi, tačiau nusivyliau. O kur dabar?

Išbandžiau turbūt visus įmanomus būrius. Buvau COBRA, po to LSA, po to naujai susikūrusiame NEO. Visiems būriams iškart iškėliau savo sąlygas - nekariausiu. Jei reikia manęs, prašom, aš ateinu, tačiau nekovosiu kol tam neateis tinkamas laikas. Pirmuose dviejuose MU nesijaučiau komandos dalimi, o gal paprasčiausiai nepatiko. Kai susikūrė NEO, tuo metu galvojau, kad tai puiki perspektyva ateičiai, su ta pačia diena palikau LSA ir persikėliau į pastarąjį, tačiau ši perspektyva baigėsi rodos dar net neprasidėjusi. Būrio vadovą ištiko toks pats likimas kaip mane, todėl teko dar kartą nusivilti. Keletą mėnesių užmiršau paieškas ir laukiau tiesiog 3 divizijos ir prisijungimo prie TU, kuriame buvau dar su praeitu accountu. Prisijungiau į pokalbių kambarį, paprašiau avataro. Likimo ironija, tačiau atsidūriau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Vos po kelių dienų susikūrė TUK karinis būrys, skirtas naujokams. Nedvejodamas prie jo prisijungiau, esu juo patenkintas ir manau išbūsiu čia iki pat 3 divizijos.



Su partijos paieškomis viskas buvo atvirkščiai. Iš pat pradžių žinojau kur būsiu, turbūt nieko labai ir nenustebinau. Tiesa, iš pradžių delsiau. Dėl žaidimo mechanikos prie partijos galima prisijungti tik nuo 13 lygio, todėl laukiau. O gal vis dar nebuvau tvirtai nusprendęs ar grįšiu į partiją, o ta mechanikos taisyklė buvo tik man pretekstas? Nežinau. Žinau tik tai, kad ir šįkart lemiamą žodį tarė valdyba. Nesinorėjo palikti tų aktyvių narių likimo valioje, norėjosi reabilituotis bei tęsti pradėtus darbus. Norėjosi būti viso to dalimi. Vis dar norėjosi ne tik vegetuoti, nes tada žaidimas pasidaro ne toks mielas, bet daryti kažką aktyviai. Todėl grįžau…



Ministerijų veiklą, kaip pats sau prižadėjau, ignoruosiu. Bent jau kurį laiką. Nors buvo kvietimų vėl prisidėti prie NM darbo, tačiau tariau tvirtą ne. Manau pasielgiau teisingai tiek prieš save, tiek ir prieš kitus. Ne dabar, ministerijos palauks, tegu praeina šiek tiek laiko. Tačiau kuo toliau vėl iš naujo gilinausi į naujoko gyvenimo peripetijas pirmaisiais mėnesiais, tuo labiau vėl norėjau prisidėti prie aktyvios veiklos. Partijos valdybos bei straipsnių rašymo man buvo maža. Man reikėjo kažko daugiau. Ir kai vos mėnesiui praėjus po naujo prisijungimo sulaukiau pararam kvietimo užimti NM ministro postą, tiesą sakant pasimečiau. Tas pasimetimas buvo malonus. Jei niekas nebūtų siūlęs, turbūt tik po daug ilgesnio laiko būčiau nusprendęs vėl aktyviai įsijungti į vyriausybės darbą. Aš sutikau. Tai buvo naujos pradžios pradžia.

NM poste išbuvau dvi kadencijas, bet to tikrai užteko. Patikėkite manimi, jei dirbi sąžiningai ir kruopščiai norėdamas pagelbėti naujokams, tai šis postas pareikalauja bene daugiausiai laiko iš visų kitų ministerijų vadovų postų. Kai galima sakyti dar prieš mano pirmąją mirtį su miestete lygiagrečiai vadovavome NM, tada buvo žymiai lengviau. Dabar viskas kitaip. Nors komanda ir buvo surinkta, tačiau vadovauti jiems ir tuo pačiu metu gvildenti naujas idėjas buvo išties nelengva. Nutikdavo ir kurioziškų situacijų, kada aš, vos 15 ar 16 lygio pasiekęs pilietis, mokydavau ir patarinėdavau naujokams. Jie manęs klausdavo: “tu esi tokio mažo lvl, tai kaip tu gali man padėti jei esi jaunesnis už mane?”. Juokinga, tiesa? Tokia jau realybė. Dviejų mėnesių man pilnai užteko, kad nuspręsčiau save išbandyti naujame amplua, o NM postą perleisti kitam.



Taip atsidūriau VRM. Turiu pripažinti, ši ministerija išties man patinka, gal todėl neveltui joje esu iki šiol. Jau eina devintas mėnuo kai prižiūriu Lietuvos pilietybes, peržiūriu kokiems asmenims tą pilietybę suteikti, o kokiems ne. Pasikeitus žaidimo mechanikai, kada į seimo rinkimus kandidatai surikiuojami pagal partijos prezidento tvarką, pilietybių klausimas gal nebėra toks opus ir atsakingas. Nebereikia taip bijoti valdžią norinčių užgrobti piliečių, tačiau visgi darbas yra darbas. Per šį ilgą laiką ministerijoje mačiau daugybę piliečių, vieni čia apsistodavo ilgiau, kiti trumpiau, tačiau visi buvo savaip įdomūs. Per šiuos devynis mėnesius, jei neklystu, 7 kartus VRM vadovės poste buvo Boruzele. Kas ją pažįsta ar teko bendrauti, tai žino, kad išties vertas pagarbos žmogus. Nekonfliktiška, supratinga, darbšti - tai tos savybės kurios kelia žavesį bei mano manymu reikalingos tapti CP. Manau ateity taip ir nutiks.



Įdomių žmonių sutikau ir URM, kuriame auditoriaus pareigas einu nuo rugsėjo. Ši ministerija - tai spaminimo irštva. Gerąja prasme. Gali būti tikras, kad palikus pokalbių kambarį vos kelioms valandoms, grįžęs ten rasi tiek prirašytų neskaitytų žinučių, kad tau akys ant kaktos iššoks. Dauguma jų aiškų bevertės ir keliančios tik šypseną, tačiau pastaruoju metu auditorių ataskaitos mane tiesiog žavi. Jau ne kartą minėjau savo audito ataskaitose, kad jos tokios informatyvios ir įdomios, kad iš kiekvienos ataskaitos būtų galima išleisti po atskirą straipsnį. Tai genialu. Ši ministerija visąlaik mane kažkuo traukė. Gal dėl to, kad pats aktyviai domiuosi tiek Lietuvos, tiek pasaulio karais? Gal dėl to, kad stengiuosi domėtis situacija pasaulyje bei analizuoti kitų valstybių strateginius manevrus? O gal dėl to, kad visus mano straipsnius vienaip ar kitaip galėtum susieti su URM? Gal.



Visada būna pradžia, būna ir pabaiga. Šiuo metu praradau žaidimo malonumą. O kai taip nutinka, reikia imtis arba naujų darbų arba viską mesti ir pailsėti. Pasirenku antrąjį variantą. Tiesiog pavargau. Išeinu iš visų pokalbių kambarių, iš visų ministerijų, partijos, pasitraukiu į pogrindį ir tiesiog atsiribosiu nuo aktyvesnės veiklos. Žurnalistika? Čia vienintelė sritis, kurioje lieku. Negaliu taip paprastai visko mesti, kai tiek nebedaug lieka. Ir toliau sulauksite mano straipsnių, tiesa, gal ne taip dažnai kaip pastaruoju metu. Netariu viso gero. Tariu tiesiog iki pasimatymo!