Join the new world

Mes žaidžiame, mumis žaidžia.

Kas rytą spausdamas stebuklingą prisijungimo mygtuką niekada nebesijaučiu ramus, nes šis socialinis žaidimas iš tiesų žaidžia su manimi. Pats turėdamas savo epilietį, darbą, kelis dirbamus laukus ar treniruočių salytes ir begalę pasirinkimų ir laisvės veiklai ar neveiklai galiu užsnūsti ramioje eLietuvos idilėje, kur šalis didelė, bonusai palankūs plėtrai, atrodo žaisk, kariauk, užkariauk ir mėgaukis. Ir jei anksčiau nuo neprognozuojamos gyvenimo realybės buvo galima pabėgti į palaimingą virtualaus pasaulio glėbį tai dabar šį galimybė vis labiau tolsta. Į virtualų pasaulį atnešamas stresas, tiekiamas plačiai ir didelėmis porcijomis. Stresas turi savo vardą – atnaujimai. Dėkoju Taksas027 už operatyviai atsirandančius paaiškinimus, ką reikia daryti, kai žinai kas nutiko truputį ramiau. Bet Erepublik žaidimas virsta vis labiau socialinis eksperimentas, tik ne mūsų tarpusavio, bet žaidėjų ir kūrėjų žaidimas. Tai primena vaikystės žaidimus su skruzdėlytėmis, kai pagaliuku išjudinus dalį skruzdėlyno galėjai patenkintas stebėti kaip vargšiukės skruzdėlytės bando įveikti netikėtą puolimą, suardžiusį jų susikurtą pasaulį. Galbūt dalailaima nemelavo ir karmos dėsniai atsisuko prieš mus, dabar mes tos skruzdėlytės, tik antenomis ar falusą primenančiomis pirštų kombinacijomis galime grumoti piktiesiems, visada teisiems adminams ir kūrėjams, ir versti save tokią didžią istorinę/filosofinę asmenybę kaip Platonas minėti bloguoju, labai bloguoju. Neapsiverčia liežuvis, bet tenka, silpnumo akimirkomis. Dialogo nebuvimas tarp žaidėjų ir kūrėjų atrodo keistas ir nesuprantamas, žaidimo kūrėjai pradėjo tobulinti žaidimą, bet nuskaldė jau per daug kampų, žaidimas netobulėja, jis mutuoja, pasiimdamas iš kitų žaidimų toli gražu ne geriausius bruožus, nudirbamos farmvilio pievos, nuolat atsigaminančios gyvybės, skatinančios „nolaifinti“, iš oro atsirandantys daiktai mūšio lauke, kaip tiksliai buvo pastebėta – mafia wars stiliumi, baisu ir pagalvoti kas toliau....gal galėsim auginti naminius gyvunėlius, kad linksmiau būti, ar projektuoti baldus. Nenoriu užsiiminėti erepublikos futurizmu, ar tapti šamanu, tiesiog nemėgstu kai su manimi žaidžia, nemėgstate ir jūs. Iš to kyla kita, didesnė problema.





Akimirkomis tarp BB, teritorinių užkariavimų, Gliooko II prezidentavimo ir kitų švenčių šventimo pamatome vieną ar kitą didžio žaidėjo atsisveikinimo laišką, žaidėjų, kurie statė eLietuvą, išėjimą, besiskundžiat žaidimo nenormalėjimu. Tai suprantama, kiekvienam turbūt kyla nostalgija tam žaidimo laikotarpiui, kuriame jie užsikabino, pamėgo žaidimą. O naujokams, ir net vidutiniokams jau nebesuprantamas žaidimas, koks jis buvo pradžioje, taip greitai jis mutuoja, išsigimsta. Regresas atima motyvaciją, tokią gražią vasarą ir šiaip dalį gyvenimo skirti tam, kas nedžiugina. Taigi seni žaidėjai išeina,o BB rezultatai jau pastebimi, pirmiausiai būris žurnalistų, papildančių laikraščių skiltį puikiais straipsniais, tiesiog norisi gėrėtis traviano ir kitų žaidimų specialistų raštingumu ir idėjomis. Karo metu naujokai dar pora mėnesių nesuteiks jokios realios naudos, netgi neatsvers vieno pasportavusio senbuvio, bet potencialas yra, ar iš to gausis tai klausimas visiems žaidėjams, nes tik būdami socialiai aktyvūs ir įtraukdami naujokus galime tikėtis, kad po mūsų kažkas dar žais. Politiniame lygmenyje naujokų nedaug, bet tai laikina, Gliooko II diktatūra netruks amžinai, atsiras poreikis naujoms galvoms, ir pas mus gali pasikartoti eRusijos likimas, kurio pasekmes matome žemėlapyje, arba kartais visai nematome eRusijos. Naivu tikėtis, kad Kultūros ministerija su Naujokų ministerija sugebės subrandinti naujokus, bet kas belieka, negi mesi žaidimą. Aš paslankus, linkiu ir jums lankstumo, kad sugebėtumėte atsilaikyti prieš žaidimo kūrėjų žaidimus, reikia juk palaukti naujo pasaulio pasidalijimo, galbūt įnirtingesnių mūšių, o gal ir naujos versijos. ePasaulio užkariavimas jau netoli. Arba ne. Gražios tropikinės vasaros.

Mykolas O

Štai ką prarandate skaitydami šį straipsnį, o ne būdami prie vandens