Apie praėjusią kadenciją - kitaip...

Day 2,360, 15:31 • Published in Lithuania Lithuania • by iPSiArt

Nutariau pasidalinti savo nuomone apie buvusio CP kadenciją ir įvykius eLietuvoje. Iš anksto perspėju, kad mano nuomonė gali nesutapti su kituose straipsniuose padarytomis apžvalgomis, ataskaitomis, nuomonėmis.

Nors straipsnyje neketinu šaipytis ar įžeidinėti nei vieno piliečio, tačiau nemėgstantiems kritikos, nervingiems, LNP heiteriams siūlau nejausti pareigos skaityti šio straipsnio ir patausoti savo jautrią nervų sistemą.

Visų kitų dėmesiui – daug teksto (kaip ir visada).



Pradėsime nuo didžiausio visų dėmesio sulaukusio akcento – Lietuvos ir Baltarusijos karo. Praeitame straipsnyje jau užsiminiau, kad iš esmės šis karas kilo mums įvarius save į kampą – CP savo sprendimu pratęsus NAP su Švedija, Lietuvai nebeliko su kuo realiai kariauti, tuo tarpu norime to ar ne, karas strateginiame kariniame-politiniame-ekonominiame žaidime yra visgi varančioji sociumo jėga. Tiesa, CP minėjo, kad tokį sprendimą priėmė uždavęs atitinkamą paklausimą Seimo chate, į kurį sulaukė gūdžios tylos. Kita vertus, pabandykime nuoširdžiai atsakyti pirmiausia sau – o nuo kada Seimas pradėjo užsiimti karų strategavimu? Jis niekad to nedarė. Žinoma, jis galbūt galėtų tuo pradėti užsiimti, kita vertus tuomet reikia klausimą svarstyti nuosekliai, ir pradėti ne nuo NAP su Švedija, bet aplamai ar norėtume kariauti ar gyventi taikoje artimiausius mėnesius – atsižvelgiant į mūsų ekonomikos, gyventojų skaičiaus progresą, užsienio politikos peripetijas ir įvykius aljanse, apie kuriuos nieko nebuvo girdėti nei iš CP, nei iš URM praktiškai ištisas 3 savaites... Na būkim sąžiningi ir atsakykime – ar be viso to galima protingai nuspręsti ir pasakyti argumentuotą „Taip“ arba „Ne“ karui? Mano nuomone – ne. Štai ir atsakymas, kodėl gūdi tyla Seimo chate buvo labai dėsninga reakcija... Neįtraukiant žmonių nuo pradžių į sprendimų priėmimą, nereikia tikėtis, kad jie staiga įtraukti į galutinį momentą, ims žarstytis išmintimi ar aplamai išsakys ką nors argumentuoto į temą.

Kaip vieną esminių stabdžių karui su skandinavais, CP nurodė lėšų trūkumą biudžete. Deja, pasakyta ne visa tiesa. Pirmasias kadencijos savaites CP nepasivargino pabendrauti LK chate, gal todėl nežinojo ir neįvertino fakto, kad iš kovo mėnesio vykusio Plato turnyro, eLT „uždirbo“ nei daugiau nei mažiau – 1000 gold. Remiantis eLT biudžeto įstatymu, 60 proc. šių lėšų priklauso LK, arba daugiau nei 120 tūkst.Lt. Apie tai CP sužinojo ir susimąstė tik kadencijos viduryje, kada supykęs dėl jam reiškiamos kritikos LK chate ir spaudimo organizuoti karą prasidedant kitam Plato tournamentui, ėmė pagaliau bendrauti. Bendravimas iš tiesų yra vertybė... Vat tada ir LK biudžetas staigiai papilnėjo, atsirado ir baziniai ištekliai ir tolesniam karui... Deja, šaukštai po pietų – NAP pasirašytas... O mes visgi esame garbingi žmonės ir ne vien dėl finansinių aplinkybių turėtume laikytis savo žodžio ir susitarimų, ar ne?

CP pasidžiaugė atsigavusia ekonomika, tačiau taip ir liko nutylėta, kad ekonomikos atsigavimas „sutapo“ su karo su Baltarusija pradžia. Matyt nenorėta tokiais pareiškimai suerzinti kai kurių įtakingų savo rėmėjų, aiškinančių kad iš karo nėra jokios naudos. Bet ar tikrai?

Žr. paveiksliuką: 2344 diena – turnyro ir karo su Baltarusija pradžia




Ir situaciją dabar –


Mums, seneniems žaidėjams, užsiimantiems gamyba, joks atradimas, kad karas skatina ekonomiką, nes karo metu didėja ir tankų, ir maisto paklausa. Žmonės daug dažniau šaudo, kai kovoja už savo šalį ne vien iš patriotizmo, bet ir dėl pragmatinių sumetimų – True Patriot medalio, kuris kompensuoja jiems bent dalį iššaudytų atsargų, nepriklausomai nuo to, ar jis gauna ką nors iš būrio ar LK, ar ne. Štai kodėl galimybė kovoti už sąjungininkus niekada taip nesuaktyvina ekonomikos kaip „nuosavas“ karas, deja atrodo ne visi tą pajėgia deramai įvertinti.



Vienas iš populiariausių karo priešininkų argumentų – karas reikalauja labai daug išlaidų. Savo ruožtu pasakysiu tai, ką sėkmingai įrodė ne kartą ir ne vienas eLietuvos prezidentas – karas nebūtinai pareikalauja daugiau išlaidų ir pergalė priklauso ne suinvestuotų lėšų į karą kiekio, o nuo gero darbo užsienio politikoje ir aljanse, pritraukiant sąjungininkų dėmesį į savo mūšius.

Konkretūs pavyzdžiai – prieš gerus pusantrų metų buvusi pararamo kadencija kurios metu eLT buvo trinama nuo Erepublik žemėlapio, nepaisant to, kad išleido tankams ir samdymui netoli 2 mln. Cc. Iš karto po jo sekusioje Tautis_LT kadencijoje , nei tankams, nei samdymui nebuvo išleista nei lito, tačiau eLT kariaudama prieš tuos pačius priešus sugebėjo laimėti. Pirmojoje Udros kadencijoje gyvenant taikoje buvo sutaupytos lėšos mažinant MPP skaičių nuo 18 iki 11, tuo tarpu mano kadencijoje , kurioje kariavome (ir teoriškai turėjome turėti daugiau išlaidų, ar ne?) , nepaisant papildomai pasirašytų MPP su Latvija, Estija, per kadenciją valstybės biudžeto saskaita papilnėjo 68 tūkst Lt (priminsiu dėka Plato update‘ų valstybės biudžetas tuo metu per mėnesį surinkdavo vidutiniškai 100-120 tūkst.Lt, o okupuoti regionai nedavė jokių mokestinių pajamų). Galima dar ne vieną pavyzdį duoti, tačiau linkę bendrauti ne lozungais ir taip supranta, o haters gona hate...

Tik matematika ir jokių išvedžiojimų: Iki karo su Baltarusija valstybės pajamos buvo ~6000 Lt per dieną (žr. paveiksliukus aukščiau). Prasidėjus karui, valstybė uždirba ~10.000 Lt/diena (dėl tikslesnės statistikos siūlau žvilgtelėti į Statistikos Departamento puslapį) . Per 15 karo dienų papildomai uždirbant po 4000 Lt, iš viso papildomai valstybė gavo apie 60.000 Lt. Remiantis LK statistika, LK per tą laikotarpį mūšiams už Lietuvą išleido 2937 tankus. Atsižvelgiant į tankų įsigijimo kainą (11,30 Lt/vnt) valstybė karui išleido 33.188 Lt Reziumė – valstybė iš karo uždirbo virš 26.000 Lt papildomų pajamų. Galite patys pasidaryti išvadą ko yra verti verkšlenimai kad karas reikalauja labai daug lėšų.

Taigi, pats karas automatiškai nelemia didesnių išlaidų. Kalbantys apie padidėjusias išlaidas ko gero pirmiausia turi omeny CO dėjimą mūšiuose ir LK misijų organizavimą, dalinant tankus. Tačiau ką mums sėkmingai pastaruoju metu įrodinėja baltarusiai, būdami gerokai silpnesni už mus, tačiau laimėdami visus be išimties savo RW be jokių CO ir misijų - karo sėkmė priklauso pirmiausia nuo diplomatijos ir sąjungininkų pritraukimo į savo mūšius. LETO aljansas, o ir ASTERIA atsiunčia savo kovotojus kautis už baltarusius ne tik tiesioginiuose mūšiuose, bet ir RW. Tiesa, dėl tokio rezultato baltarusiai palkankamai įtemptai dirba su savo aljansu ir sąjungininkais, tačiau rezultatai – daugiau nei akivaizdūs. Gal to paties pasiektume ir mes, jei ne tik ambasadoriai ataskaitas rašytų, bet ir CP su URM padirbėtų diplomatiniame fronte?

Kalbant apie Lietuvos išlaidas - išlaidų dydį karui sprendžia tik CP: dėti CO ar ne, skelbti LK misijas ar ne. Jei mes negalime sau leisti karo su kasdienėmis tankų dalybomis, tai nereiškia kad mes aplamai negalime sau leisti kariauti. Tai reiškia, kad mums reikia keisti požiūrį pirmiausia į kariuomenės aprūpinimą ir misijų organizavimą. O tokio požiūrio ir pokyčių nešėju ir turėtų būti CP. Kodėl – žr. pirmąjį pastraipos sakinį. Tačiau susidaro įspūdis, kad CP kartais pritrūko drąsos ir iniciatyvos būti veikliu ir ryžtingu, rodyti iniciatyvą, kalbėtis su būriais.

Kodėl negalime laimėti prieš daug silpnesnius baltarusius, atsakymas glūdi ir silpname mūsų užsienio politikos darbe ir darbe su aljansu. Problema ne tik tame, kad 3 savaites neturėjome jokių žinių iš aljanso ar tarpvalstybinių derybų. Problema tai, kad praeitą savaitę uždavus atvirą klausimą Seimo chate, paaiškėjo, kad per tas 3 savaites iš esmės nieko labai ir nevyko.

Įdomu, kaip mes galime laimėti karą, jei mūsų sąjungininkų skaičius vis mažėja? Dar prieš porą - trejetą mėnesių turėjome daugiau nei 20 MPP, dabar beliko 11.

Kodėl neturime MPP su SIRIUS nare Brazilija? Kodėl nutrūko anksčiau turėti mūsų MPP su Indonezija? Vokietija? Čile? Meksika? Kodėl nesistengiame sukurti MPP su mums potencialiai draugiška Airija? Galima daug klausimų užduoti. Viena aišku – jei nėra diplomatinio darbo ir pastangų siekti pergalės, neįmanoma laimėti karo net prieš tokį priešininką kaip Baltarusija. Žinoma, galima pasiguosti tuo, kad mes kol kas nesiekėme rimtai kariauti ir išlaikyti užimtus regionus, tačiau staiga iškilus rimto karo pavojui (pvz. AS į Lietuvą ar kokio didelio kt. šalies MU invazijos po kelių savaičių,) ar sugebėtume staigiai t.y. per 1-2 paras visą tai atkurti, ką praradome? Tiesą sakant, abejoju... MPP galėtų kompensuoti aktyvus diplomatinis darbas tose šalyse su pasiektais susitarimais pasirašyti MPP tą pačią akimirką, jei to prireiktų vienai iš šalių. Bet ar tokie susitarimai yra? Tiesą sakant, abejoju.

CP paliko spręsti tolesnio karo su Baltarusija klausimą naujajai CP Akuabai. Deja, naujajai CP sprendimų pasirinkimas yra itin ribotas. Lenkija užėmė Švediją ir panašu, kad artimiausiu metu neketina trauktis iš Skandinavijos. Asteria su sąjungininkais į šį regioną visada žiūrėjo kaip į periferiją, labiau - bonusų šaltinį svarbesnių šalių interesams, todėl tikėtina, kad RW čia bus keliami nebent siekiant „paskandinti“ Lenkiją gausybėje RW tam, kad ji prarastų kažkur kitur daug svarbesnes teritorijas... Tuo tarpu mes, panašu, kad artimiausioje ateityje turėsime tik labai ribotą pasirinkimą - arba toliau kariauti su Baltarusija bent jau fiktyvų karą, arba vėl užsisukti saldžiame 2clicke motyvuojant jį aktyvių žmonių ar lėšų karui trūkumu, vargana ekonomika ir pan. Žinoma, nebent kažkuri šalis arba MU padarys antskrydį į Lietuvą – tada, įtariu, nebenuobodžiausime.

Kyla nedrąsi viltis, kad bent jau tada nebereiks laukti 3 savaites kol CP teiksis parašyti pirmąjį savo kadencijos straipsnį su kadencijos planais ir naujienomis... Prieš metus už tokius dalykus impeach keldavo, šiandien, pasirodo, beveik įžūlumu laikoma, kai kažkas primena, kad užimant pareigas reikia jose ir dirbti. To ir palinkėsiu būsimai kadencijai pažadėdamas likti ne mažiau priekabiu.

Kitame straipsnyje – apie rinkimų rezultatus, darbą Seime ir, žinoma, politiką.