Join the new world

Labas vakaras, brangūs skaitytojai.

Įkvėptas kvailybės manijos, didelio kiekio tabako bei neturėjimo, ką veikti, nusprendžiau parašyti straipsnį apie nieką. Tie, kurie jaučiatės panašiai ir kuriems galbūt patinka mano rašymo stilius (jei tokių yra), galite skaityti toliau. O paskendusiems darbo, valgymo, kariavimo bei trolių medžiojimo rutinoje, siūlau praleisti šį kūrinėlį, kadangi didžioji jo dalis bus būtent apie Jus ir tai Jums gali nepatikti.


(Šis paveikslėlis nėra vienintelė alaus apraiška šiame straipsnyje, tačiau jis sudaro labai didelę tų apraiškų daugumą.)

Nelaikau savęs labai senu žaidėju, tačiau vis dėlto ištvėriau čia ilgiau, nei kai kurie tikrai protingi žmonės. Kartais net susimąstau, ar tik ištverto šiame žaidime laikotarpio apimtis nėra atvirkščiai proporcinga žmogaus intelektui ir gebėjimui atskirti nesąmones nuo... „sąmonių“. Kad ir kaip bebūtų, per tuos beveik du metus spėjau pasitrinti įvairiausiose pozicijose, sugebėjau pabūti praktiškai bet kuo, kuo tūlas lietuvis gali tapti (neskaitant kelių postų šalies Vyriausybėje, kurie man, iš tikrųjų, nėra įdomūs).

Per tą laiką mačiau mirštant galybę įvairiausių žmonių. Vieni iš jų buvo šaunūs kariai, žurnalistai, verslininkai ar net politikai (nors tikrai retą politiką galima pavadinti šauniu). Kiti - šiaip įdomūs savo kultūriniu, intelektualiniu ar socialiniu išprusimu. Žinoma, dauguma jų spėjo nugrimzti į užmarštį ir juos prisiminti galima tik tokių žmonių, kaip ponaitis Nukainotas, pasirūpinančių žiupsneliu įvairovės mūsų pilkuose gyvenimuose, dėka.

Tiek laiko išgyvenęs šiame Naujajame pasaulyje, kurį valdo nusipenėję rumunų dievai, kaip kokie diktatoriai, drausdami bet kokias religijos atmainas, bent kiek besiskiriančias nuo tos politeistinės sistemos, kurios centre patys ir sėdi, pradedi mąstyti, ar visa tai ko nors verta. Žinoma, iš vienos pusės gerai, kad mums, tūliems piliečiams, neleidžiama sekti iš paskos kokiems nors nušvitimą pasiekusiems, vandens paviršiumi vaikštantiems ir į kryžiaus žygius savo pasekėjus siunčiantiems veikėjams. Lyg ir taip mums nebūtų gana karų, sukeltų remiantis pačiais keisčiausiais motyvais.

Tačiau tik pagalvokite - mūsų kontraversiškieji, aukso putose besimaudantys dievai nesuteikia mums net tokių elementarių dovanų, kaip kanalizacija. Juk, dėl savotiškos evoliucinės išdaigos, mūsų skrandžiai prisitaikė prie galimybės vienu kartu suvalgyti iki 150 prastos kokybės pusfabrikačių. Tačiau kur visa tai pasideda - neįsivaizduoju. Galbūt minėtieji dievai, norėdami, jog jų kūriniai būtų panašūs į juos, specialiai peni mus, kad išsipūstume kaip balionai, be galimybės atsikratyti tų riebių, iš nulių ir vienetų susintetintų ir labai stipriai genetiškai modifikuotų bandelių. O galbūt, mes visos tos nereikalingos masės atsikratome ekskrementais drabstydami vieni kitus? Bala žino...

Žinoma, net ir ne visiškai asocialus asmuo (geriausiu atveju - visiškas ateistas) gali įžvelgti vieną ar kitą kruopelytę savotiško grožio šioje paralelinėje plotmėje. Visi puikiai žinome, kaip gera matyti trispalvėmis pasipuošusius Turkijos ar Indonezijos piliečius, įnirtingai kovojančius beprasmėse didelio raudono mygtuko spaudinėjimo varžybose. Arba kaip paranku turėti galimybę atšvęsti gimtadienį du kartus per metus - vieną kartą čia, žaidime, o po to ir dar kartą (nors ir ne taip audringai), realybėje. Taip pat, juk nė vienas mūsų negali abejingai praeiti pro puikiai išsivysčiusio lietuviško mentaliteto apraiškas politinėse/socialinėse diskusijose po įvairiausiais straipsniais spaudoje. Beje, man tai kažkuo panašu į savotiškas poravimosi varžybas gamtoje. Vėlgi, dar viena įdomi evoliucijos bei gamtinės atrankos atmaina. Kaip gi tokios neapsakomai subtilios falo rungtynės gali nebūti tiesiog pasigėrėtinos?

Vis dėlto, kad ir kokia neapsakomai graži bebūtų ši planeta, kurios resursai, net ir naudojami neracionaliai, kaip Chruščiovo kukurūzai Kazachstano stepėse, niekad neišsenka, o kanalizacijos nebuvimas stipriai sumenkina metano kiekį atmosferoje, mes jos gamta pasidžiaugti negalime. Ir taip yra tikrai ne dėl to, kad savadarbiais tankais naikiname dirvožemį. Taip yra dėl pačios elementariausios priežasties - gamtos čia nėra. Mes negalime pasigrožėti Nemuno vingiais ar išsimaudyti koncentruotame naftos, radioaktyvių atliekų bei šlapimo tirpale, kitaip žinomame kaip Baltijos jūra. Net saulės spinduliuose pasišildyti negalime, taip sukeldami savo piliečiams pakankamai didelį vitamino D trūkumą.

Tuo tarpu visų pamirštame, jau beveik legendiniu virtusiame pasaulyje, kurį kai kurie vis dar vadina „RL“, mes patys sau esame dievai. Galime būti ne tik lygūs ant virtualaus Olimpo įsitaisiusiems kodo kūrėjams, bet ir juos pranokti. Galų gale, visada galime atsipūtę pritūpti po kokiu medžiu ir po atviru dangumi pasidžiaugti galimybe pakakoti nebūtinai kokiam nors kitam veikėjui ant galvos. Manau, jog tokia iniciatyva ne tik pagyvintų mūsų veido odą, bet galbūt ir pagelbėtų šlifuojant socialinius gebėjimus. Tačiau mūsų mazochistinis troškimas būti valdomiems ir išnaudojamiems verčia mus pamažu atsiriboti nuo šios beribėmis galimybėmis pasižyminčios erdvės ir spraustis į daug siauresnę, net padoria kanalizacija mūsų neaprūpinančią planetėlę.

Tad tikiuosi, jog tai, apie ką aš čia sapalioju šį lietingą ir šaltą balandžio vakarą, palies ne tik Jūsų sėdimąsias, bet ir šiek tiek apeliuos į tą kruopelytę sveiko proto (jei jo dar kiek nors likę). Nenorėdami, kad ši keista priklausomybė peraugtų į degeneracinę ligą, kaip, pavyzdžiui, tas baisus dvidešimt pirmojo amžiaus maras šiurpiu pavadinimu - CS - ar jo mutavę atmainos CS 1.6 bei CSS, mes turėtume bent retkarčiais prisiminti, kad lauko grafika pranoksta bet kokį žaidimą. Ir, nors tame mistika apgaubtame lauke galbūt ne kiekvienas mūsų turės galimybę vairuoti tanką ar nušauti lenką, vis dėlto, tuos mažus malonumus tikrai atsveria visa tai, ką materialusis pasaulis gali pasiūlyti: knyga, gamta, kūniški malonumai ir, svarbiausia, alus.

Todėl šį kartą paliksiu Jus be jokio moralo pabaigoje ir pats eisiu pasidžiaugti bent viena ar dviem, o gal ir visomis šiomis gėrybėmis. Gero Jums vakaro ir malonėkite pagaliau atsitraukti nuo šio straipsnio - kiek gi galima.
Pagarbiai,
Nexrow