Join the new world

Autoriaus žodis.

Po ilgokos pertraukos, pagaliau ir vėl prisėdau prie savo pamėgto, dulkėmis nukloto rašomojo stalo. Pagaliau atėjo laikas nupūsti dulkes ne tik nuo stalo, bet ir nuo eistorijos. Pirmasis straipsnis dienos šviesą išvydo gal prieš metus. Antrasis tik dabar. Priežastys yra kelios - mano ir mano pašnekovo RL, bei Pegaso nuplasnojimas į dausas. Panašu, kad pagaliau pavyko Pegasui uždėti balną, tad leiskimės į kelionę.

P.S. Straipsnio apimtis gana didelė, tad, prieš pradedant skaityti, patariu pasidaryti kavos, arbatos ar pasilepinti kokiu tauresniu gėrimu ir patogiai įsitaisyti priešais ekraną. Tie, kuriems užteks kantrybės perskaityti visą kūrinį iki galo, tikiuosi patirs daug teigiamų įspūdžių. To jums visiems ir linkiu.

Jei kas nepamenate, o gal ir apskritai nežinote apie ką aš, štai nuoroda į pirmąją dalį:

http://www.erepublik.com/en/article/paslap-i-kambarys-2242780/1/20

Įsitaisėte patogiai? Maestro – muzika:

http://www.youtube.com/watch?v=IkyRYxKjK44

*************************************************************************************************************************************************

Vakaras... Už lango monotoniškai barbena lietus. Po visą dieną griaudusio griaustinio ir merkiančio lietaus, gamtos stichija pagaliau truputi aprimo. Naktį praūžė tikra audra. Senajame Sierakauskų parke išversdama keletą medžių. Pažvelgus pro kambario langą, matosi gamtos padarytos išdaigos. Laimei tos išdaigos nėra labai rimtos. Ąžuolai stovi, kaip stovėję. Ir tik keletas jaunų pušaičių guli ant žemės, nuskriaustos stichijos. Gamta negailestinga savo kūriniams...

Šalia lango, kambario viduryje, stovi didžiulis senas židinys. Daugel amžių prastovėjęs, gražiais meniškais raštais išpuoštas. Iš pirmo žvilgsnio matosi, kad prie židinio rankas pridėjo sumanūs meistrai. Tokius židinius šiais laikais retai kur pamatysi. Gal dar senose pilyse ar dvaruose kaip šis...

Židinyje smagiai plaikstosi liepsnos liežuviai, skleisdami malonią šilumą. Didžiulės ąžuolinės malkos degdamos smagiai pokši. Tik šis poškėjimas kartas nuo karto perskrodžia kambario tylą. Tačiau ne visi liepsnos liežuviai nori paklusti žmogaus valiai. Dalis jų blaškosi ugniavietėje, šokinėja pirmyn-atgal, tarsi bandydami pakliūti į laisvę. Kyla aukštyn marmuro raštais išpuoštų lubų link, bando ištrūkti ir pasiekti masyvų „kandeliabrą“, lyg iš Viktoro Hugo knygos, atkeliavusi į šį pasaulį. Liepsna pamažu tįsta link šviestuvo, tikėdamasi, kad tai jos išsigelbėjimas. Deja, jos planams nelemta išsipildyti. Tik liepsnos peržengia židinio slenksti, ir jau atrodo tuoj pavyks ištrūkti, bet staiga dalelė atitrūksta ir akimirksniu gęsta išnykdama nebūtyje. Ugnies spragsėjimas, lietaus barbenimas, bei kartas nuo karto, tolumoje pasigirstantis, griaustinio gausmas, susilieja į vientisą garsų srautą. Tarsi koks orkestras sumaniai grotų rudeninę simfoniją...

Maestro-muzika. (Muzikinius fonus, rekomenduoju klausyti vienu metu):

http://www.youtube.com/watch?v=xf5217IedRY



Prie židinio, paslaptingosios simfonijos apsuptyje, senoviniame odiniame krėsle, sėdi pusamžis vyras. Rankoje jis laiko kavos puodelį. Po įtemptos dienos, dvaro šeimininkas, dabar naudojasi proga pailsėti. Vyras mąsliai žvelgia į ugnį ir, po truputį, gurkšnoją šiltą gėrimą. Staiga vyro apmąstymus nutraukia beldimas į duris.

-Klausau.-Pratarė vyras, pabusdamas iš apmąstymų.

- Svečias jau atvyko, tamsta Zigmantai. - Pasigirdo cypiantis balselis.

-Puiku. Kviesk greičiau svečią čionai. Jis tikriausiai, pavargo po ilgos kelionės ir norės pailsėti bei sušilti.

Vyras, sėdėjęs priešais židinį, pakilo ir pasisuko durų link. Po kelių akimirkų į kambarį įžengė plačiapetis, senyvo amžiaus vyras ir paklausė:

-Ponas, Zigmantas?

Dvaro šeimininkas žengė link vyro, apkabino per pečius, pasisveikino ir tarė:

-Taip, ponas, Benskiau. Tas pats. Pagaliau po šitiek laiko mums pavyko susitikti. Kaip kelionė? Labai išvargino? Ką gi, sėskit prie židinio. Apšilkite pradžiai, tada ir pakalbėsim. Gal ko nors išgersite, ant šilumos?

-Taip, tikrai neatsisakysiu. Man prašyčiau kavos. Ir, jei galima, įpilkite kelis lašus viskio vidun. - Atvykėlis nusišypsojo ir tęsė. - Mėgstu vakarais pasilepinti šitokiu gėrimu. Mano mėgstamiausias.

-Puiku. Sėskit. – Dvaro šeimininkas ranka parodė svečiui krėslą priešais židinį. - Apšilkite.

Šeimininkas paėmė telefono ragelį nuo stalo, stovinčio tarp dviejų odinių krėslų, , nuspaudė iškvietimo mygtuką ir į ragelį susakė svečio pageidavimą, beje ir pats užsisakydamas to paties.

Tuo metu, plačiapetis vyras klestelėjo į krėslą, patrynė delnus vieną į kitą, trumpai pašildė juos virš ugnies ir atsilošė krėsle. Tada, ištiesęs kojas židinio link, ištarė:

-Na va, Zigmantai, mes ir susitikom. Galime pradėti.

-Puiku, Ponas Benskiau. Kaip minėjau savo laiškuose, savo senelio dokumentuose, radau užuominą apie jus ir jūsų keliones. Teko ne mažai paprakaituoti, kol suradau jus. Bet pagaliau jūs čia. Tai gi pradėkim. jūs gyvenote tais laikais, apie kuriuos ieškau duomenų. Papasakokite apie tuos laikus, kai viskas prasidėjo. Kiek man žinoma, jūsų odisėja prasidėjo, kai eLietuvos dar nebuvo epasaulyje. Kurioje šalyje pradėjote savo kelionę? Ką pamenate iš tų laikų?

Vyras, pavadintas Benskium, giliai įkvėpė, su ilgu atodūsiu išleido orą lauk, įsitaisė patogiau krėsle ir prabilo:

- Prašau kreipkis į mane tu. - Svečio veidą papuošė plati, nuoširdi šypsena. - Na, o prasidėjo viskas 2008 m. kovo 14 d. tuo metu dar buvo beta versija, galima buvo pradėti žaidimą tik su kvietimais. Kvietimą išsiprašiau iš vieno iš įkūrėjų Alexis Bonte. Pirma šalis, kurioje užsiregistravau buvo eIspanija. Maniau, kad mano ispanų kalbos žinių užteks, bet supratau, kad klydau, tada vienas žmogutis pakvietė i eUK. Tai buvo Smartbomb. Dabar, berods, jau nebežaidžia, o tuo metu buvo eLiverpoolio meras

-Kiek laiko buvai eIspanijos pilietis?

-Savaitę.- Su šypsena veide atsakė plačiapetis vyras.

-Spėjai nudegti Ispanijos saulėje? – Svečiui nusišypsojo ir Sierakauskų dvaro šeimininkas.

-Ne, bet iki dabar su, kai kuriais iš buvusiu eIspanijos žaidėju palaikau rysi RL.

-Benskiau, Prieš tai minėjai žaidimo beta versiją. Kokius skirtumus pameni, lyginant su šių laikų eRepublik? Ir man pačiam įdomu ir manau skaitytojams bus įdomu, ypač jaunesniems.

- Visu pirma nebuvo resursu. Visi viską gamino iš oro. Buvo namukai, bilietai, ginklai. Muštynės vyko vienas prieš vieną, maksimaliai energijos buvo 100+namuko bonusas, buvo ligonines kurias pirkdavo "regionas" iš valstybes dotacijų. Darbdaviai turėjo patys ieškotis darbuotoju, t.y. darbuotojai registruodavosi darbo biržoje, o turintys firma "bosai" juos kviesdavosi dirbti, kadangi būdavo daug tokiu, kurie užsiregistruodavo, ir išnykdavo, tai darbuotojų paieška buvo tikras pragaras. Regionai turėdavo merus. Aš pats buvau 2 kartus išrinktas eLiverpoolio meru. Paskui perdaviau estafete, turintiems daugiau laiko. Meras rūpindavosi regiono gerove, t.y. išmušdavo iš "Kongreso" ligoninę, organizuodavo konkursus, stengdavosi prisivilioti i savo regioną daugiau ePiliečių, nes mokesčiai eidavo ir i regiono "sąskaitą". Kadangi tuo pačiu metu buvau ir kongreso narys, tai per pirmą kadenciją sugebėjau "išsimušti" savo miestui Q5 ligonine, kas duodavo mūšio atveju +100 HP saviems.

-Opaaaa... Įdomu. Tai ne gana to, kad būdavo kongreso rinkimai, dar būdavo ir mero rinkimai? Geras. O kokia sistema merai būdavo renkami?

Po šio klausimo, pasigirdo varpelio skambėjimas. Ir tuoj pat į kambarį tyliai įslinko keistas padarėlis... Jis buvo apsirengęs raudonai, ant galvos
užmaukšlinta smaila raudona kepuraitė su varpeliu. Kai padarėlis judėjo, varpelis skambėjo - dilin, dilin, dilin... Ant padėklo, nykštukas atnešė du kavos puodelius.



-Jūsų kava ponai. – Cyptelėjo sutvėrimas ir dingo.

- Mero rinkimuose dalyvaudavo tik to regiono gyventojai, mano manymu, merų panaikinimas buvo didelė žaidimo savininkų ir kūrėju klaida. Tikrai būdavo daugiau veiklos. Rinkimai vykdavo kiekvieno mėnesio 21 d. Mero mandatą gaudavai mėnesiui. – Pasakė svečias ir gurkštelėjo iš kavos puodelio. Vyro veidas nušvito iš pasitenkinimo. Matyt po sunkios ir ilgos kelionės, jam buvo tikras malonumas išsidrėbti priešais židinį, o šiltasis gėrimas jam patiko dar labiau.

-Sakyk, Benskiau, pats du kartus buvai meras. Gal gali smulkiau apibūdinti kokias pareigas tekdavo vykdyti, neskaitant ligoninės pramušimo? Pačiam patiko būti meru?

-Būnant meru, reikėjo daugiau laiko, nei šiaip epiliečiui. Buvo maisto davinių dalybos ir pan. Karo metu- ginklų dalybos.

-Ar tais laikais būdavo miesto taryba? Ar kažkas panašaus? Ar meras pats vienas spręsdavo visus regiono klausimus? – Paklausė Zigmantas ir gurkštelėjo iš savo kavos puodelio.

- Spręsdavo regiono gyventojai (turiu omenyje aktyvius). eUK turėjo ir manau, kad vis dar turi labai "gyva " forumą. Kiekvienas regionas ten turėjo savo „topic'ą“ ir visi aktyvus merai, įskaitant ir mane, visada tardavosi su gyventojais. Kaip, ką ir kodėl. Nors realų sprendimą vis tiek priimt galėdavo tik meras. Tarp kitko, dėl gamybos, dabar yra taip, kad kiekvienas darbuotojas padaro tam tikra kiekį kažkokių daiktų, maisto ar ginklų. Anuomet buvo taip, kad darbuotojas suteikia firmai kažkiek gamybos taškų, o kiekvienam gaminiui reikėdavo skirtingo kiekio taškų.

-Benskiau, dabar truputi sustokim prie darbo. Kiek pats laiko laukei darbo? Ispanijoj ir UK, ir gal pameni, kiek tada piniginių vienetų gaudavai?

- Jokio laukimo nebūdavo. Aš praleisdavau „online“ apie 5 val. per dieną bendroje sumoje. - Svečio veidas pasipuošė plačia šypsena - Tai kai tik gaudavau pasiūlymą iškart priimdavau. Ispanijoj gaudavau apie 8 pesetas, UK apie 10 svarų. Pesetos kainavo apie 0.12 aukso, svarai apie 0.13 aukso. Tais laikais prekyba valiuta buvo vienas geriausių bizniu, bet galėdavai prekiaut tik tos šalies valiuta, kurioje šalyje esi buvęs, o kelionės kainavo brangiai. Valiutų kursai buvo įvairūs, priklausomai nuo šalies fiskalines politikos.

-Minėjai, kad darbuotojas uždirbdavo taškus firmai, už kuriuos ta firma pirkdavo daiktus. Gal pameni kokius daiktus galima būdavo nusipirkti, kurių dabartiniais laikais jau nenusipirksi?

- Ne visai taip, Zigmantai. Firma nepirkdavo daiktu o gamindavo. Pvz. Q5 ligoninei pagaminti firmai reikėdavo, jei gerai pamenu, 1500 taškų. Vidutiniškai darbuotojas (priklausomai nuo darbuotojo „job skill“) per dieną padarydavo apie 12 taškų. Vėliau „skill‘us“ panaikino, bet prieš panaikindami, su v1 ar tai v2 įvedė darbuotojų skirstymą pagal "pareigas", kai reikėdavo firmai daug įvairių tipu darbuotojų. Tuo metu turėjau "Namukų" firmą. Tai man reikėdavo susirasti "Architektą", "Stalių", "Inžinierių" ir dar kažką. Nebepamenu tiksliai. Q5 ligoninę statydavom apie mėn. Regionų valstybėje apie 8. Tai pats supranti, kokia buvo konkurencija tarp meru, kad gautų ligoninę.

- Vos ne kaip RL. – Zigmantas šyptelėjo - O kariuomenėje kaip? Reikėdavo generolų, kapitonų, leitenantų, seržantų, eilinių? Gal mechanikų ir tankų vairuotojų?

-Ne. Kariuomenėje tuo metu buvo muštynės „one-on-one“.

- Vienas prieš vieną, kaip dabar Guerrilla Fight? – Pasitikslino Zigmantas.

- Truputi vėliau su v2 atsirado "taktinis" mūšis, bet aš tada nekariaudavau, nes mūšis trukdavo apie 1.5 valandos, o aš tiek laiko neturėjau. Ne. Ne Guerrilla Fight. Grynai, kaip dabar paprastas mūšis. Tik, kad dabar kerti iš karto varžovą, o tada būdavo, tavo smūgis, jo smūgis. "Tekstiniu režimu", nors esmė, kaip dabar Guerrilla, tik be grafikos ir be ginklų keitimų. Tada nebuvo įvairių ginklų. Buvo Q1-Q5 ir viskas. Ne „Tankai“ ar „Uzi“, o šiaip ginklai Q1 ar Q+.

- Aišku. Po to kūrėjai pradėjo grafiką gražinti ir atsirado gražesni paveiksliukai. Minėjai, kad buvai du kartus eLiverpulio meras. Kas paskatino tokiam žingsniui?

- Užsidegimas ir žaidimo pamėgimas. – Svečias šyptelėjo. - O ir buvęs meras prašė dalyvaut rinkimuose. Tas grafikos grąžinimas, mano nuomone pagadino žaidimą. Dingo daug gerų dalykų ir atsirado daug nebūtinų.

- Buvęs meras, tave, kaip ir įpėdiniu pasirinko?

- Panašiai. Spaudoje (savo laikraštyje) mane „promotino“ ,bet nuoširdžiai tikiu, kad padariau daugiau nei bet kuris kitas meras. Sakau, kad man labai gaila, kad panaikino šį komponentą.

- Gerai, Benskiau. Buvai miesto meras, kongreso narys. Dalyvavai aktyviai politikoje. Kodėl dabar politikoje visai nedalyvauji? Bent jau aš nepastebėjau tavo aktyvesnių veiksmų.

- Todėl, kad RL turiu daugiau reikalų, ir negaliu sau leisti būti pilnaverčiu „online“ politiku 🙂, o būti tik tam, kad būti, ne mano stilius 🙂

- Aišku. Kiek laiko pats prabuvai eUK piliečiu?

- Tada nebuvo pilietybes, tada kurioje šalyje gyvenai, tai ir priklausei. Dėl to dažnai būdavo "politican take over". Atvažiuodavo daug žmogučių, laimėdavo prezidento rinkimus, ir atiduodavo kažkam valstybę. eUK piliečiu buvau virš metų, paskui atsirado eLietuva ir kai įvedė ePilietybę, grįžau į LT...

*************************************************************************************************************************************************

Šioje vietoje pirmoji pokalbio dalis nutrūksta… Pokalbio tęsinį tikiuosi galėsite išvysti greitu laiku. Tai priklausys nuo pašnekovo ir mano RL ir nuo to, kaip man seksis sugauti ir pabalnoti Pegasą. Naudodamasis proga, noriu skaitytojų paprašyti pagalbos. Visi, kas, ką nors prisimenate apie anuos laikus, rašykite komentaruose arba man į PM. Jūsų, dar menančių tuos laikus, ne daug liko, todėl jūsų atsiminimai neįkainuojami. Kalbu apie laikotarpį iki eLietuvos įkūrimo. Kiekvienas nors ir menkiausias faktas yra istorijos dalis. Išsaugokim istoriją kartu. Iš anksto visiems dėkoju.

*************************************************************************************************************************************************

Benskiaus straipsniai „manualai“ Beta versijos žaidėjams. Dar iki eLietuvos sukūrimo:

http://www.erepublik.com/en/article/for-new-players-english-lietuvi-kai--336772/1/20

http://www.erepublik.com/en/article/second-edition-for-new-players-english-lietuvi-kai--338751/1/20

Kaip atrodė Beta versija, vaizdinė medžiaga: http://www.youtube.com/watch?v=FMiThA61HKo

*****************************************************************************************************************************************

Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.

Justinas Marcinkevičius

******************************************************************************************************************************************

P.S. Nuoširdžiai dėkoju pirmosioms šio kūrinio kritikėms Akvilliutei ir Menoli. Ačiū jums už pagalbą, merginos. Jūs nuostabios.

Su pagarba,
Zigmantas