Žvėris žvėriui - žvėris?

Day 2,253, 09:03 • Published in Lithuania Lithuania • by Nexrow

Labas vakaras, brangūs skaitytojai.

Parašyti du straipsnius per keturias dienas man kažkada buvo daugiau negu įprasta. Dabar tai pavadinčiau beveik neįtikėtinu fenomenu, kurio pats tikrai nesitikėjau, neplanavau ir netgi nežinau, ar norėjau. Bet, matyt, kai pradedi, tai sunku sustoti. Net nenumanau, ar dėl to dabar derėtų džiaugtis, ar ne. Viliuosi, kad perskaitę (arba ne) šį mano rašinėlį, padėsite nuspręsti. Beje, iš karto įspėju, jog straipsnio turinys visai nėra susijęs su Žvėries diktatūra, nors antraštė gal ir galėjo sudaryti tokį įspūdį. Šį kartą kalbėsiu apie kitokius žvėris. Tie, kurie skaitė spaudą pastarosiomis dienomis, turbūt jau supranta, ką turiu omeny.

Karinius, politinius, supolitintus karinius ir sukarintus politinius pomėgius seniai palikau už savęs. Pasitraukiau iš visų tų sričių su viltimi, jog nauja karta piliečių, su šviežesnėmis smegenimis ir didesniu kiekiu energijos, kuri dar nėra išnaudota besidrabstant fekalijomis, turėtų reguliariai perimti šalies vadžias iš užsikonservavusių (ar gal greičiau prarūgusių) senių. Tiesa, nors realybėje, kur, deja, retas politikas taip mąsto, tai gal ir būtų sveikintinas požiūris, visgi čia atsiranda įvairių kontraversijų. Čia tenka matyti ir tokių, kurie iš pažiūros turėtų būti visai sukriošę seniai, o visgi dar priešinasi atsistatydinimui labiau negu Graužinienė logikai. Tenka pamatyti ir netikėtų atgimimų, kurie neretai sukelia daugiau vilčių nei tas, kuris aprašytas „Knygų knygoje“, tačiau beveik visada ir nuvilia ne ką mažiau. Bet skaudžiausia kartais visgi matyti, jog mūsų dauginimosi vaisiai (kurių, nežiūrit į kraujomaišos sukeltus išsigimimus, ir taip yra mažokai) yra lėtesni už tuos lazdelėmis besiramstančius (ir vožtelėjančius kvailesniems per sprandą) senius.


Tačiau pastaruoju metu (tyčia neapibrėžiu, nes tingiu tikrinti faktus) vis dažniau matosi įvairūs dar labiau neįtikėtini fenomenai. Kai atgimsta spėjęs užsimiršti didžiausios Lietuvos partijos, stiprios politinės jėgos ir ilgalaikės kontraversijų bei skandalų gimdytojos lyderis (beje, retkarčiais tikrai charizmatiškas ir protingas personažas), vieni džiūgauja, kiti išsigąsta, o treti nusprendžia, kad galbūt į padėtį Lietuvos politikos padangėje pagaliau reikėtų atkreipti dėmesį. Kai iš to, ką tikėjomės esant stipriai užbarikaduotu kapu, vis dėlto sugeba pakilti dar nepamirštas, bet nebūtinai maloniai prisimenamas buvęs daugkartinis prezidentas ir dar-daugiau-kartinis trolis, vieni skanduoja pergalės šūkius, kiti priverkia ištisas upes, o vienas kitas pasviręs į šoną pirsteli ir nusprendžia, kad nelabai ką tai pakeis. Bet ar tai iš tikrųjų yra permainų vėjas, ar tik šiek tiek jau apipūti spėjusiųjų dujos? Sunku pasakyti.

Vis dėlto, mano interesai jau kurį laiką svyruoja tarp bendravimo su tais keliais išlikusiais pažįstamais žmonėmis bei dėmesio vertos literatūros ieškojimo tarp visų tų tualetinių skaitalų, kuriuos šiuo metu vadiname spauda. Deja, neretą dieną tenka susitaikyti su žiauria tiesa, jog tiek vieną, tiek ir kitą rasti darosi sudėtingiau nei prasmę bažnyčios egzistencijoje (šiuo klausimu, manau, visi ir taip suprantate, apie kokią bažnyčią kalbu, bet vardan tų nesupratingųjų – ne, tai ne realiame pasaulyje egzistuojanti Bažnyčia). Dėl to man visgi malonu matyti vis dar žaidžiančius, arba grįžtančius į žaidimą žmones, kuriuos kažkada laikiau draugais, arba bent jau dėmesio vertais oponentais (kai kuriais retesniais atvejais pastarieji nusipelnė daugiau pagarbos už sąjungininkus). Ne ką mažiau malonu yra matyti ir jaunus žmones, kurie tikrai geba daryti tai, ką daro – kalbant tiek apie kokybišką statistikos rinkimą ir pateikimą, tiek ir naudingos informacijos skleidimą naujokams (kuri neretai pasirodo vertinga net ir patyrusiems seniams), tiek ir apie pačias įvairiausias pramogas, paįvairinančias kasdienybę. Tačiau nemaloniai kvepianti tiesa yra tokia, kad dažnas jaunuolis, nors ir traukiamas į visas puses įvairių neaiškių personų, pasirenka nieko neveikti, tik padirbti, pasitreniruoti ir kartais palikti kandų komentarą po vienu ar kitu straipsniu. Bet juk tai – pensininkų, o ne jaunimo privilegija.

Bet palikus politinius ir karinius interesus nuošaly, viskas kas belieka, kaip jau ir minėjau, yra socializacija. O mano atveju tai iš esmės yra spauda. Šiai žaidimo sekcijai įtaką, deja, daro visi iki šiol įvardinti individai ir dar kai kurie padarai, apie kuriuos net ir kalbėti nesinori. Tačiau, nors pats kurį laiką stengiausi įsijausti į aktyvaus senio, kuris bjauriai kabinėjasi prie visų iš eilės, rolę, visgi pastarosios savaitės – kad ir kokios kai kuriems nemielos politinės kakamalystės vyko jų metu – buvo tikrai įdomios ir paskatino šiokį tokį judesį. Judesį, kurio pro akis praleisti negalima. Kai pamatau ne vieną, o net du tikrai protingų žmonių straipsnius spaudoje vienu metu ir dar potencialą atsirasti trečiam (tiems keliems ekstremaliai atsilikusiems ir nežinantiems, apie ką kalbu, primygtinai rekomenduoju paskaityti Mykolo politikos apžvalgą ir Giedriaus atsakymą bei komentarus po jais), negaliu nepritarti tam, ką Tautis kartojo savo komentaruose – net ir troliai bei idiotai yra reikalingi šiai visuomenei, kadangi būtent jie neretai veikia kaip katalizatorius tikrų šedevrų kūryboje. Kad ir kaip nemėgčiau vieno ar kito pastaruoju metu visuomenėje besireiškiančio personažo, visgi reikia pripažinti, jog kiekvienas šio zoologijos sodo gyventojas – ar sėdimąją pajudinti nebepajėgiantis senis, ar visai mažas ir jėgų kupinas jauniklis, ar papuvęs zombis, prisikėlęs pagąsdinti lankytojus – prie to vienaip ar kitaip prisideda.

Todėl šį kartą pateiksiu sau nelabai būdingą išvadą – konfliktas yra gerai, nes jis skatina progresą. Nors kažkada neatmenamais laikais, kai pats užėmiau vieną ar kitą nepatogiai aukštą poziciją Lietuvos valdymo aparate, nemėgau dar ir ginčytis su visais iš eilės, besikabinėjančiais vien tam, kad kitiems gyvenimą apkartintų, dabar viliuosi, kad to niekada netruks. Ir tikrai ne dėl to, kad dabar ne aš esu tas, kuriam į veidą vos ne kasdien yra drebiama ne itin kvapni masė. Nesvarbu, kas bebūtų valdžioje – ar prarūgę seniai, ar šviežias jaunimas, ar ramiai kape išgulėti nesugebantys ir dėl to prisikeliantys mesijai – sudarykime jiems opoziciją. Sukurkime konfliktą vardan konflikto, kovą vardan progreso, nes tai, pirmiausia paskatins žmones suaktyvėti, kibti į darbą ir, savaime suprantama, atves prie kokybiškos spaudos, o ne nevykusios propagandos, kurią pastaruoju metu, atrodo, kuria padarai, užstrigę keliais etapais žemiau evoliucijos grandinėje.

Tad šį kartą, deja, ne po pakankamai ilgos pertraukos, palinkėsiu Jums aktyvumo. Juk ne vieną kartą teko pamatyti, kaip tylus gyvūnėlis labai gilią mintį iškniso stebėdamas visą šį balaganą. Ačiū Jums už dėmesį, brangūs skaitytojai, ir gero Jums vakaro.
Pagarbiai,
Nexrow