Join the new world

Įžanga



Kaip ir žadėjome, kadenciją užsienio politikoje pradėjome turėdami 2 aiškius tikslus – pilna balso teisė TWO aljanse ir Baltarusijos išvadavimas. Pirmuoju klausimu mes turėjome pokalbius tiek su paskutine TWO vadovybe, tiek ir dvišalius pokalbius su keliomis TWO narėmis, pirmiausia – Serbija, Lenkija, UK ir dalis jų visiškai palankiai žiūrėjo į tokį Lietuvos pageidavimą. Galbūt kiek sudėtingiau vyko derybos su Lenkija, kurios CP aiškiai išsireiškė kad „viena didžiausių TWO problemų yra (buvo) ta, kad ACT šalys turi per daug galių“ (čia reikia priminti, kad ACT šalys, o tuo pačiu ir Lietuva turi 0,5 balso, tuo tarpu kai tikrosios 8 narės – pilną balsą). Tačiau ir su juo radome bendrą kalbą, kad aljanso statutas turėtų apibrėžti aiškius ir išmatuojamus kriterijus, kuriuos atitinkančios šalys būtų priimamos į TWO, o kurios galėtų tikėtis tik narystės ACT. Nepaisant to, kad TWO aljanso nebėra, mūsų žiniomis lenkai, bandantys lipdyti naują aljansą, turėtų atsižvelgti į šiuos dalykus. Taigi, būtent TWO aljanse pilno balso statuso negausime, nes neliko paties aljanso, kita vertus, manau, kad būsimuosiuose aljansuose bus aiškiau apibrėžti narystės kriterijai.

Antrasis svarbus klausimas – Baltarusijos išvadavimas. Jį kėlėme aljanso susitikimuose, serbų iniciatyva buvo sukurtas IRC kanalas į kurį prisijungė suinteresuotų šalių (įskaitant mus) atstovai, o mes patys ne kartą darėme spaudimą aljanso vadovybei imtis ryžtingų veiksmų. Aljanso šalys iš pradžių bandė užsiimti tarpininkavimu, tačiau atsiradus Argentinos iniciatyvai organizuoti AS, pagaliau prisijungė prie Baltarusijos išvadavimo operacijos. Nors operacija ir netruko ilgai, Baltarusija buvo visiškai išvaduota, o Bulgarijos nebeliko žemėlapyje, visas procesas nebuvo lengvas ir paprastas, o aljanso vadovybė nepageidavo, kad imtumėmės bet kokių aktyvių karinių veiksmų, nors ir buvome tam visiškai pasirengę. Todėl per šią savaitę niekam NE taip ir nepaskelbėme.



MPP reikalai

Kol kas susitarėme ir pratesėme visus veikusius MPP, išskyrus Baltarusiją, kuri pati pageidavo MPP pasirašyti vėliau, kai atsiras žemėlapyje ir turės pakankamai pinigų biudžete (mūsų siūlymo prisidėti jie mandagiai atsisakė), bet sutarta kad artimiausiu metu mes tą klausimą išspręsime. Tačiau turiu pastebėti kad paskutines keletą dienų derėtis dėl MPP pratęsimo pasidarė sudėtingas ir daug laiko kainuojantis procesas – matyt daugelis šalių svarsto su kuo jungtis, kas bus galimi priešai, todėl neskuba su atsakymais. Tuo tarpu mes nenorime leisti įstatymų va bank principu – t.y. paleisti ir laukti kaip sureaguos kita pusė.



TWO reikalai

Turbūt jau visi žino, kad subyrėjo TWO, daug sunkiau tiksliai atsakyti į klausimus „kodėl taip įvyko“ ir „kas dabar laukia Lietuvos?“.

Tai, kad aljansas patiria krizę ir kažkada įvyks sukrėtimas žinojo ir jautė visi, bent kiek ilgiau dirbę su užsienio politika. Visų pirma, pasaulyje nebeliko bent kažkokios jėgų pusiausvyros išnykus paskutiniam bent kiek rimtesniam priešininkui – CoT Nelikus priešų nebeliko su kuo ir kovoti, okupuoti pagrindiniai priešininkai kas sunkiomis derybomis atgavo TWO šalims nereikalingus regionus, kas pabandė išsikraustyti kuo toliau, kur jų veiksmai nebedomino TWO pagrindinių šalių (Kroatija – į Indiją, Bulgarija – į Rusiją ir Baltarusiją, Čilė – į Australiją ir N.Zelandiją). Didžiasias šalis iš esmės netgi tenkino tokia situacija – kol stipriausi priešininkai turi regionų kažkur, jie gali ne tiek dažnai kelti RW TWO užimamuose natūraliuose regionuose. Dėl tos priežasties TWO visiškai neskubėjo eiti į pagalbą ne tik okupuotoms neutralioms šalims, bet ir savo aljanso narėms, mažosioms ACT valstybėms, tačiau tai paskatino ir ironiškas užuominas pasaulyje, kad šitas aljansas sukurtas ne dėl draugystės ar kt. vertybių, o tik dėl bonusų.

CoT išnykimas dar labiau paskatino konfrontaciją tarp taip vadinamojo „serbų“ bloko šalių (Serbija, Slovėnija, Vengrija) ir „lenkų“ bloko šalių (Lenkija, Ispanija, UK). Šie blokai turėjo nesutarimų ir anksčiau tiek dėl to, kurias šalis priimti į TWO ir su kuriomis reikia kariauti, tiek dėl neatėjusios paramos svarbiuose mūšiuose, tiek dėl šalims reikalingų regionų. Kol buvo bendras priešas, nesutarimai buvo prislopinami vardan kovos prieš bendrą priešą. Kai priešo nebeliko, neliko poreikio glaistyti nesutarimus. Blokai praktiškai ėmė savarankiškai vykdyti karo veiksmus, siekė išrinkti savą aljanso vadovybę, ignoruodami kitus.

Šią savaitę konfliktas pasiekė apogėjų, kada dėl aštrių pareiškimų TWO vadovybės atžvilgiu TWO IRC kanale buvo užblokuotas Juodkalnijos atstovas. Vėliau, atėjus Juodkalnijos CP ir prasitęsus konfliktui, Juodkalnija protestuodama pareiškė kad palieka aljansą ir pradėjo atitinkamą balsavimą. Vos už kelių dienų į ekstrą posėdį susirinkę tikrųjų TWO narių atstovai pareiškė, kad jie palieka aljansą ir nedelsdami pradėjo balsavimą. Tai buvo staigi, tačiau ne tokia jau ir netikėta naujiena.

Kas toliau? Šiuo metu abu blokai ir kitos šalys bando lipdyti blokus ir formuoti naujus aljansus. Prie „serbiško“ bloko gali prisijungti Argentina, gal ir Graikija, tikriausiai ir Rumunija, tuo tarpu prie „lenkiško“ bloko gali prisijungti Bulgarija (o su ja ir – Čilė) bei JAV (o su ja – ir greičiausiai Kanada). Tačiau gali būti, kad kurių nors šalių nuomonė gali ir pasikeisti. Kol kas neaišku prie ko jungsis ir kitos pasaulio valstybės. Latvija ir Estija kol kas būtų labiau linkusios jungtis prie „lenkiško“ bloko.

Kur dėtis mums? Kol kas – tikrai neskubėti nei kariauti, nei pulti į glėbį. Gauname pasiūlymus iš visur, dirbame tiek su atskiromis valstybėmis, tiek su tais, kurie mus kviečia jungtis. Norime išsiaiškinti viską – aljansų potencialą, narius, tikslus, mūsų statusą ir teises, o tada surinkus visą informaciją ją pateikti svarstymams ir sprendimams.

Ir kuo tikrai neabejoju – kad narystės aljanse klausimą spres Lietuvos piliečiai referendume ir jis nebus organizuojamas skubotai.



UK ir skandinavų reikalai


Kadangi UK klausimas pastarąjį mėnesį yra nuolat keliamas pas mus (eilinis pretekstas tam – UK CP straipsnis ), o jį kelia pirmiausia - tie žmonės, kurie ir su UK bendravo, vienas iš jų yra kandidatas būsimuose CP rinkimuose, šio klausimo kėlimą iš dalies laikyčiau ir tam tikra viešųjų ryšių akcija. Todėl noriu pristatyti pilną situaciją.
Pirmąją kadencijos dieną man perimant reikalus iš buvusio URM TheUnit Yack aš pirmą kartą sužinojau, kad su UK yra preliminariai sutarta, kad siekiant gerų santykių, esame pažadėję jiems atiduoti pietų Norvegijos regionus, o taip pat praleisti juos į šiaurę, kadangi jie planavo karą su suomiais. Apie ką UK nedelsiant užsiminė trečią kadencijos dieną mums dar nebaigus pulti ir užimti visų Norvegijos regionų. Pasakysiu paprastai –įvykdyti Lietuvos įsipareigojimus, nepriklausomai nuo to, kieno kadencijoj tai pažadėta yra garbės reikalas, bet būtų smagu apie juos sužinoti kiek anksčiau.

Mes esame to paties aljanso nariai ir privalome žiūrėti ne vien savo interesų, bet siekti maksimalios naudos visiems jo nariams, todėl, žinoma, sutikome tiek ir atiduoti bonusų mums neduodančius pietinius Norvegijos regionus (Vestlandet, Ostlandet ir Sorlandet), tiek preliminariai sutikome praleisti juos į Šiaurę, kur UK būtų pasiėmusi jiems trūkstamą elnių bonusą.

Tačiau vos UK paskelbus karą Norvegijai, jai NE paskelbė Kanada, vėliau – Prancūzija, o dar vėliau – ir Švedija. UK paprašė mūsų skelbt NE Švedijai. Su Švedija mes turėjome derybas dėl taikos, tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl ko nepadarėme to. Visų pirma, gavome konfidencialią informaciją, kad Suomija, kuri tuo metu rašėsi taiką su Estija, puls mus vos mes paleisime NE bet kam, siekdama išvaduoti Asgardą- o 3 frontų vienu metu mes niekaip neatlaikytume. Dar svarbiau buvo tai, kad Rusija, veikdama kartu su Bulgarija, nuo AS į Bulgariją pradžios, beveik visą savaitę paleisdavo NE balsavimą, siekdama išprovokuoti kitas šalis, tačiau pati to NE balsavimo neužbaigdavo, siekdama pasilikti laisvę savo ėjimui:



turėjome informacijos (tiesa - nebūtinai absoliučiai patikimos), kad Bulgarija ir Rusija, ieškodama kelių kaip trauktis į Šiaurę, kaip vieną galimybių numatė pasinaudoti ir mūsų regionais. Dėl šių priežasčių, pasitaręs su CP ir KAM aš primygtinai paprašiau Seime artimiausiu metu savo iniciatyva neleisti jokių NE įstatymų, o jei toks būtų paleistas iš mūsų arba mums – nereaguoti niekaip iki atskiro CP nurodymo.

Kaip ir sakėme svarbiausiu prioritetu mums buvo Baltarusijos išvadavimas ir bulgarų kaimynystė šalia mūsų, todėl pirmiausia pasirūpinome tuo. Nepamirškime, kad baltarusiai jau daugiau kaip mėnesį yra ištrinti, nebeturi nei kongreso, valstybės ižde jiems baigėsi bet kokie pinigai – tiek MPP pasirašymui, tiek RW organizavimui ir samdymui. Tai – iš tikrųjų neturtinga šalis ir esanti daug sudėtingesnėje situacijoje ir nepaisant savo kuklios karinės galios – visada ateidavusi ir į mūsų mūšius pakovoti už mus.
Visos šios priežastys nulėmė, kodėl mes nepaleidome NE ir stačia galva nepuolėme gelbėti UK. Tačiau galiu užtikrinti – mūsų požiūris į UK nei kiek nepasikeitė, mes bendradarbiaujame su šia šalimi, norime matyti ją savo sąjungininke, ir nepaisant to, kad ne visada galime patenkinti visus jų norus – sieksime būti kiek įmanoma labiau naudingi.

Nežinau, ar susirūpinusieji UK reikalais atkreipė dėmesį į tai, kad UK lygiai taip pat galėjo padėti Lenkija, ir Ispanija, kurios taip pat neturėjo jokių karų, o jų karinės galios su Lietuva nesulyginsi. Nekyla logiškas klausimas kodėl nepriekaištaujama joms?

Buvusiam ministrui ir visiems kitiems primenu – galima padėti ir būti naudingiems nebūtinai metant NE. Galima dėti DO ir CotD ant UK mūšių. Galima organizuotui LK misijas už UK ir kautis jos mūšiuose.

CP ir visai mūsų komandai nėra svarbesnio tikslo ir prioriteto už Lietuvos (o ne kurios nors kitos šalies) interesus. Mes norime, kad nepaisant visų bangų ir peripetijų pasaulyje, kurias sukėlė pastarųjų dienų įvykiai, Lietuva saugiai manevruotų ir išplauktų į naują etapą ir galėtų toliau jame sėkmingai žaisti. Tuo tikslu nuolat keičiamasi aktualia informacija ir URM viduje, ir su CP bei KAM, ir su LK Taryba, kad ne tik dabartinė CP ir Vyriausybė, bet ir visos kitos turėtų visą informaciją apie tai kas vyksta, galėtų perimti ir toliau sėkmingai plėtoti darbus, o dabar priimami sprendimai būtų gerai pasverti.

Tačiau tuo klausimu tiek URM, tiek LK laukia jūsų KONKREČIŲ pasiūlymų, o ne trolinimo ir viešųjų ryšių akcijų darant sau reklamą - deja tokiu metu bandymai viešai pritarti nuomonei ar įtikinėti kitus kad Lietuva – nepatikima šalis paliekanti draugus nelaimėje pakenks ne dabartinei Vyriausybei, bet Lietuvos įvaizdžiui bendrai. Ir naivu manyti, kad to pasėkmes jus tik šita kadencija. Atrodo šiame –žaidime buvo pakankamai pavyzdžių, iš kurių buvo galima pasimokyti kaip nereikia šalies užsienio politikos daryti vidinės politinės konkurencijos įrankiu – nuo to pralošia tik valstybė.

Kol kas vyksta derybos su Švedija ir panašu, kad galime susitarti dėl taikos išlaikant mums rūpimus bonusus, tačiau suteikiant ir švedams galimybę turėti savo valstybę, šiek tiek regionų ir kongresą. Atrodo ankstesni karai ir mūsų pozicija juos paskatina tartis dėl taikos. Kol kas kaip geros valios ženklas iš abiejų pusių atitinkamai yra nepuolimas ir RW nekėlimas. Dėl detalių – jas skelbti būtų per anksti, juo labiau kad į sutartį ko gero bus įtrauktos ir kitos šalys, turinčios interesų.

Pagarbiai,

iPSiArt,
Užsienio reikalų ministras