Join the new world

Taigi trečioji dalis, ir kelionės po Japoniją pabaiga. Be galo skaudus atsisveikinimas, nes ši šalis padarė tikrai nemažą įspūdį. Ypatingai paskutinioji diena ir paskutinioji šventykla, kurią aplankėme.

Na, bet pirmiausia keliaukime prie svarbesnių eLife problemų:
Dar kartą susisiekiau su Japonijos MoFA, užklausiau apie būsimuosius CP rinkimus, taigi naujienos tokios:
Taigi bus pagrinde keliamas į CP postą arhangellord, kuris priklauso TLS partijai, jo pagrindinis tikslas bus bandyti vis dar suorganizuoti derybas su Japoniją okupavusia Kinijos vyriausybe. Šansų mažai, tačiau visgi šalis nepraranda vilties. Iki tol kol bus surengtos derybos, Japonija bandys rengti kelis RW karus tačiau jie tikrai nebus tie lemiamieji karai, juose Japonijos žmonės galės pašaudyti pasirinkti TP medalių ir panašiai. Kol kas Japonija tikrai per silpna, jų lėšos senka- praktiškai neturi jau kuo finansuoti mūšių. Kaip matome Japonijos padėtis tikrai sudėtinga ir ji bando iš paskutiniųjų nepasiduoti, nors tiek žaidėjų aktyvumas, tiek pačių žaidėjų gretos vis retėja, šansų atsikovoti tai kas jiems priklauso vis mažėja. Nors prieš penkias dienas buvo organizuotas paskutinysis RW Chugoku rajone ir buvo finansuojamas iš pačių piliečių santaupų, kaip pats Japonijos užsienio reikalų ministras paaiškino- čia šie sukilimai tik dėl TP medalių.

Keli faktai apie Japiniją:
1. Vidutinis Japonas uždirba nei daug nei mažai, tik 320 000 Jenų per mėnesį. Tai yra šiek tiek daugiau nei 2000 eurų. Vokietijoje vidutinė alga yra apie 1000 eurų. Apie Lietuvišką net nekalbu, nors tarkim pienas kainuoja panašiai tiek Lietuvoje, Vokietijoje ar Japonijoje.
3. Jeigu nusikaltėlis bėga per svetimą namą visada nusiauna batus, pasiima į rankas, perbėga per namą ir vėl juos apsiauna išbėgdamas iš namo. Besivejanti policija prieš įbėgdami į namą, į kurį prieš tai įbėgo nuskaltėli: nusiauna batus, pasiima juos į rankas, perbėga per namą ir vėl juos užsideda išbegdama iš namo per kurį vijosi nusikaltėlį😃
4. Japonijoje deja yra didesnis skaičius savižudybių nei Lietuvoje, priežastis- nedarbas.
5. Japonija turi maistingiausią ir naudingiausią organizmui virtuvę, galiu tikrai patvirtinti, maistas sotus ir numečiau 6 kilogramus, kaip nieko, nors kimšau ragavau visko ką tik duoda.

Toliau tęsiame kelionės aktualijomis:

Kitą dieną jau keliavome į natūraliai susidariusį gamtos tiltą, kurio skersmuo apie 100metrų, ilgis apie 3,6kilometro. Iš abiejų pusių krantus skalaują du ežerai, vienas iš jų banguoja, kaip jūra ir šiek tiek primena mūsų Dusios ežerą. Tai kažkas panašaus kaip ir mūsų Neringa. Tik čia ši teritorija neapgyvendinta, dažnai per potvynius ir visai užlieja, tad čia yra tik gražus paplūdimys ir keli valčių, ir kitų vandens malonumams skirtų priemonių nuomos punktai. Deja šios vietovės nenufotografavau, nes tą dieną ir vėl pliaupė lietus, kaip iš kibiro- neišdrįsau išsitraukti fotoaparato.


(Fotografija paimta iš interneto)

Toliau keliavome į Geltonąjį povilijoną. Ši pilis nebuvo kažkuo ypatinga, tiesiog labai graži. Čia dar paragavome arbatos su aukso dalelėmis, kurių net nepajutome 😃 Buvo galima fotografuoti tik tam tikrose nustatytose vietose, todėl kažką įamžinti buvo ganėtinai sunku, nes būtent šioje vietoje visi nori įsiamžinti- baisinga grūstis, stumdymaisi ir panašiai. Na, bet mums pavyko nueiti šiek tiek tolėliau ir ramiai nusifotografuoti ką mums reikia.



Kita stotelė buvo Flamingų namas ar šventykla, nežinau kaip tiksliai pavadinti, tačiau ji pavadinta būtent taip, nes kuomet eini per medinių lentų grindinį, jis girgžda lyg flamingų giesmės. Tikrai įspūdinga, tačiau perteikti tą visą atmosferą tikrai labai sunku, reikia čia pabuvoti, kad suprastum. Šioje vietoje padariau be galo daug fotografijų, kurias puse iš jų deja turėjau ištrinti (kreivos šleivos ir išblukusios), kitą dalį ištrynė apsauginis ir dat turėjau susimokėti 1000 Jenų. Tačiau dalį tų kreivų išblukusių fotografijų pavyko apsaugoti, išėmus kortelę iš fotoaparato ir ją įsikišus į kišenuką 😃 Gal ir nelabai gražiai pasielgiau, kad neleistinoje vietoje vistiek fotografavau, nors ir buvau ispėta, bet man tai buvo super misija, turėti atsiminimą iš ten kur buvau, nes neaišku ar dar teks tokia galimybė kada nors kartą grįžti. Na, o mane susekė ganėtinai paprastai, nors ir nujaučiau, kad panašiai gali nutikti: viena pastebejusi prižiūrėtoja racija praneša kitai, toji dar kitai ir taip iki išėjimo kur jau mane pasitinka apsauginis ir paprašo parodyti fotoaparatą, nenori problemų su policija, imi ir parodai, toje kortelėje, ačiū Dievui, tebuvo kelios nereikšmingos fotografijos, kurias jis ištrynė. Tada surašė raportą ir liepė susimokėti baudą. Susimokėjęs esi laisvas- gali eiti, viskas užtruko gal 5-10 minučių, bet jos tikrai buvo pilnos įtampos. Tad parodysiu keletą fotografijų iš tų nelegaliųjų šiek tiek šleivokų fotografijų, nes juk reikėjo neišsiduoti, jog fotografuoju 😃DD, kurį laiką pavyko, bet kaip sakiau anksčiau- kurį laiką... 😃






Mūsų gidas pasakojo, kad už tokias nelegalias fotografijas jis jau yra paklojęs praktiškai visą vidutinę Japono algą, o gal net ir daugiau todėl, jei ne jis būčiau praradusi dar daugiau fotografijų. O jis jau slapstymosi su fotoaparatu beveik profesionalas. 😃

Vėliau keliavome į Geišų pasirodymą, kur maikoms ir geikoms buvo specialiai įkurtas teatras, deja čia stebėjo fotografuojančius ir filmuojančius dar akyliau nei Geltonąjame povilijone ar Flamingų name, todėl bandėm viską šiek tiek filmuoti, vėliau kai sumontuosim medžiagą pabandysiu pasidalinti, tačiau kol kas ką parodyti iš to mažai te galiu.



Štai čia jūs matote geikas- tai yra kaip mes vadiname geišos, nors geišos yra bendras visų geikų ir maikų pavadinimas. Maikos- tos, kurios dar mokosi ir vėliau taps Geikomis. Tai jaunosios Geikos, kurios eina į specialią geikų mokyklą, čia jos mokosi šokti, groti, įvairių intelektualių dalykų, kad būtų protingos, išsilavinusios vyrų palydovės. Beje Geika gali turėti tik vieną vyrą, su kuriuo bendrauja, kaip palydovė, tačiau tik tiek. Jis ją remia, ja rūpinasi, tačiau visą gyvenimą ji turi išlikti skaisti.

Vėliau keliavome į mažą amatininkų miestuką, kuriame paragavome sakės ir paragavome tikros Japoniškos arbatos, kas mane labai nustebino, jog šios arbatos nereikia gerti su cukrum. Nors jei geri be cukraus šios arbatos kaip vėliau paaiškėjo tenka dažnai apsilankyti tualete, nes dažnai prispiria 😃, betkokiu atveju ji buvo tikrai begalo skani ir mes net jos parsivežėm namo 🙂 O šiame miestelyje kavinukės itin užslapstintos, na bent jau mums taip atrodė, nes kavinukių šiaip eidamas gatvelėmis nepamatysi tik įėjus į kokią parduotuvėlę, gali pamatyti mažą nuorodą, jog čia paėjus už kampo gali išgerti arbatos. Mes užsukome pasmalsauti, kas ten per arbatos ragavimas, tada buvo paprašyta mūsų nusiauti batus, palydėjo prie staliuko įdavė meniu- ,,alle’’ angliškai (klaidų klaidelių, nesuprasi beveik kas parašyta), su piešinėliais. Na paklausėm apie sakę, paklausėm apie arbatą, na šiaip ne taip susikalbėjom 😃 Bet pokalbis vyko ganėtinai keistai (bus išversta jau į Lietuvių kalbą):
- Kokia čia arbatą?
- Hai (Japonų kalboje hai reiškia- gerai) tea tea…
- Ok supratom 😃 ar čia yra sakės?
- Hai, sake sake, hot sake?
- Yes pabandom hot.
- Pyragas čia pyragas.
- Gerai atneškit ir pyrago,- čia ji šiek tiek nesuprato,- Hai pyragas.
- Hai.
Po dešimties minučių gavom pudingo pyragą, su marinuota slyva (Marinuotos slyvos, koncervuotos, džiovintos ir kitaip paruoštos slyvos Japonijoje yra delikatesas), karštos sakės ir arbatos. Sakę atnešė su mentele, ant kurios buvo kažkas panašaus į plonai užteptus į košelę panašius spirgučius. Visko paragavę laimingi išėjome, dar paklausėme, kur galime įsigyti arbatos, kurios gėrėme, moteriškė šį kartą mus suprato puikiai, papaišė net planą, kaip nueiti iki parduotuvėlės.
Ten ir vėl susidūrėme su kalbos sunkumais, bet kas labai patiko, kad pardavėja susiskambino su kavinukės administracija, pasiklausė ką mes gėrėme ir davė tai ko mums reikia. Norėjome nusipirkti daugiau arbatos, tačiau buvo sudėtinga paaiškinti ko mes norime, nes angliškai mokėjo dar mažiau nei mūsų padavėja kavinukėje. 🙂



Vakare viešbutyje buvo surengta tikra puota paragavome tikrų Japoniškų patiekalų, buvo tikrai skanu ir kiek bebuvau prisikirtusi, atrodė tuoj sprogsiu, nes norėjosi paragauti visko nors po kąsnelį, kad žinočiau kas yra tikra Japoniška virtuvė. Ir apskritai, mes per šią kelionę praktiškai nieko neveikėm kaip vaikščiojom ir kur įmanoma kažką paragauti, suvalgyti viską kimšom, nesilaikėm jokių dietų, tiksliau aš nesilaikiau jau. Dėl švento reikalo kartais reikia pasiaukoti, bet kas keisčiausia, kad kiek bekimšome tiek aš tiek vyras numetėme šiek tiek svorio: aš 6 kilogramus, vyras 2 kilogramus (jis skeptiškai šiek tiek žiūrėjo į Japonišką maistą, todėl daugiau valgė europietiškesnius patiekalus, kai tuo tarpu aš nusprendžiau surizikuoti ir valgyti visos kelionės metu tik tai kas Japoniška). Galvojau grįšiu namo, kaip bačkutė, bet paaiškėjo, kad toli gražu tikrai ne. Mes vieną vakarą pabandėm užeiti į Kinų kavinukę, tačiau jau kitą dieną turėjau be galo daug problemų su skrandžiu, paprasčiausiai jų virtuvė man netiko, ko nepasakyčiau apie Japonišką virtuvę: skani, maistinga ir mano skrandžiui- kaip tik, beto supratau vieną, jeigu nori mesti svorį- valgyk ką valgo tikras Japonas ir tą padarysi be jokių problemų, nereikės savęs varginti badavimais ar kokiais kitais būdais alinant organizmą, be abejonės reikia taip pat nepamiršti daug judėti.





Na ir paskutiniąją dieną keliavome į Nindžių miestelį, kuriame buvo pristatyta jų visą istorija, parodytas šou, kaip kovoja su įvairiais ginklais. Buvom nuvesti į Nindžės namą: aprodytos visokios slėptuvės, visokių pabėgimo iš namuko būdai, bei kur ir kaip slėpdavo pinigus, ginklus. Tikrai buvo įspūdinga:







Iš šio miestelio patraukėme link kelių šventyklų, viena iš jų tikrai buvo įspūdinga Naroje. Ši šventykla ypatinga tuo, kad būtent čia pajutau didžiausią dvasinę atmosferą, kur ištiesų žmonės atvažiuoja melstis, komercijos čia visiškai nerasi. Pati šventykla atnaujinama tik kas 300 metų. Todėl visa apšiurusi, atrodo neprižiūrima, aprudiję, pažaliavę durų vyriai, medinės konstrukcijos, sutrūkinėjusios, nubyrėja seniausiai dažai, aplink sukiojasi bembių visa gvardija, neką geriau atrodančių nei pati šventykla- prašo maisto, o jei turi bent kąsnelį visi supuola ir jau nebeturi kur dingti. Tad mes tuo ir pasinaudojome, nes reikėjo panaikinti visus maisto likučius, į lėktuvą jų temptis ir tuo labiau, atgal į namus nesinorėjo, tad pamaitinome Bembius 🙂 Maitinome vokiškais, lietuviškais sausainiukais, bei Lietuvišku batonu 🙂








Manau man ši šventykla labiausiai iš kart patiko, nors ir iš pradžių to nežinojau, bet ji globoja drugelius, o drugelis yra mano simbolis. Tarsi nujausdama, kažkas mane joje traukė.



Po šios šventyklos patraukėme dar į vieną, kurioje deja fotografuoti nebuvo galima, tačiau kas joje buvo ypatingo, tai turėjai leistis į rūsį, kur aklina tamsa ir ieškoti durų rankenos, ją radęs gauni apšvietimą. Nežinau kiek tame tiesos yra kiek ne, apšvietimo vis dar laukiu, nes rankeną radau. Tačiau kaip bebūtų, jos ieškoti buvo tikrai smagu, nes nežinai kur eini, kur atsitrenksi, gal nugriūsi, visiškai aklina tamsa ir reikia susigaudyti tuščioje erdvėje.

Vėliau jau mus nuvežė į Osakos oro uostą. Buvo tuo pačiu ir gera ir liūdna. Per kelionę tikrai labai išvargome, nes kasidieną kažkur keliavome. Važiavimas autobusu iš vietos į vietą, vaikščiojimas tarp šventyklų, vėliau grįžus į viešbutį, pasivaikščiojimai aplink miestelį, o ir kiekvieną dieną vis naujas viešbutis. Čia vos įsikūrei, susidėk daiktus ir vėl į kelią. Šiek tiek vargina. Na bet ir tuo pačiu labai nesinorėjo dar užbaigti kelionės, nes žingeidumas ir smalsumas vistiek ėmė viršų nei nuovargis. Kaip yra sakoma: yra, kaip yra, tenka susitaikyti ir grįžti į realybę.
Tad pasidalinsiu dar keliomis fotografijomis.








Na štai ir baigiau pasakoti visus savo kelionės po Japoniją įspūdžius, džiugu, kad kažkam jie labai patiko ir net gavo įkvėpimą: linkėjimai TheUnit MajoNingyo.

Ačiū URM vadovei EmuSV už galimybę pasireikšti ir vėl sugrįžti po itin didelės pertraukos į URM. Ačiū skaitytojams, vertintojams bei kritikams. Betkokiu atveju net ir neigiamos nuomonės sulaukusi, visgi galiu padėkoti jums, kad jūs mane išgirdote, nors ir straipsniai galbūt jums ir nepatiko. Tačiau yra labai gera parlė: visiems neįtiksi ir nepatiksi, o jei jums patikau, tik nuo to mums abiems geriau (čia jau aš pati pridūriau). Kitą kadenciją tikriausiai nedirbsiu URM, vien dėl to, kad nenoriu rašyti paprastų ataskaitų, kuriose būtų vien sausa informacija iš eLife. O tokiems straipsniams reiktų pabūti Prancūzijos, Suomijos arba Vokietijos ambasadore, kaip žinia šiose šalyse ambasadorius jau turime. Todėl vėl panašaus kelionių įkvėpimo gavusi, manau dar kartą grįšiu į URM su naujais straipsniais. Taigi Ačiū visiems ir iki kitų kartų URM susirinkimuose, kuriuose gal poroje teko sudalyvauti 🙂, bet užtat meški gavau 😃



Pirmasis straipsnis
Antrasis straipsnis


Pagarbiai URM ambasadorė Japonijoje Akviliutte