Join the new world

Dar girdžiu iš praeities vis skambant: kelkite, kelkite, kelkite… Balsai, lyg tylus aidas skamba, juokas girdisi, ginčai, tai istorija mūsų visų. Reikšminga, o gal bevertė, bet ji čia buvo praeitimi. Dabar ir aš jaučiu, nematomos plunksnos užrašomus istorijos žodžius.

Pamenu save dar pačioj pradžioj - idėjų ir ambicijų kupinas buvau, bet nesuprastas daugelio ir piktas visai. Lyg tas varnas, demonas miegūstas, kurs vis tupi ant paladės biusto ir vis taria savo amžiną ir piktą - niekados. Ilgai trukau, kol supratau tiesą šių plutoniškų kraštų, bet kelionė buvo verta tų pastangų.

Štai šiandien, varnas, tas paukštis ar šėtonas, žinią atnešė man, jog išrinktas partijos vadu buvau. Ir galvoju sau, - po tiek metų bent vieną tikslą pasiekiau pagaliau. Bet reikšmės jau nebėra, tai lyg užrašas ant sienos, vienintelis sakinys nežinomos kalbos, paliktas būtybės kažkokios. Žvelgiu į tolį ir aplinkui, gražu matyti judančius čia žmones, bet žinau, kad nebus kam pasveikinti su laimėjimu šiuo, o ir pats seniai jau su plunksna gerą žodį suraitęs esu. Turbūt tokia tvarka pasilikus, pasenti ir numirti ramiai. Tik staiga, kur iš šešėlio pasigirdo kraupus žodis varno - niekados. Paukšti tu nedoras, seki mane jau ne vieną kelionę. Neleidai man sėdėti po šakom akacijos baltos, neleidai mano sielai išsiurbti lašo paskutinio iš taurės žudančių nuodų ir tik tu, varne, neleidai apleisti šių plutoniškų kraštų. Partija mane išrinko, tad nebūsiu tas, kur tautą vedą ar namus čia pat stato, bet ir nesėdėsiu vėl po šakom akacijos baltom, imsiu plunksną ir pasveikinsiu tuos kas nusipelnė, o ir mintį naują vėl užvesiu, gal išjudins jau tautą ji?

Kas kartą rašydamas aš partijos vardu, imu galvoti, - ką partija pati sakytų, jei gyva būtų, kokių istorijų papasakotų, juk tiek daug nuveikta, tiek daug išgyventa, o gal pasakytų, ar vis dar bus ji rytoj? O varnas, kur tupi virš mano kambario durų, tarsi klausydamas nenuleidžia nuo manęs savo kruvinų akių - ir juokaudamas paklausiau varno, - ar bus?
Tarė varnas - visados.