Join the new world

Visų pirma, noriu visų atsiprašyti jog ši savaitė RL gyvenime buvo gana įtempta. Antradienį ir trečiadenį buvau išvykęs, ir, matyt, kelionėje persišaldžiau. Todėl šias dienas teko praleisti lovoje, geriant litrus arbatos, prakaituojant ir minimaliai sėdint prie kompiuterio. Kiek galėjau, bandžiau informuoti visus per skype kur, ką ir kaip daryti. Sulaukiau priekaištų kodėl to nedariau per shout‘us. Nesiginčysiu, tikrai galėjau pamiršti, nes savijauta tikrai nebuvo tokia, kad galėčiau užsisėdėti prie PC. Už kitus, deja, atsakyti negaliu. Na, jei kam nuo to lengviau, tebūnie tai būna mano failas, nuo atsakomybės nebėgiosiu.


Nors vienu metu buvo nukritę ir į 48-tąją vietą, turnyrą baigėme būdami 46-toje vietoje. Ši vieta mums davė 3 mlrd. Inf skydą + 1500 gold papildė valstybės iždą. Rezultatai tikrai geri, juo labiau kad valstybė nesukūrė kokių nors prizų daugiausia inf. sušaudžiusiems piliečiams.

Tačiau jei ir nesukūrė, norėtųsi pirmiausia padėkoti atsibodo ir MoGoM, kurie padėjo rinkti taškus tam, kad pasiektume šį apdovanojimą.

Per tournamentą sulaukėme gerų minčių – pvz. kad kas nors iš valstybės pusės paimtų, išanalizuotų sąlygas ir nuo pat pradžios išleistų išvadas ir rekomendacijas piliečiams – ar verta kovoti, ir jei kovoti, tai kaip. Tikra teisybė, toks straipsnis praverstų, ir tai bus gera mintis ateičiai. Tik visada bus tam tikras rizikos faktorius, kuriuo įsitikino didžiosios šalys, turėjusios savo karus ir EPIC mūšius – Bulgarija, Čilė, Serbija – jų pasirodymas turnyre buvo gan vidutiniškas, nes vykstant įtemptiems mūšiams buvo mestos visos jėgos, šaudė net ir naujokai surinkę po vieną kitą šimtą PP, kas rezultate labai sumažino bendrą šalies vidurkį, net ir mastercarderiai jo nepadidino tiek, kad prasibrautų į pirmąjį dešimtuką. Antra, žvelgiant tik pragmatiškai, labiausiai apsimokėjo kovoti tik EPIC mūšiuose, bet kiek piliečių taip darė ir darytų, gręsiant savos šalies ištrynimui?

Žvelgiant pragmatiškai, jau kelintą tournamentą, jei analizuoti jų sąlygas, Lietuvai būtų apsimokėję jei būtų kovojama tokiais principais: a) kovotų iš esmės vien D4 atstovai (arba tie žemesnių divizijų atstovai, kurie netaupys savo FF ir E😎; b) kovotojai kovos tik EPIC mūšiuose; c) kovotojai investuotų pirmąją dieną EB, kuriuos atgautų vėliau iš rewardų kitomis dienomis – gautas atlygis viršytų sąnaudas, o būriai tankus dalina, taigi...

Deja, turint savo karą, tokia pozicija nenaudinga tai pačiai valstybei jau iš kitos pusės, nes tuomet: a) nebūtų kas kaunasi už Lietuvą, nebent pas mus įvyktų EPIC mūšiai; b) didelė dalis piliečių savaitę tik stebėtų kaip vyksta veiksmas ir neišlįstų net esant kritinei situacijai stumtelėti savo divizijos – kad nesugadintų šalies reitingo taškų...

Tuomet apdovanojimą gautume didesnį. Tiesa, to kaina – turnyro metu būti ištrintiems netgi baltarusių. Žinoma, iš karto po turnyro galėtume pasiraitoję rankoves per kelias dienas išmest lauk agresorius. Bet viskas skaičiuojasi ne tik per pajamas – ištrynimas yra kažkiek ir garbės klausimas.

Todėl kaip manote, ar didesnis apdovanojimas vertas tokių aukų? P.S. Klausiu todėl, kad pats asmeniškai nerandu aiškaus atsakymo į šį klausimą. O piliečių nuomonė gal padėtų ateityje apsispręsti valdžiai kokios taktikos laikytis.





Kaip matote, prieš vengrus kovose, deja neatsilaikėme, nors ir bandėme pasipriešinti. Priešas pernelyg galingas, ne mūsų kalibro, net jei ir būtumę susigrūmę pavasarį, kuomet turėjome beveik 40 proc. daugiau gyventojų. Tiesa, vengrai pažadėjo artimiausiu metu išvaduoti mūsų originalius regionus, kai tik paleis naują NE kažkuriai iš šalių (taikinys ieškomas).

Ir gaila, bet šiame kare, nebuvo palaikymo iš mūsų didžiųjų sąjungininkų – SIRIUS aljanso. Suprantu, kad esant lenkų – vengrų flirtui tai – gana dėsninga pasekmė, vis dėlto manau, kad aljansas turėtų turėti savo principus ir vertybes – ginti savo narius, o ne juos palikti vardan neaiškių perspektyvių santykiuose su priešiško aljanso nariais.

Tiesa, geroji pusė yra to, kad pavyko įgyvendinti savo karinį planą – t.y. įkalbėti švedus pulti toliau ir jiemsd užėmus tinkamus regionus, organizuoti sėkmingą RW Klaipėdoje. Todėl visiškai ištrinti iš žemėlapio nebuvome, nors trūko labai mažai, o mūsų sostinė persikėlė į gerokai mažiau saugų regioną.


Kuo nesu iki galo patenkintas? Ogi karo veiksmų įgyvendinimu. RW Sudūvoje pasidėjo kiek anksčiau, nei gavome patikinimą iš vengrų, kad jie tikrai nemes dar vieno NE mums (nes vengrai tebeieškojo taikinių savo piliečių pasilinksminimui). Todėl prasidėjus RW Sudūvoje iš pradžių ir nebuvo jokių nurodymų piliečiams kaip kovoti, kol laukėme vengrų žodžio. Beje dalis piliečių buvo nepatenkinti, kodėl nebuvo nurodymų, bet čia galiu pasakyti, kad dar Klaipėdos RW metu buvome su švedais sutarę, kad jie nekovos RW tik gavę atitinkamą signalą iš mūsų, o kol negaus – kovos pilna jėga. Taigi, viskas buvo tvarkoje iš švedų pusės.

Tik nežinau ar tvarkoje – iš mūsų pusės, nes prašiau ir tebeprašau vieno dalyko – nekelti RW ir nekovoti kažkuriuose mūšiuose negavus nurodymų.

Kaip praktinis pavyzdys kaip mums nereikia kovoti – vakar dienos situacija mūsų mūšiuose. Nors ryte iki paleidžiant puolimą ir RW buvo duoti aiškūs nurodymai kur kovoti ir kokie yra prioritetai, dalis įsigudrino sukelti RW prieš vengrus, (kurio nebuvo jokios tikimybės laimėti, nes tai buvo vienintelis RW prieš juos, o patys vengrai dar neturėjo NE). Dalis piliečių, užuot kovoję pagal nurodymus metėsi rinktis medalius visiškai nenaudingame mums RW Aukštaitijoje. Rezultatas – pradėję Scanijoje pergalingai 29:4, išbarstę savo jėgas per kelis mūšius, išbarstėme ir pranašumą, ir vakarop pirmavome jau tik 4😇7. Kad ir sirgdamas dieną aplaksčiau PM‘ais visus SIRIUS šalių CP ir MoD, vakarop tą padariau ir su MPP partneriais iš AURORA ir PACIFICA. Todėl per naktį neišbarstėme pranašumo, ryte turėjome 70:62 persvarą, ir galų gale laimėjome.

Bet kiekvienas gali sau atsakyti į klausimą – ar laimėjome todėl, kad kovėmės nepriekaištingai, ar todėl, kad atėjo į pagalbą sąjungininkai? Taip pat, pamąstyti ir kokios mūsų perspektyvos kariauti Skandinavijoje, kur reikės ne tik laimėti puolimus, bet ir atlaikyti RW, beje galimai vyksiančius tuo pačiu metu. Nes, skirtingai nuo mūsų, švedai, kurių yra mažiau nei mūsų, kovoja koordinuotai ir drausmingai.

O dėl santykių su švedais – kaip ankstesniuose straipsniuose minėjau – toliau kariausime TW, pagal jau aptartas sąlygas: nei viena iš šalių negali užimti daugiau nei 2 kitos šalies regionų vienu metu. Puolimą laimėjus okupantei, RW laimi gynėjas. Taigi, jei užimstume dar vieną vieną regioną (pvz. Smalandą), vėliau teks puolant ir pralaimėti švedų (o gal ir mūsų) sukeliamus RW. Analogiškai veiksmas vyktų, jei iniciatyvą kare perimtų švedai.

Vis tik noriu tikėtis, kad kariauti organizuotai mes ir vėl priprasime.

Kitame straipsnyje – kadencijos, padarytų ir nepadarytų darbų apžvalga.