[be pavadinimo]

Day 1,196, 14:07 • Published in Lithuania Lithuania • by Nexrow

Labas vakaras, brangūs skaitytojai.

Kadangi nebepriklausau tai „elitinių žmonių grupuotei“, kuri turi priėjimą prie šventosios Skydinės, tai ir senasis mano laikraščio pavadinimas nelabai dera prie mano veiklos. Dėl to sugalvojau jį pakeisti ir, bent jau laikinai, jis vadinsis kaip ir vienas mano senesnių straipsnių - „Duonos ir žaidimų“. Logotipe, jei kam įdomu ir jei Jūs jį jau matote, parašyta ta pati frazė lotyniškai 🙂

Na, o dabar prie reikalo...



Pastarąją savaitę, po to, kai pasitraukiau iš LTB valdytojo posto, kartu atiduodamas ir visas kitas savo pareigas bei apleisdamas Vyriausybės bei Seimo Skype konferencijas, turėjau galimybę pasidžiaugti tyla ir ramybe. Tačiau manau, kad tos tylos buvo kiek per daug. Ne, aš nesakau, kad pasiilgau kažkokio darbo ar kad noriu grįžti. Tiesiog man buvo suteikta galimybė stebėti situaciją iš tūlo piliečio, esančio tik keliuose „chatuose“ perspektyvos ir, tvirta ranka, padėta ant Markso „Das Kapital“ ar dar bala žino kokio velnio, kuriuo Jūs tikite, galiu pasakyti, kad elementarios informacijos trūkumas yra tiesiog fenomenalus.

Iš valdžios, galbūt išskyrus tikrai entuziazmo ir noro dirbti kupiną Ekonomikos Ministeriją (ar bent jau jos ministrą), žinių buvo lygiai nulis. Didelis ir apvalus nulis. Ir tik netyčia į lankas nukrypęs pokalbis su tam tikrais privačiais asmenimis man suteikė žinių apie tai, kad vis dėlto švedai paprašyti sumokėjo už Žemaitiją bei kad jų prezidentas iš tikrųjų yra net labai komunikabilus ir draugiškas žmogus. Tuo tarpu nei prezidentas, nei URM apie tai nė žodeliu neužsiminė. Komentarai (jei tokių buvo) nesiskaito, nes jei jų nepastebėjau aš, tai vadinasi ir pusė tokiu pačiu aktyvumu pasižyminčių piliečių taip pat jų nepastebės.

Tačiau lyg to nebūtų gana, URM rašo ir apie tai, kad - sunku buvo patikėti tuo, ką skaičiau - Švedijai paskelbtas ultimatumas dėl regiono grąžinimo (nemačiusiems: straipsnis). Koks dar, leiskite paklausti, ultimatumas, kai jie ne tik draugiškai sutiko neatimti iš mūsų visų regionų, bet dar ir pasisiūlė už vieną jų sumokėti? Nežinau, gal tamstoms reikėtų pasimokyti žodžio „diplomatija“ reikšmės... O gal čia tiesiog labai gerai veikiantis propagandos aparatas? Maždaug iš serijos „sakom tautai, kad švedai blogi ir pradedam karą, kad tik negalvotų, jog mes nieko neveikiam.“

Savaime suprantama, Žemaitiją mums atsiimti reikia. Bet tai padaryti reikia diplomatiniu, o ne vaikišku, sėkla užspaustų smegenų paskatintu keliu. Jei Žemaitija bus užpulta ar joje bus pradėtas sukilimas, tai kuo, Jūsų (šiuo atveju kreipiuosi į visą tautą) nuomone, tai baigsis? Aš matau vieną kelią: bus išleista dar krūva pinigų (kurių ir taip liko mažiau, nei buvo išleista pirmo karo metu), bus laimėtas geriausiu atveju vienas mūšis, o kitas pralaimėtas ir mes vėl sėdėsime tame pačiame šūde, kuriame esame ir dabar. Skirtumas bus tik tas, kad nebeturėsime pinigų, o švedai į mus žiūrės jau ne kaip į galimus varžovus, o kaip į bankrutavusius pienburnius, su kuriais galima daryt, ką nori. Smagios perspektyvos atsiveria, sakyčiau.

Na, visgi galbūt šitą dalyką dar galima būtų nuleisti iki prasto susikalbėjimo tarp Vyriausybės narių lygmens. Žinoma, tai irgi nėra gerai ir tik reiškia tai, kad Vyriausybėje tvyro arba įtampa, arba neapsakomas neveiksnumas iš didžiosios dalies narių. Tačiau visgi Vyriausybės sudėtis yra prezidento jurisdikcija ir ši institucija reikalinga tik tam, kad valstybės lyderiui būtų lengviau dirbti. Tad jis ją tvarko taip, kaip jam geriau. Tiesa, ultimatumais švaistytis prieš laiką irgi nėra labai sveika. Na, bet vis geriau nei iš karto užpulti „iš lempos“, dėl „nesugebėjimo susisiekti“.

Tačiau kitas, turbūt kelis, o gal net ir keliolika kartų svarbesnis, dalykas liko visiškai pamirštas. Šiuo atveju aš kalbu apie PANAM vidaus problemas - rusų MPP su Graikija, amerikiečių kovojimą kare prieš turkus ir t.t. Kaip vienas veikėjas šiandien pasisakė Lietuvos IRC kanale, „PANAM greičiausiai taps pirmu aljansu, žlugusiu dėl trolinimo“. Tačiau kur bent vienas valdžios žodis apie tai, kur informacija, kur pozicija šiuo klausimu? Po galais, juk dar prieš keletą dienų buvo taip reklamuojamas prezidento žodis apie planus stoti į šį aljansą. Tai kur tas stojimas? Ir apskritai, kur mes stosim, jei iki to laiko, kol bus visam tam stojimui pasiruošta, PANAM apskritai nebeliks?

Apie tai gandai jau spėjo pasklisti visur ir, nors tai dar palyginti šviežios naujienos, jos yra be galo svarbios ir į tai negali būti žiūrima pro pirštus. Jei problemos rimtos, reikia apsvarstyti galimybę visai nestoti į tokį aljansą, o jei jos nerimtos, reikia bent jau parašyti straipsnį, nuraminant pasimetusią tautą. Juk būtent dėl to visi tūkstančius kartų šaukė ant visų prezidentų, patingėjusių parašyti vieną ar kitą straipsnį. Nesvarbu, ar tai buvo linksmas, ar Raigirdas, ar daniochas - visi kliuvo dėl „tautos neinformavimo“. O dabar, kai tauta jau net pati nesuvokia, į kokį šūdą, atsiprašant, brenda, nei iš prezidento, nei iš kokios nors kitos tam skirtos institucijos negirdėti visiškai nieko.

Ir vis dėlto, kad ir kokia juokinga situacija bebūtų, to pasipiktinimo kažkaip nematyti. Tiksliau, matyti ir net labai nemažai, tačiau ne viešoje erdvėje, o privačiuose pokalbiuose ar nedideliuose pokalbių kambariuose, kur praktiškai niekas to nesiklauso. Kodėl taip yra? Negi ilgalaikei opozicinei jėgai, Solidarumui, patekus į valdžią, nebeliko kam „stoti už teisybę“ ir pamėtyti akmenis į jų langus? Na, aš manau, kad dabar, daugiau nei pusę metų atkentus tos opozicijos spaudimą, yra pats laikas apsikeisti barikadų pusėmis ir leisti šiai letargu užmigusiai valdžiai pajusti, kaip kartais gali paskausti šikną, kai atsiranda žmonių, mėgstančių pasisakyti prieš jų neveiksnumą, kurį net drįsčiau pavadinti impotencija.

Todėl planuoju padaryti tai, ko baisiai nemėgau iki šiol, tai, dėl ko galbūt kai kurie asmenys išvadins mane troliu ar dar kuo nors - pradėsiu viešai reikšti nepasitenkinimą valdžia, žiūrėdamas iš paprasto piliečio perspektyvos, nežinodamas, kas dedasi Vyriausybėje ar Seime ir net neketindamas ten lįsti. Žmonės, kurie stengėsi ten papulti, kurie dabar ten yra, turėjo suvokti, kokią atsakomybę prisiima ir turėtų dirbti, kad pateisintų tautos lūkesčius. Ir taip, pripažįstu, kad dabar supratau, jog to informavimo galėjo tikrai trūkti anksčiau (tiesa, nežinau, ar jo trūko man būnant prezidentu - lyg ir apie viską rašiau). Tačiau to, kas buvo jau nepakeisi. Keisti reikia dabartį, kad turėtume geresnę ateitį.

Na, bet gal jau pakaks neapykantos kupinų sapalionių iš manęs šį kartą. Nesu pratęs rašyti tokių straipsnių, todėl atsiprašau skaitytojų, kuriems tai nepatiks. Tiesiog neapsikenčiau, bematydamas, kas dedasi.
Ačiū Jums už dėmesį.
Pagarbiai,
Nexrow