Join the new world

Žiūri ePinokis į žemėlapį į vadų nurodymus ir tarsi tai supranta kas vyksta, o kartais ne, gerai kai padedam estams ar latviams, bet tuoj patys liksime be žemių... iš ruskių žemių neatsikovojam, baltarusiams du regionus prakakojom, o kas gi bus rytoj? Vėl rezistencija savo žemėje???

Skaičiai ir datos bei pavardės neatitinka tikrovės.

eRedakcija



Plikom rankom prieš automatus
Tęsinys apie Maironio spaustuvę.



Kitą dieną viskas vyko pagal numatytą planą. Sovietų vidaus kariuomenės kariai buvo šokiruoti, jie išsikvietė pastiprinimą, bet žurnalistai jau buvo savo vietose ir viską ne tik fotografavo, bet ir filmavo. Viskas tą pačią dieną pakliuvo į tarptautines informacijos priemones. V. Landsbergis AT vardu pareiškė susirūpinimą susidorojimu su beginkliais spaustuvės apsaugininkais. Regis dar tą pačią dieną prasidėjo derybos su sovietų karine prokuratūra, kurios tęsėsi iki vėlyvos nakties.
Žinoma, mūsų oponentams nebuvo aiškinama, kad tai buvo iš anksto suplanuota operacija, kurioje dalyvavo specialiai parinkti savanoriai. Jų buvo klausiama, už ką jie sumušė spaustuvės darbuotojus, kurie tik norėjo įvesti tvarką savo darbovietėje. Kadangi įvykiai vyko labai greitai, ir pasaulio visuomenės spaudimas buvo labai didelis, jie laiku nesuspėjo susivokti, kas iš tikrųjų įvyko.
Šios operacijos dėka mums buvo grąžinta Maironio spaustuvė, nes ji priklausė ne tik prosovietiniams komunistams, joje buvo spausdinama ir daug komunistų nekontroliuojamų leidinių.
Operacijos metu nukentėjo ne vienas savanoris, praktiškai jie visi paragavo bananų ir buožių, buvo sužeistas Z. Vaišvila, o vienam jos dalyvių buvo sulaužytas stuburas. Bet tai buvo pirma rimta pergalė, kurios dėka sovietų kariuomenė buvo pastatyta į keblią padėtį ir po to, iki 1991 metų sausio įvykių, daugiau su ja nebuvo rimtų konfliktų.
Po to ir Spaudos rūmus buvo lengviau saugoti, nes, jei iki tol juose vienas priešais kitą įsitempę stovėjo vidaus kariuomenės kareiviai, ginkluoti automatais, ir savanoriai, rankose laikydami aukšto spaudimo priešgaisrinio čiaupo žarną, tai po šios operacijos jie ramiai sėdėdavo vienas priešais kitą ir kartais net šnekučiavosi, netgi dalindavosi maistu.
Galima sakyti, kad po tos dienos įtampa dalinai atslūgo, bet vėliau, gegužės mėnesį, buvo keletas kritinių situacijų, nes Maskva niekaip negalėjo susitaikyti su pralaimėjimu. Akivaizdu, kad sovietų valdžiai buvo neįprasta, jog kažkokie trys milijonai lietuvių metė jai iššūkį, su kuriuo ji negali susidoroti. Tuo metu Maskva laviravo tarp atviros agresijos ir kitų, gal kiek švelnesnių, prevencinių priemonių. Įvykiai Lietuvoje vystėsi labai sparčiai, Maskvos strategai tikriausiai nesugebėjo laiku į juos reaguoti. Be to, tuo metu buvo laikomasi nuostatos, kad prieš pasaulio visuomenę bent formaliai reikia išlaikyti padorų „moralinį veidą.“
Manau, kad šių ir kitų panašių aplinkybių visuma tada sudarė sąlygas Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Be abejo, prie to prisidėjo ir esminis faktas, kad Lietuva 1940 metais buvo aneksuota (nors SSRS valdžia to nenorėjo pripažinti, 1989 gruodį SSRS liaudies deputatų suvažiavimas nubalsavo, jog Molotovo-Ribbentropo paktas yra neteisėtas). Tuo metu Lietuvos aneksijos fakto SSRS vadovybė tarptautinėje arenoje nebuvo pasiruošusi nuneigti, o dabar Rusija sugalvoja jam įvairias argumentacijas, vykdo Lietuvai priešišką propagandą. Pavyzdžiui, aiškina, kad tik lietuvių vadinamos „aneksijos“ dėka Lietuva atgavo Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, bet neprisipažįsta, kad nuo II pasaulinio karo pabaigos yra okupavusi Karaliaučiaus kraštą. Tokia pozicija tik parodo, kad Rusija iki šiol yra grobuoniška imperinė valstybė ir niekaip kitaip jos šiandien vadinti negalima.
Tiesą pasakius, dar ir šiandien nelabai suvokiu, kaip Lietuva sugebėjo taip išlaviruoti ir paskui save ištraukti mažų mažiausiai dar dvi valstybes. Per visą tą laiką – nuo Sąjūdžio įsikūrimo 1988 m. – viduje niekada neabejojau, kad iškovosime Nepriklausomybę, ir jaučiau, kad ją reikės ginti, nes atsiras jėgų, kurios norės ją atimti. Esu įsitikinęs, kad jei tauta save suvokia kaip tautą, vėliau ar anksčiau ji bus laisva. Kitaip paprasčiausiai negali būti. Todėl ir braška dabartinė Rusija, nes tautos nori būti laisvos ir, gerbdamos save, nori būti lygiavertės partnerės bet kurioje sąjungoje. Dabartinė Rusija anksčiau ar vėliau turės globalinių problemų, nes ji nori dominuoti tame konglomerate, kol kas dar vadinamame Rusijos Federacija. Tai – neabejotinai nacionalizmo apraiškos. Anksčiau ar vėliau kitoms tautoms, esančioms toje federacijoje, tai nepatiks, o rusams nepatiks, kad kitoms tautoms tai nepatinka. Šis konfliktas yra neišvengiamas ir, manau, Rusija nėra tam pasirengusi, nes visą laiką oficialiai deklaruoja, kad yra vieninga Rusijos valstybė. Šiandien, turėdama galią, ji gali ir toliau engti kitas tautas, bet rytoj mažesnės tautos susivoks ir supras realybę. Čečėnų tauta tai suprato per anksti ir tapo atpirkimo ožiu. Rusai nori ją sutramdyti jėga, kad kitiems nekiltų tokios idėjos, bet tai Romos imperijos laikų logika. Pasaulis jau pasikeitė, ir, svarbiausia, – atėjo atviros informacijos galimybių era. Imperinė valstybė savo teritorijoje gali kažką laikinai užgniaužti, bet ji nebegali pabėgti nuo informacijos plitimo. Visi tie draudimai yra tik laikini vien dėl to, kad jie veiks savaitę, mėnesį, metus ar kelis, bet ne ilgiau. Šiandien visuomenės vystymosi ir tautos savęs suvokimo nebeįmanoma ilgam sustabdyti jokiomis priemonėmis, nes pati žmonių civilizacija pereina į visai kitą vystymosi lygmenį. Bet kuri visuomenė anksčiau ar vėliau, pagal savo subrendimo lygį, eina į demokratiją. Ir anksčiau ar vėliau visame pasaulyje bus demokratija, o tokiems karaliukams kaip Putinas ar Lukašenka bus daugių daugiausia skirta viena eilutė: XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje buvo smulkūs valdžios uzurpatoriai, kurie nualino savo tautas ir sustabdė jų ekonominį bei kultūrinį vystymąsi.
Taip gal būt dar rašys XXI amžiaus viduryje, o šio amžiaus pabaigoje, manau, ir tokios eilutės neliks. Bet M. Gorbačiovas tikrai dar bus minimas kaip vienas didžiausių to meto revoliucionierių Rusijos ir pasaulio istorijoje. Nors jis tokio vardo iš tikrųjų ir nenusipelnė. Ir tai yra pikčiausia.
Buvo iš pradžių keista, kad jie taip lengvai sustojo balandyje, kad įvykių tyrimą Maironio spaustuvėje perėmė rusų karinė prokuratūra ir prisipažino, kad yra kalti dėl šių įvykių, bet Spaudos rūmų negrąžino. Keista buvo ta dvilypė rusų taktika. Nors tai nesunku paaiškinti: jie bijojo, kad pas juos viduje neprasidėtų panašūs procesai, o nuotaikos šalies viduje buvo prieštaringos ir todėl, greičiausiai, reikėjo patenkinti ir vienus, ir kitus.
Tai lyg ir atsakymas, kodėl tuo laikotarpiu rusams kartais staiga atsirasdavo demokratijos sindromo priepuolis. Po viso to, kas buvo dabar padaryta Lietuvoje, Gruzijoje ir prieš tai – Stalino ar Brežnevo laikais, sunkiai tikėjosi, kad Rusija keičiasi. Rusija nesikeičia. Dabar ir tada taip vertinau, bet tada džiaugėmės, kad jie sustojo, sustojo sąlyginai arba tiesiog rengė naują taktiką, kurią bandė įgyvendinti po aštuonių mėnesių.
Bet tada džiaugėmės. Ir aš džiaugiausi...