Veni, vidi, Šiaurės Amerika ir kadencijų pabaiga

Day 4,552, 07:33 Published in Lithuania Lithuania by Magnus Dux

Sveiki,


Pagaliau rašau ne iš Prezidentūros, o iš savo namų. Gera čia.

Ir gera prisiminti, kiek daug visko įvyko per pastarąjį pusmetį bei kiek visko pasikeitė pasaulyje: atrodo, visai dar neseniai rašiau, kaip stengėmės konstruoti gynybinius traukinukus Balkanuose. Prisimenu, kaip laimėdami sukilimą prieš kroatus makedonai vylėsi, jog iki tol, kol bus okupuotas jų išlaisvintas regionas spės nuskristi ir įsikurti kitur, nes dar viena panaši proga gales pasitaikyti tik už mėnesio-kito.

O šiuo metu, kalbant apie mūsų pusę, esame ryškiai perėmę iniciatyvą, naikiname gynybines priešų linijas, organizuojame traukinukus jų žemėse, išlaisviname ilgą laiką okupuotas tautas.

Bet ne viskas buvo vien rožių žiedais klota. Sąjunginkams išlaisvinus Pietų Afriką bei mums įsitvirtinus Pietų Amerikoje žvilgsniai nukrypo į CODE bastioną Australijoje. Tai yra labai puikus regionas gynybai – mažai sienų, dėl ko galima išvengti karo paskelbimo bei nedaug region, į kuriuos galima būtų pasiųsti oro desantą. Galima sakyti, jog gan ilgą laiką tęsėsi apgultis be šūvių. Viena pusė provokavo klaidas, kita neklydo. Ar suklydus priešams, suklysdavo ir mūsų sąjungininkai (pvz., kartą Serbai tiesiog užmiršo nubalsuoti dėl karo su kroatais, balsavimas baigėsi 0:0).

Kokia brangi gynybai gali būti kiekviena klaidelė ar laiko užtempimas parodė ir mūsų antskrydžio į Tailandą atvejis. Balsavimą paleidau po to, kai tailandiečiai nutarė skristi į Australiją. Ir kai Seimas pritarė šiam sprendimui Tailandas tiesiog nusprendė susinaikinti – pralaimėjo visus turimus regionus, ko pasekoje neteko ir jau vykusios atakos.

Išlaisvinus Tailandą vienu ypu Rumunija pasiuntė turkus namo iš to paties Tailando. O tada…

… tada prasidėjo Velykų savaitė ir administratorių “morkų balius”. Kiekvienas, laiku sureagavęs ir turėjęs kažkokį finansinį rezervą, galėjo nemenkai pasikelti karinį laispsnį, nes gaunami prizai buvo didesni už sąnaudas. Tuo nemenkai pasinaudojo lietuviai (plačiau apie tai galite pasiskaityti Greenday_1989 straipsnyje), bet dar labiau sustiprėjo serbai. Tačiau yra ir kita medalio pusė – kiekvienas dalyvavęs žino, jog tai buvo ir gan sunkus, sekinantis darbas – forsuot žalą idant mūšis spėtų patapti epiniu.

Taigi, po pakilimo teko patirti ir šiokį tokį nuopolį. Kaip yra pasakęs vienas iš serbų lyderių: “čia yra paprastas žaidimas – jeigu mes nustojame puolę, tai esame priversti gintis”. Ir išties, po pergalių Australijoje ir Tailande Asteria aljansas padarė pertrauką ir jos pakako, kad priešai persigrupuotų bei patys nuspręstų imtis aktyvių veiksmų.

Taikiniu tapo vieniša Tailande buvusi Rumunija. Atakuojama buvo visais frontais: kroatų antskrydis bei galybės sukilimų. Pralaimimi vienas mūšis po kito. Serbai norėjo pulti – daug naujų pajėgių žaidėjų su daugybe resursų tik ir laukė progos išbandyti save mūšio lauke. Bet priešai nuolatos kaitaliojosi pasienyje, nesuteikdami progos juos užpulti.

Tad buvo priimtas sprendimas sustabdyti traukinuką Vengrijoje bei serbams su bulgarais perduoti pasienio regionus. Tuo pat metu Tailande įvyko labai aršus mūšis tarp makedonų ir kroatų. Ir nors pastarieji jį laimėjo, bet pergale pernelyg džiaugtis turbūt negalėjo, nes tai kainavo gerokai daugiau, nei jie galėjo tikėtis..

Deja, šis išsikrovimas ir makedonams kainavo labai daug: tiek resursų, tiek emocine prasme – persisotinę kovomis jie padarė kelias klaidas Pietų Amerikoje, dėl ko traukinukas ten sustojo, o patys makedonai, tiesiog pamiršę paleisti puolimą, turėjo sugrįžti į Šiaurinį pusrutulį.

Bet po visų audrų pasirodo Saulė, ne išimtis buvo ir šis kartas. Susiėmę sąjungininkai pradėjo ruošti aktyvių veiksmų planus. Pirmiausiai buvo “įvesta tvarka” Balkanuose. Labai svarbu buvo ne tik tai, kad jie buvo išvalyti nuo priešų, bet serbai įgijo sieną su kroatais jų regionuose bei įgijo iniciatyvą. Ir tai tapo viską mušančiu koziriu ateityje. Nuo šio momento serbai darys viską, kad ta siena išliktų, kad nereiktų gaišti laiko skelbiant naują įstatymą, kuris priešams suteikia galimybę pabėgti.

Turbūt matėte ne vieną antskrydžio įstatymo balsavimą ir Lietuvoje. Nors pirmieji keli ir buvo atmesti, tai nebuvo tušti gąsdinimai, o spaudimas priešininkams. Būtume galėję, būtume skridę jau pirmuoju. Bet vieni iš priešininkų pasislėpdavo nuo atakų, kiti įgaudavo sienas, tad antskrydžiai nebūtų galėję įvykti. Tekdavo balsavimus atmesti ir leisti naujus, su naujais taikiniais. Taip spaudimą permetėme į priešininkų pusę. Tiesa, jie su tuo tvarkėsi gan neblogai, bet ilgą laiką dengti didelį plotą yra pernelyg sunku.

Taigi, galiausiai skrydžiams buvo uždegta “žalia šviesa”. Lietuva su Serbija ir Iranu keliavo į Šiaurės Ameriką, kiti sąjungininkai į Albiono salas. Žinoma, ten (neskaitant kanadiečių), nebuvome laukiami su duona ir druska. Galėjome taikyti tik į regionus, kurie nėra vienas šalia kito. Serbai skrido į kroatų kaimynystę, kur, pasinaudodami jau egzistuojančiu karu, valymą pradėjo be jokių pauzių. Bendras planas buvo išgyventi 1-2 dienas, kol įgausime tarpusavio sienas bei galėsime padėti vienas kitiems.

Visgi, realybėje viskas buvo gerokai sudėtingiau – mes atsidūrėme tarsi širšių lizde, apsupti čiliečių, turkų, kroatų bei amerikiečių. Iranas atsidūrė kroatų, amerikiečių bei albanų apsuptyje. Bet leisdami įstatymus viena po kito, išlaviravome. Ir net įsidrąsinome pasiryžti pulti. Deja, progų nesulaukėme, nes priešai tiesiog pabėgdavo, vengdami mūšių. Visgi bėgimas bėgimu – nuo visų nepabėgsi. Tad prabėgus savaitei nuo operacijos pradžios kroatų Amerikos žemyne jau neliko. Nuo priešiškų valstybių visai neužilgo bus išvaduota Kanada bei Jungtinė Karalystė, JAV. Nuostabiais laikais gyvename. Argi ne tiesa?

Gera buvo būti to planavimo ir įgyvendinimo dalimi. Ir tikiu, jog iš Lietuvos pusės įgyvendinom viską, ko buvo tikėtasi, išvengėme klaidų bei, pateisinę lūkesčius, patvirtinome patikimos sąjungininkės vardą.

Kas toliau? Turbūt šie smagūs laikai tęsis: bus sutvarkyti traukinukai Vengrijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje bei Argentinoje. Tad ir rimtų treniruočių karų turėtų padaugėti. Be to, kol priešas dar nesunaikintas, lauks daugiau įdomių mūšių bei užkariavimų. Kad jis nenuleis rankų parodė kiek dviprasmiškas kroatų antskrydis prieš JAE į Latvijos teritoriją. Bet juk prieš stiprius yra smagiau laimėti, nei prieš silpnus?

Pamatysime, kaip viskas klostysis, bet kolkas ateitį derėtų piešti vien šviesiomis spalvomis – yra planas, kaip pernelyg nedelsiant jie bus iš čia iškrapštyti. Gal net ir įsigiję naujų priešų.

Nors jau prirašiau gan nemažai, norėtųsi pasidžiaugti dar dviem dalykais – šiuo metu kontroliuojame bent po regioną keturiose žemynuose. Tad net jei norėsite keliauti kur nors toliau – dėl karantino uždarytos valstybių sienos gali nebūti problema.

Be to, labai smagu yra matyti aktyvų Lietuvos telegram kanalą. Ypač – jau minėtojo “morkų baliaus” metu, kai visi jame esantys veikė kaip viena komanda, draugiškai dalinosi mūšius bei padėdavo vieni kitiems, jei kažkuriame iš mūšių riekėjo papildomos žalos. Tad jei dar nesi jame, bet nori aktyviau prisijungti prie bendruomenės – rašyk žinutę.

Ir pabaigai noriu padėkoti visiems, kurie keliavo koja kojon šiuo gan ilgu Prezidentavimo laikotarpiu. Tikrai nebuvo paprasta, buvo daug juodo darbo ir įtemptų momentų. Dabar norisi atsipalaiduoti bei į viską pažvelgti iš šono. Bet dar labiau norisi užbaigti pradėtą darbą - baigti naikinti piktžoles. Taigi, pirmyn - mes tai galime!!

Galiausiai, džiaukitės šiuo žaidimu bei prisiminkite, jog smagiausia, kai viskas vykdoma komandiškai.


Pagarbiai,
MD