Join the new world

Sveiki, mieli draugai,

Jau senokai nerašiau, bet šiandien tiesiog susikaupė daug pamąstymų. Na ir šį kartą netradiciškai: nieko nekorektiško nebus, o ir į partiją nežadu kviesti. Tiesiog paskaičiau vakar Larioxo straipsnį apie utopijas ar nelabai, o paprasčiau tariant, apie eLDK. Komentuoti to straipsnio aš nekomentuosiu - ta tema esu jau daug kartų diskutavęs, o, bet, tačiau Larioxas (ačiū) man davė įkvėpimo parašyti apie kitą eUtopiją, kurios istoriškai realybėje niekada neturėjom, bet tai nesutrukdė mums jos įgyvendinti čia. Vadinu tai eLietuva – Jūrinė valstybė.



Realios Lietuvos kontekstas – trumpa jūrinė Istorija

Mano apmaudžiu įsitikinimu, reali Lietuva niekada nebuvo jūrinė valstybė. Kai kurie akademiniai sluoksniai galėtų įtempinėti mums tą vardą per jūrinio kraštovaizdžio paveldą ar „nelaimingo likimo“ kuršių karus su vikingais ar Danijos puolimą. Bet aš ne toks žmogus, noriu žvelgti konkrečiai per Lietuvos valstybės susiformavimo ir raidos prizmę, per uostus, laivynus, jūrinę ekspansiją. Ir deja, yra kaip yra. LDK per visą savo gyvavimo laikotarpį tęsė ekspansiją į rytus, bet tuo pačiu neišnaudojo galimybių tapti jūrine valstybe. Deja, pas lenkus ryškios jūrinės tradicijos ilgą laiką nebuvo, taigi ir ATR laikais beveik niekas nepasikeitė. Sunku būtų sakyti, mūsų žmonės jūrą mylėjo ar ne, bet mūsų monarchų prioritetai istoriškai labai aiškūs. Jeigu perdaug nesureikšminsim nykštukinio Šventosios uosto, tai Lietuvos valstybė į jūrą patenka tik po tautinio atgimimo, per Klaipėdos atgavimą. Aišku, šis ir vėlesni laikotarpiai yra didelių permainų metas: vokiečių, o vėliau ir rusų okupacijos, Mažosios Lietuvos genocidas, rusų kolonizacija ir uosto statybos, vėlesnė jų asimiliacija ir lietuvių migracija į pajūrį, galiausiai - nepriklausomybės atgavimas. Deja, šis laikmetis per daug trumpas, o ir pati Klaipėda demografiškai keitėsi radikaliai. Deja, ryški tradicija dar nesusiformavo ir pas klaipėdiečius: jūrininko amatą vis dar dažniau renkasi kitų tautybių atstovai, o miesto erdvės išėjo į uostą tik prieš daugiau negu dešimtmetį. Neatitrūksta ir centrinė valdžia, uosto klausimai lieka antrarūšiai ir dažnai užmirštami. Per privatizaciją netekome didelės dalies laivyno, investavimas irgi stringa. Yra, kaip yra: ne tik, kad turime didžiulę atskirtį nuo vakarų valstybių, bet atsiliekame nuo savo kaimynų: latvių ir estų. Kodėl taip yra, galima būtų šnekėti daug, neužtektų tam ir keliasdešimt straipsnių, bet, apibendrinant, galiu pasakyti: kaip aš to benorėčiau, bet Lietuvos jūrine valstybe pavadinti negaliu.






Žaidimo kontekstas ir įgyvendinta utopija – kaip tapome jūrine valstybe?

Kažkada rašiau čia, apie kitą mirusią realios Lietuvos utopiją - federacinę Baltijos šalių valstybę. Ji čia buvo apsireiškus ABC pavidalu. Na, bet čia mūsų laikas ir istorija teka šimtus kartų greičiau. Ir visgi aplinkybėms pasisukus atitinkama vaga, o mums jas išnaudojus - lietuvių apetitas pasisuko už jūrų marių - per Klaipėdą į švedišką Scania ir kitur. Čia, aišku, nėra laivų, nėra ir dar daug kitų dalykų, kuriuos mes įsivaizduojame(: Bet žiūrint į Lietuvos žemėlapį, aš matau, kaip lietuviai išsilaipina Švedijos pakrantėje ir palei Baltijos jūrą žygiuoja į šiaurę. Čia mes esame tarsi ta kuršių gentis, duodanti į kaulus vikingams. Iš jų išmokstame statyti laivus ir jau patys puolame plaukiotijūromis ir plėšti jų kaimus. Švedai, norvegai, suomiai - niekas neturėjo ramybės, pastaruoju metu žygiavome pro visus. Nepadėjo jiems nei iš už vandenyno atplaukę kanadiečiai, nei karingi vokiečiai, kurių pakrantes nusiaubėm ir mes – žinos, kitą kartą, kaip lįsti i mūsų užjūrio kolonijas. Buvo toks momentas, kad kaip ir LDK savo laiku konkuravo su Maskvos kunigaikštyste, taip ir eLietuva dėl Skandinavijos konkuravo su Rusija. Skirtumas tik tas, kad šį kartą mes nugalėjome. Jeigu neįvyks didesnių pokyčių, manau, toliau į Klaipėdą plauks švediškas aliuminis, elniai ir norvegiška nafta, o iš ten jau pasiskirstys po visą Lietuvą. Lietuviai galas kirvius, o pasikėlę skandinavai toliau drebės nuo užjūrio desanto savo pakrantėse.






Pabaigai

Žinot, eLietuvos kitaip ir nepavadinčiau, kaip tik: „jūrine valstybe“. Čia yra ta tikroji utopija, kurią mes įgyvendinome. Utopija, nes reali Lietuva niekada tokia nebuvo. Viskas čia labai greitai keičiasi, gal ateis laikas ir LDK, o gal kokiai kitai konfederacijai. Bet neužmirškime to, ką jau pasiekėme, tuo labiau, kai istoriniam realiam mūsų kontekste man tai yra visiškai naujas ir be galo žavus reiškinys.