Šis bei tas apie empatiją gyvenime ir žaidime
iPSiArt
Kas yra empatija? Empatija - tai gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebėjimas pasijusti kito vietoje, įsijausti į jo jausmus. Ji ugdo užuojautą, altruizmą ir gailestį ir yra daugelio moralinių sprendimų bei poelgių pamatas. Ši savybė yra be galo vertinga bendraujant. Labiau mėgstami tie suaugusieji ir vaikai, kurie yra empatiški - tai reiškia, sugeba suvokti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Bendrauti vaikui yra gyvybiškai svarbu, nes be kitų žmonių jis neišgyventų. Mokėjimas bendrauti padeda sutarti su kitais, o šių įgūdžių stoka trukdo pritapti, yra nesėkmių priežastis.
Nepaisant įvairių nuomonių, nėra jokių įrodymų, leidžiančių teigti, jog empatija yra įgimtas žmogaus bruožas, taigi geroji žinia visiems – niekas negimsta empatišku ar neempatišku, šią savybę galima išsiugdyti.
Empatija lemia žmogaus gebėjimus sukurti gerus santykius su kitais žmonėmis, kurie automatiškai įtakoja tiek paties žmogaus motyvaciją, tiek ir jo pripažinimą, pasiekimus, karjerą. Yra daug socialinių savybių, gebėjimų, susijusių su empatija, kurias visada išskiria bet kokie darbdaviai, ieškodami darbuotojų, nepriklausomai nuo jų pareigų – tai gebėjimas dirbti komandoje, draugiškumas, bendruomeniškumas, gebėjimas valdyti konfliktus, atsakomybės prisiėmimas ir netgi lyderystės ir vadovavimo kompetencijos.
Labai neseniai dalis mokslininkų nusprendė pirmą kartą pasaulio istorijoje atlikti tyrimus ir panagrinėti ar empatiškumas yra savybė, kurią būtų galima išskirti ir kaip tam tikrą tautos bruožą, atsiradusį dėl susiklosčiusių tradicijų, kultūros paveldo, socialinių ir politinių įvykių išdavoje, ar vis dėlto tai grynai asmeniui būdingas bruožas, ir kiekvienoje tautoje yra ir empatiškų, ir neempatiškų žmonių ir atliko šalių empatijos tyrimus. Buvo atlikti tyrimai 65 pasaulio šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje. Apie tyrimo rezultatus anglų kalba galite pasiskaityti čia. . Tyrimo rezultatai pribloškė – pasirodo iš tikrųjų empatiškumas yra savybė priskirtina ne tik individams, bet ir tautoms/visuomenėms. Taigi mokslininkai išskyrė labiausiai empatiškas ir mažiausiai empatiškas šalis pagal tai kokiam procentui piliečių yra būdingas šis bruožas.
Įdomiausia, nors turbūt ir ne maloniausia žinia yra ta, kad iš 65 šalių, lietuviai yra mažiausiai empatiški. Beje, verta pažymėti, kad 7 iš 10 mažiausiai empatiškų šalių yra Rytų Europoje. Taigi, ar tai yra atsitiktinumas, ar bendras istorinis-kultūrinis –politinis paveldas lemiantis atitinkamoje geografinėje Europos dalyje gyvenančių žmonių elgesį? Įvertinkim ir tai, kaip atvykėlius iš Rytų Europos vertina Vakarų ir Šiaurės šalyse , kokius mūsų privalumus ir trūkumus išskiria? Vėlgi, gal tai yra atsakymas, kodėl mūsų visuomenėje tiek daug savižudybių, žiaurių nusikaltimų, neatsakingo elgesio pavyzdžių (pvz. vairavimas išgėrus sukeliant tragiškas avarijas)? Juk atitinkamai besielgdami žmonės nemąsto apie savo elgesio pasėkmes kitiems žmonėms - jie galvoja apie save.
Erepublik – internetinis socialinis (arba lietuviškai- bendruomeninis) žaidimas. Skirtingai nuo tų žaidimų, kuriuos galima žaisti pavieniui ir kuriuose viską lemia tik individualios savybės, pastangos ir rezultatai, čia viską lemia ne tik individualios , bet ir grupinės pastangos. Todėl sukurtos skirtingo pobūdžio bendruomenės – būriai, partijos, ir galų gale – šalys. Ir bendrą sėkmę nulemia ne vien atitinkamų resursų (EB, tankų, bonusų ar žmonių turėjimas ) bet pirmiausia – gera atmosfera, santykiai viduje, kurie lemia kiekvienos iš bendruomenių – MU, partijos visuomenės nusiteikimą siekti kokių nors tikslų – užkariauyti ką nors, arba priešintis okupantams nenuleidžiant rankų. Kurti supervalstybę. Ar būti superbičiuliais – draugiškiausia/lojaliausia, visų mėgstama šalimi su kuria miela draugauti.
Kadangi žaidimas yra labiau ar mažiau vykusi realaus pasaulio kopija, kuriame žaidžia tie patys realūs žmonės, galima sakyti kad mūsų visuomenė čia, Erepublike yra daugiau ar mažiau tiksli RL Lietuvos visuomenės kopija. Tai ar galime teigti, jog būdami žaidėjais čia, esame labiau empatiški, pvz.:
- Ar rūpinamės tik asmenine statistika žaidime (medaliai, vote‘ai ir etc.) ar bandome palaikyti ir kitus, siekiančius savo tikslų?
- Ar siekiame žutbūt būti pirmuoju, ar bandome ieškoti kompromisų, kad nekiltų situacija, kurioje vienam atitenka viskas, o visi kiti – be nieko?
- Ar bandome kaupti kuo daugiau resursų pas save(tegu kažkas kitas padeda tiems, kam ko nors trūksta), ar bandome padėti tiems kam reikia (skolinti, dovanoti, patarti kur galima gauti)?
- Ar visą laiką siekiame gauti pagalbą iš kitų (tegu sąjungininkai už mus kovoja, nes mums rekia), ar matome, kada sąjungininkams trūksta ir mūsų pagalbos?
- Ar norėdami kažko gauti čia (pvz. informacijos, pramogų, bendravimo, azarto) mes patys įnešame savo indėlį į tai, ar esame vien tik vartotojai – t.y. dalyvausiu žaidimuose, imsiu paramą, analizuosiu
Ir t.t. Galima tęsti klausimus iki begalybės... Bet tikslas yra ne uždavinėti klausimus. Kaip ir ne ieškoti kas yra kaltas dėl to – nes be galo lengva suversti visą atsakomybę dėl apmirusios bendruomenės ant žaidimo adminų (nieks neneigia jų kaltės ir atsakomybės, bet čia tikrai nemažai panašaus dydžio ar net mažesnių šalių kaip Lietuvoje bendruomenės yra aktyvesnės – pvz. švedai, latviai, Kuba ir etc.), ant CP ir valdžios, ant kitų žaidimų ir etc...
O gal vis dėlto dar nevėlu pabandyt ne vien šiame žaidime spaudyti mygtukus (vardan pareigos, iš įpročio, kompanijos ar pan.) , bet paklausti savęs – laikau save lietuviu, nes... (lietuviškai kalbu, priklausau lietuviškam MU, turiu eLT pilietybę....) , t.y. save tapatinu su tam tikra bendruomene. Savo lūkesčius aš žinau. Bet ar žinau ko bendruomenė tikėtųsi iš manęs?
Kartais galbūt visai mažai – tik kartais išgirsti mano „sveiki, kaip sekas?“ ar trumpą mano komentarą ką manau ar kaip jaučiuosi?
Ar tai yra sunku arba daugiau nei gali sau leisti šiame žaidime?
Ar vis dėlto sunkiausia yra susimąstyti apie tai, ko kažkas tikėtųsi iš manęs?
Juk žaidimas yra bendruomeninis.
Žvelgiant su viltimi – mūsų vis dar yra daugiau nei du. Netgi daugiau, nei dvidešimt. Gal net ir porą šimtų, kurie dažniau ar rečiau prisijungia.
Gal dar ne vėlu pradėti bendrauti...?
Comments
O bl... Geruliai... 😮
tl;dr: beletristika visokia ir ant galo rimti dalykai prasideda
Net neskaičiau, iškart ieškojau papų 😃
[removed]
taip, yra
[removed]
Sveikas Ipsi Arturai !..... aaa izeide kas ?.Jonas?....... nu as gal ir e-parazitas, bet ne besirdis.... tiesa rasai!.....hm turiu siek tiek ... ..... tiks 200 ?.. dvasiskai atsigauk ,pasaudyk...tik rasyk!
oho unbanned
Kas nesuprato, ar tingėjo skaityti, tai trumpai:
iPsis gyvena ir kvėpuoja eRep, čia jam tikroji realybė, visi kiti, palyginus su juo, yra two-clickeriai, todėl jam darosi nuobodu ir jis norėtų, kad ir kiti labiau įsitrauktų, tada jam taptų įdomiau čia gyventi.
.?
kaip pirmai pradžiai - gan neblogai, žiūrėk, pasitreniruosi po kokio mėnesio pakviesiu dirbt atstovu spaudai gal 😉.
Trumpa versija būtų tokia: tai, kad socialinis žaidimo modulis eLT beveik miręs, kai panašaus dydžio šalyse gyvas - neatsitiktinai, nes mes RL iš kitų tautų išsiskiriame prastu gebėjimu kurti bendravimą ir gerus santykius sociume, tą perkeliame ir į žaidimą. Tačiau padėtis nėra beviltiška ir situacijos keitimui užtenka būti vartotojais ir pradėti bendrauti.
Turėčiau galimybę, mielai čia praleisčiau daugiau laiko.
Eina kalba nebūtinai apie tai kiek laiko praleidi čia. Esmė kaip jį praleidi.
Kodėl norėtum čia praleisti daugiau laiko?
Nes yra smagu bendrauti, diskutuoti ir vienytis 🙂
ipsis gali būt erepo adminų sukurtas AI?
o7
o7
įdomus straipsnis. PASKAITYKIT.
Būtinai PASKAITYKIT, ypač paskutines tris nuotraukas.
"Labiau mėgstami tie suaugusieji ir vaikai, kurie yra empatiški - tai reiškia, sugeba suvokti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra."
Būti empatišku reiškia suvokti jausmus, bet ne priimti kitus žmones tokius kokie jie yra. Du skirtingi dalykai. Yra žmonių kurie neturi empatijos, tai jiems netrukdo "priimti" žmones tokius kokie jie yra.
"Kadangi žaidimas yra labiau ar mažiau vykusi realaus pasaulio kopija"
Ką?...
Ir taip, ir ne. Žmogaus jautimas, supratimas ką jaučia kitas žmogus ir koks yra yra ne tas pats kas žmogaus priėmimas tokio, koks jis yra, bet tai yra vienas su kitu susiję indai. Priėmimas išeina iš supratimo. Kiek dažnai nesuvokdamas žmogaus gali jį priimti tokį koks jis yra? Ir kiek tai bus tikras priėmimas, o ne tiesiog abejingumas/ignoras. Tai kad aš kažko neįžeidinėju ar nesiimu smurto prieš ką nors, nereiškia kad aš jį priimu. Tai, ko dažnai moko visokios tolerancijos programos - fiziškai ar psichologiškai neužsipulti kitokių žmonių dėl to, kad jie kitokie ir gerbti jų teisę būti tokiais. Su tuo viskas ok, bet ar galima teigti, kad tai automatiškai žmonių priėmimas tokiais, kokie jie yra? Aš galiu būti mandagus ir pagarbus su vienu laiptinės kaimynu, kuris yra gėjus, su kitu, kuris rūko žolę ir klausosi new age, bet ar tai reiškia kad aš suprantu apie jų poreikius, kaip jie jaučiasi, kuo gyvena, dėl ko taip jaučiasi ir ką mąsto apie vienus ar kitus dalykus?
https://en.wikipedia.org/wiki/No_true_Scotsman
Principas labai panašus. Jokių žmonių tų pilnai nesuprasi, nes supratimas yra išvis mąstymo pasėkmė, o ne jautimo. O čia jau kas tikrai priima ir kas ne tikrai priima, tai... Jeigu tau skirtumai tarp kažkokio žmogaus nėra svarbūs, tai yra priėmimas iš dalies. Bendri dalykai kuriuos tu supranti nesiskaito priimimu, nes čia nėra ką priimti.
Also sociopatai, o ypač psichopatai kurie turi 0 empatijos daug lengviau bendrauja su žmonėmis ir yra daug labiau mėgstami negu "žmogiški" žmonės, prasimuša politikoje, versle daug lengviau. Čia just fyi.
Neturėjau kur akių slėpt, koktu
Neapsimetinėk kad gėdos turi. -.-
Kai darbe prie bendradarbių atsidarai iPsio straipsnį, tai iki galo geriau nescrollint.
Ar visa ta empatiškumo, utilitarizmo stokos problema slypi nemokėjime kalbėtis ir bendrauti?
Emocinis intelektas, kiek kartų teko apie tokį dalyką girdėti aptariant mokykloje, viešumoje, bent man - nei karto. Tad, visai nekeista, kaip ir dažnu atveju, jog esame statistikos dugne. Bet nieko nepadarysi, esame post sovietinės tautos, toks jau tas gyvenimas. Kita vertus, laikas neišvengiamai šį faktą pakeis ir šiame transformacijos laikotarpyje turi būti dedamos didelės pastangos tų žmonių, kurie yra sąmoningi, išugdę savo emocinį ir protinį intelektą, turintys stiprią vertybių sistemą, pilni minčių, idėjų, kad tie žmonės savo jėgas ir laiką skirtu bendravimui su kitais žmonėmis, bendruomenėmis, visuomene. Tas buvo aktualu Apšvietos epochoje, taip pat ir Antikoje. Čia galima prisiminti Platoną ir jo olos alegoriją - pasakojimas labai aktualus mūsų dabarties visuomenei ir labai pamokantis.
Aš labai gerą pavyzdį pasakysius kas atsimena senus laikus, norint būti MU visi buvo skatinami, taip pat iš jų indėlis ir turėjo būti, tarkim kelis kartus per dieną prisijungti tam tikru laiku ir mūšiai vykdavo tik tada(žinoma kova būdavo kitokia), bet visgi negi taip žaidimo modelis sugriuvo, kad nebėra priemonių padaryti kažkokią idėją, kaip suvienyti visus?
Meh, žaidimo modelis jau senai sugriuvo, tik kai kurie dar gyvena iliuzijoje kiekvienas dėl savų priežasčių.
Aišku nėra ko čia negatyviai kalbėti, rudenį visi sugrįš.