Join the new world

Sveiki, skaitytojai! Šiandien jums rašau ne veltui. Šiandien man šovė į galvą įdomi idėja - parašyti kūrinio tęsinį, kuris buvo pirmasis mano kiek rimtesnis darbas, taip pat ir pripažintas. Dėkoju, draugams ir šiam žaidimui, kad leido pasidžiaugti šiuo darbu bei gerais, patariamaisiais žodžiais. Parašęs senai senai pirmąją dalį ruošiausi nebekurti tęsinio, tačiau užplūdę geri prisiminimai ir meilė herojams bei pačiam siužetui privertė prisėsti ir įsijausti į tai dar kartą. Į tą žodį karą, kuris tikrovėje yra mirtinas. Taip pat sprendimą pakoregavo pats kūrinys, kuris buvo man pirmasis ir atvėrė kelią į kūrybą, kuri nesibaigė iki dabar. Tikiuosi jums patiks ir įvertinimai bus geresni nei praeitą kartą, juk kiekvienas kūrėjas to siekia. Proza skirta Kovo 11

Prieš tai noriu pasakyti, jog kiekvienas veikėjas yra išgalvotas. To nevyko realybėje, tik erepublike ir senai senai. Mano kūrinys nenori nieko įžeisti ar dar kitaip paveikti dabartinės eLietuvos bendruomenės. Rašinys taip pat nėra susijęs su dabartiniais erepublik skandalais ar įvykiais.

Pirmoji dalis
Antroji dalis
Trečioji dalis
Ketvirtoji dalis
Penktoji dalis
Šeštoji dalis
Septintoji dalis
Aštuntoji dalis
Devintoji dalis
Dešimtoji dalis

***

Tas šokis,
Kurį šokame kasdien...
Kažkada mus pražudys

- Paklausykite. Šiandien toji diena, kai mes atgavome savo kraštą, savo žmones, savo namus. Aš žinau, kad dabar tai suvokti sunku, nes tai yra švieži pergalė. Tai pergalė, kurios kaina bus suprasta tik po kelių metų. Tai pergalė, kurią atmins ateinančios kartos. Jūsų būsimieji provaikaičiai šlovins tą dieną, kai jūs, negailėdami savęs, stojote į kovą su priešu. Perskyrėt liniją, skiriančią gyvybę nuo mirties. Teisingi sprendimai atitolino jūs nuo mirties, tačiau kautynės nesibaigė. Mirtis - puikus elementas priversti mus bijoti, bet kai žmonės, tokie kaip jūs, drąsiai žiūri mirčiai į akis, tuomet... Jie jos nebebijo, o tik laukia. Tas laukimas tampa ilgas ir nuobodus, o pačiame kelio gale suvokiat, kad veltui gyvenot, jog tos šlovingos valandos nebeateis. Čia yra jūsų eleksyras. Čia yra vieta, kur tapsite didvyriais, tik nuo čia prasidės dainos apie jus. Teisingas sprendimas arba mirtis – tai yra frazė, kuria pasikliovėte visą tą laiką, todėl sakau jums. Kol priešas dar kovos lauke, mes neturime nuleisti ginklų. Kol galime mirti šauniai, mes neturime slėptis ir baimintis. Šiandien yra diena, kai jūs tai įrodysite. Sekite paskui mane, nes užduotis dar nebaigta. Nemeluosiu, kai kurie iš jūsų mirs, bet tai bus garbinga mirtis. Pabaiga, kurios nori visi, o jūs ją gausite dabar. Tai ar sutinkate?

Bazė vis artėjo ir artėjo. Jau įžiūrėjome patikros bokštus. Tai buvo ta pati bazė, kurioje dėl išlikimo kovėmės kartu su Bloodsword. Dabar tai bus vieta, kur viskas baigsis, kur arba mirsime, arba išgyvensime.
- Blyn, Juozai... Iš tavo burnos žiurkiški kvapai bėgioja... – girdėjosi niurzgesys.
- O ką man daryt? Pachmielo niekas nedavė...
Kariai žingsniavo linksmai, bet tas smagumas išgaravo, kai pasiekėme bazę. Keli lietuviai atakavo patikros bokštus. Taktika buvo greitas puolimas, taip įgyjant pranašumą. Aš vedžiau savo karius į dar vieną mūšį.
- Pirmyn! – surėkiau.
Iš patikros bokšto sklido kulkų skrydžiai. Keli buvo pašauti, keli skendėjo aimanose. Pamatęs pirmąjį lazokratą nieko nelaukęs paspaudžiau svirtelę. Automatas pradėjo tartėti, lazokrato kūne žiojėjo skylės. Šiandienos mirties šokis bus sušoktas. Lietuviai puolė priekyn. Jie yrėsi, nežiūrėdami kiek buvo varžovų. Ta pakylėta nuotaika persidavė kiekvienam ir kiekvienas, jausdamasis, lyg karo mašina, aršiai kovėsi. Šoviniai liejosi laisvai. Raudonoji puota prasidėjo nelauktai, tačiau tai buvo mūsų naudai. Iš palapinių plaukė būriai lazokratų, bet jiems visiems tekdavo sutikti likimą – paruoštą patalą po žeme, švyturio šviesos blykčiojimus ir gilią tamsą. Kaukėtieji krito pakirsti Lietuvos pasiryžimo. Juodas mirties paukštis, perskrido šią stovyklą, sujaukdamas kiekvieno sielą. Karas dar nebuvo laimėtas. Lazokratų nemažėjo, iš palapinių jų plūdosi dar daugiau, o lietuvių nesustabdomai seko. Jų tebuvo trisdešimt devyni. Tie drąsuoliai jau taip pergyveno vieną karą, kitas jiems buvo per greitas ir su šia mintimi pratinausi visą tą laiką, nes mūšio linkmė krypo ne į mūsų pusę. Prie manęs prisėlino vienas lazokratas.
- Sveikas... Tyliai, čia aš – Timofiejus, - prisistatė lazokratas.
Atsisukau ir netikėjau savomis akimis.
- Kur gi Aleksandras? – tučtuojau paklausiau.
- Mirė.
- O tu?
- O aš su jais, - tarė Timofiejus ir smogė tiesiai į veidą.
Reikėjo nužudyti, kai turėjau progą...

Atsikėliau tamsioje patalpoje. Buvau supančiotas ir jaučiausi baisiai. Visas kūnas tvinkčiojo, rūbai išdavė kraują, o veidas bolavo nuo daugkartinių smūgių. Kambarį užvaldė šviesa.
- Sveikas, - tarė kaukėtas lazokratas, atsisėdęs prieš mane.
Jo kaukė buvo kitokia. Ji buvo panaši į klouną, į juodą klouną.
- Tu BlackClown? – nustebau.
- Taip, - išsitraukė peilį.
- Kur Aleksandras? Kur Gabrielius? – karštligiškai klausinėjau.
Supratau, kad tai pavojingas žmogus.
- Timofiejus jau pasakė. Jie visi guli miške, - tarė karys.
- Likau tik aš?
- Likote tik jūs. Jūsų dar reikės mano užsakovui Bodzinskiui. Taigi ne viskas dar prarasta.
- Kas ne viskas?
- Pinigai. Kas moka daugiau, tiems ir priklausau, - paaiškino BlackClown.
Siūlyti pinigų būtų kvailas sprendimas...
- Tada tu kekšė, - išrėžiau neturėdamas ko prarasti.
- O jūs būsimas lavonas, - lazokratas įsmeigdino peilį man į šlaunį.
Sustūgau.
- Aš nesu vidutinis lazokratas... Esu šis tas daugiau, - įspėjo jis.
- Po velnių, užsikrušk, - negailėjau gerklės.
BlackClown atsistojo ir tvojo per veidą. Aš išspjoviau kraują jam ant uniformos. Lazokratas spyrė į pilvą.
- Pirmąjį profesionalų karį nužudžiau būdamas penkiolikos. Esu geriausias žudikas pasaulyje. Mane mokė šimtai karo specialistų.
- Manyčiau, kad pakankamai neišmokė, nes tu tuojau mirsi.
BlackClown nesukrutėjo. Aš laukiau. Viltis slūgo, kaip šviesa nakties marškoje. Su BlackClown kovoti nebuvo prasmės. Aš buvau surištas ir nusilpęs, o jis profesionalus, greitas, vikrus ir sveikas.
- Kada atvyks tasai Pizdinskis, - pasišaipiau.
- Rytoj, - priėmė pašaipą lazokratas.
Jam, matyt, irgi nepatiko užsakovai. Į kambarį įsliūkino Timofiejus.
- Bloodsword is ready for... – tarė Agutinas.
- Ok, wait for me outside.
Rusas dirstelėjęs į mane paliko patalpą.
- Malonu buvo susipažinti, pone Krašauskai, bet mūsų susitikimas baigtas. Atsiprašau, bet turiu jus palikti.
BlackClown pakilo ir taip pat išėjo iš kambario. Per tas dienas Bloodsword mane išmokė kelis angliškus žodžius ir tai leido suprasti, kad Aleksandras dar gyvas, tik ruošiamas kažkam. Galbūt mirties bausmei... Baimė siurbėsi į kraują. Sukaupęs viską, ką turėjau, plėšiau nuo savęs virves. Pažvelgiau į dėklus – peilis su Naganu buvo savose vietose. Jie kartojo tas pačias klaidas. Traukiau rankas kiek galėdamas ir galiausiai pavyko. Viena plaštaka ištrūko iš pančių. Ištraukęs peilį išsilaisvinau. Kova prasideda iš naujo. Gyvas liks tik vienas.

Kodėl mes šokame?
Nes tik tą ir temokame...